Turbūt nenustebsite, kad man labiausiai patinka 0-10 metų vaikai. Žinoma, savi vaikai – nesiskaito. Jie patiks ir tada, kai vaikščios su lazdelėmis (jei Dievas duos man sulaukti tos dienos…). Tačiau iš visų pyplių man žaviausi yra dvejų metų pypliai. Jie dar tokie minkštučiai, tokie kūdikėliškai mielučiai, tačiau pritrenkiantys savo besiskleidžiančiom asmenybėm taip, kad iš esmės – bendraujant su dvimečiu – esi arba nuolat išsišiepęs, arba atvipusiu žandikauliu.

Ir nors tai yra mano specialybė, ir aš puikiai žinau, kad tas džiaugsmas labai lengvai gali virsti šnopavimu sukandus dantis, vis vien žaviuosi, kokios nepakartojamos asmenybės yra tie dvimečiai. Kartais tėvai manęs klausia: ar JI(S) NORMALI(-US)? O, taip, žinoma! O kad tam tikromis akimirkomis (dvimečių-trimečių tėvai tikrai žino, apie ką aš kalbu) neprarastumėte noro turėti daugiau vaikų, siūlau pažvelgti į dvimečius šiek tiek pro kitokią prizmę:

– Kai ji ant manęs šokinėja. Arba užšoka. Arba griūva. ..taip tikrina, ar visada turės žmogų, į kurį galės sunkiomis akimirkomis atsiremti. O juk noriu, kad vaikas jaustųsi, jog turi, ar ne? Dėl to tuos šuolius toleruoju. Štai vakar Gertrūda atsistojo lovoje ir TAIP šoko ant skrandžio, kad, atrodė, ne tik turinys, bet ir visas skrandis išlėks, tačiau aš išspaudžiau šypseną ir pasakiau: „Oi, Gertrūdėle!”

– Kai ji atsuka į mane žvilgsnį, kuri be jokių abejonių išmoko iš manęs ir pasako NE, suprantu, kad taip ji įtvirtina save kaip asmenybę. Ir suprantu, kad man reikia tik džiaugtis ir tikėtis, kad ji išlaikys tą atkaklumą iki paauglystės ir turės tokį patį atsakymą visiems tiems paaugliukams, kurie drįs prie jos artintis 😀 O kai ji suaugs, tai šis jos bruožas labai pravers darbe, nes tada jis jau vadinsis ryžtingumu.

– Kai ji įmetė mano tėvų printerio adapterį į vandens kibirą, ir šis, žinoma, baigė savo dienas, aš stengiuosi galvoti, kad ji tiria pasaulį ir atranda, kaip veikia daiktai. Galbūt vieną dieną ji bus inžinierė arba nepakartojama mokslininkė…

– Kai ji pripiešia ten, kur neturėtų, taip ji išreiškia savo kūrybiškumą. Stengiuosi galvoti, kad ji dar tik mokosi būti menininke. Ir dar. Svarbiausia, kad ji nori palikti žymę po savęs, kad pasaulis ją prisimintų.

– Kai ji sudaužo mano kvepalus ir šypsosi man artinantis, ji mokosi bendrauti su visokios nuotaikos žmonėmis. Galbūt vieną dieną ji bus fantastiška politikė.

– Kai ji sugrūdo brolių kelias dienas statytą LEGO laivą į dėžutę ir, ją uždarydama, laivą sulaužė, aš galvoju, kad taip ji eksperimentuoja erdvės sąvokomis ir lavėja jos erdvinis mąstymas.

– Kai ji plešia iš Mortos rankų žaislą ir rėkia MANO tokiu balseliu, jog, atrodo, girdisi kitoje valstybėje, stengiuosi galvoti, kad tai parodo jos drąsą susiimant su didesniu ir siekiant užsibrėžtų tikslų. Tik, tikiuosi, kad ateityje ji netrinktelės ir nekąs, kai atrodys, kad kovą gali pralaimėti…

– Kai ji kariasi ant karstyklių, kurios tikrai ne jos amžiui, ji įrodo, kad visi sunkumai yra įveikiami. Ir kai keliauja su mano tėtės vilkšuniu gilyn į mišką, ji nenori užsidaryti savo mažame pasaulėlyje, o nori visą pasaulį pažinti.

-Kai ji pripuola prie brolių/sesės ir niurko juos pešdama plaukus ir bučiuodama juos visur, kur papuola, ji rodo, kad nebijo parodyti savo tikrųjų jausmų.

– Kai ji penki šimtai penkiasdešimt penktą kartą šaukia DAR, kai nueiname pasisupti ant supynių, ji moko mane kantrybės.

– Kai ji meta virtinukus į jogurtą ir nekreipia dėmesio į mano NE, tai įrodo, kad ji moka baigti pradėtą darbą.

– Kai ji apsidžiaugia tuo, kas man atrodo savaime suprantama (pavyzdžiui, vakar ji TAIP džiaugėsi drugeliais, kad mes valandą juos stebėjome, gelbėjome (nešėme iš pirties) ir leidome į laisvę), aš suprantu, kad jos dėka vėl galiu matyti pasaulį vaiko akimis.

– Kai ji pas Liudviką ir Renatą valgė katės maistą, ji įrodė, kad nebus išranki valgytoja, kad gebės išlikti ten, kur gyvenimas ją nublokš.

– Kai ji vidury nakties prikelia mane, nes nori „kaku”, aš ją nunešu į tualetą, o ten ji nusprendžia, kad „kaku” nenorėjo…taip ji naudojasi savo teise keisti nuomonę.

– Kai aš ją pašaukiu, o ji bėga į priešingą pusę…taip ji įsiklauso į vidinį savo balsą, kuris jai neleidžia tapti prisitaikėle.

– Kai ji lifte nusprendžia, kad čia puiki vieta pykčio priepuoliui (o mes, žinoma, važiuojame juo ne vienos), ji moko mane nuolankumo.

– Kai ji apsiauna mano batus, kuriuose visiškai dingsta jos mažos putlios pėdutės ir visaip krypuodama vaikšto po namus, ji priverčia mane susimąstyti apie atsakomybę, kurią turiu kaip pavyzdys, kaip žmogus, kuris ją moko gyventi.

– Ir kai ji visiškai nuoga šoka sodyboje…aš stengiuosi galvoti tik geras mintis, kas gali iš to būti:)