Jūsų vaikas lengvai viską įsimena ir supranta? Atrodo labiau subrendęs, nei bendraamžiai? Vartoja žodžius, kurių dar nežino jo bendraamžiai ir skaito daugiau už juos? Mėgsta eksperimentuoti? Mėgsta žaisti/bendrauti su vyresniais? Sunkiai paklūsta autoritetui? Jam greitai viskas nusibosta? Turi puikų humoro jausmą?

Jeigu teigiamai atsakėte į šiuos klausimus, gali būti, kad jūsų vaikas – talentingas. Žinoma, klausimų yra daug daugiau, yra ir metodikų, kurių pagalba nustatoma, ar vaikas talentingas, tačiau vis dėlto talentingas vaikas išsiskiria iš kitų. Pavyzdžiui, yra vaikų, kurie lengvai susierzina, tačiau šie vaikai dažnai susierzina dar lengviau. Yra vaikų, kurie yra energingi. Tačiau šiuos vaikus dažnai aplinkiniai vertina kaip per aktyvius ir net hiperaktyvius.

Dažnai tėvai pasvajoja, kad būtų labai smagu turėti talentingą vaiką: jam viskas lengvai sektųsi, juo reiktų tik…didžiuotis. Tačiau realybė dažnai būna kitokia. Tokie vaikai – ypač būdami maži – kelia ir daug rūpesčių, nes jie nebūtinai yra tylūs, ramūs geriečiai. Teisybę pasakius, dažnai būna atvirkščiai. Talentingi vaikai turi ypatingų poreikių, ir juos patenkinti yra lygiai taip svarbu kaip tų vaikų, kurių gyvenimą riboja negalia.

Bėda ta, kad mūsų visuomenės vis dar nėra labai aiškiai apibrėžta, kas yra tas talentingas vaikas. Žinoma, vunderkindus pastebi ir tėvai, ir pedagogai, tačiau yra tiesiog gabių vaikų, kurie irgi neturėtų būti palikti nuošaly. Be to, mūsuose kultūriškai nepriimta būti geresniu už kitus…deja. Jeigu tėvai įtaria, kad jų vaikas yra talentingas, dažnai jie tampa pajuokos objektu: pamanyk, sumąstė! Susidaro įspūdis, kad vaiko išskirtiniai gebėjimai yra pripažįstami tik tada, kai jau niekas negali nepastebėti. Gaila, tačiau išskirtinių gebėjimų vaikai dėl to ne tik leidžia dienas paprastuose darželiuose ir mokyklose, bet dar ir jų tėvai yra apibarami, kad jų vaikai nėra normalūs: su jais sunku susitvarkyti, jie trukdo darbui ir t.t. ir pan.

Nors nėra vieningos metodikos, kaip geriausia lavinti talentingus vaikus, tačiau vis dėlto dauguma mokslininkų teigia, kad ,,geros galvos“ vaikus turėtume ugdyti kiek kitaip, nei normalių gabumų atžalas. Vadinasi, tėvams ir pedagogams šie vaikai yra ypatingas iššūkis, nes nei Lietuvoje, nei kitose Vakarų valstybėse niekas neskuba jiems atidaryti specialių darželių ir mokyklų – juk vis dėlto valstybiniai darželiai ir mokyklos yra orientuoti į vidurkį. Tačiau ką daryti, kai darželio grupėje arba mokyklose klasėje yra ir vaikas, kuris geba daugiau, nei vidutinių gabumų vaikas?

Talentingi vaikai dažnai susiduria (ir susidurs) su bėdomis, nes jų akademinių, socialinių ir emocinių poreikių negali patenkinti nei tėvai, nei pedagogai, kurie nėra tam parengti. Be to, dažnai mes suprantame vaiką esant gabų tik tada, kai jis gabus kalboms arba matematikai, o lengvos rankos piešimui ar kitokių gabumų dažnai galime visai nepastebėti. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad čia kalbame ne apie ITIN talentingus vaikus, kurių įgimtų gabumų neįmanoma ignoruoti, o apie gabius, kurie turi potencialą ir kuris dažnai lieka nepastebėtas. Be to, nemažai žmonių vis dar tiki sklandančiais mitais, kurie GALI būti, tačiau NEBŪTINAI yra teisingi:

a. MITAS: Gabūs vaikai yra silpni fiziškai , sunkiai bendraujantys, nestabilios jausmo raiškos , jų interesai – siauri. FAKTAS: Dauguma gabių vaikų yra sveiki, integralūs, gerai bendraujantys ir moraliai atsakingi;

b. MITAS: Gabiems vaikams darželyje/mokykloje nuobodu. FAKTAS: Daugumai gabių vaikų darželis/mokykla patinka, jie lengvai prisitaiko prie kitų vaikų ir pedagogų;

c. MITAS: Gabiems vaikams  tiesiog reikia skirti papildomų užduočių. FAKTAS: Itin talentingi vaikai paprastai pasiekia stebėtinų rezultatų ir paprastoje aplinkoje, tačiau, kad optimalių rezultatų pasiektų gabūs vaikai, reikia jiems sudaryti sąlygas, jų talentui ir gebėjimams skirti ypatingą dėmesį, laiko ir taikyti efektyvius darbo su gabiais vaikais metodus. (ne iš piršto juk laužtas posakis, kad ,,genialumas- 99 proc. darbo ir tik 1 proc. talento“).

Vėlgi – kalbant apie gabius vaikus būtina pabrėžti, kad nebūtinai tie jų gabumai turi būti atsiskleidę ir išsiskleidę – tai mūsų – tėvų ir pedagogų darbas – juos atskleisti, auginti ir brandinti. Gabūs vaikai dar nė neprabilę jau demonstruoja gabiems vaikams būdingas savybes: jų fizinė ir intelektualinė raida dažnai būna spartesnė, nei bendraamžių; jie kūrybingi – su žaisliukais ir priemonėmis elgiasi ne pagal paskirtį ; yra užsispyrę – motyvuoti ir nenusiramina tol, kol nepasiekia užsibrėžto tikslo.

Manoma, kad gabių vaikų yra apie 3-5% . Nors įprasta manyti, kad talentas –tai nepaprasti kūrybiniai įgimti gabumai, vis dėlto nuo Aristotelio ir Sokrato laikų tebevyksta intensyvi diskusija, kas lemia žmogaus gabumus. Kol kas vyrauja nuomonė, kad esminiai faktoriai – genetika ir aplinka. Vėlgi susiduriame su tuo, kad vaikas gali būti gabus, tačiau, aplinkai to nepripažinus, jo gabumai neišsiskleis. Nesunku pastebėti, kad tuose namuose, kuriuose vaikai yra lavinami, skatinami tyrinėti, kuriems yra keliami dideli reikalavimai (su protu, žinoma !), gimsta daugiau gabių vaikų. Atsitiktinumas ar priežastinis ryšys?

Jeigu darželyje (net jeigu pedagogas nepastebi gabių vaikų ir nemoka su tokiais dirbti ) gabus vaikas turi laisvės ir gali bent šiek tiek save išreikšti, tai mokykloje jis susiduria su dar nepalankesne aplinka. Visų pirma, ugdymo programos kuriamos vidutinių gabumų vaikams. Antra vertus, dauguma į pirmą klasę atėjusių gabių vaikų turi tiek žinių ir patirties, kad…laisvai galėtų pradėti nuo antrosios klasės. Pradinių klasių mokytojai mažai ką gali padaryti, kad patenkintų gabių vaikų poreikius – jų akys ir dėmesys natūraliai krypsta į tuos, kurie yra „kitame gale“. Be to, gabiems vaikams grupinių užduočių metu atitenka didžiausia darbo dalis, pastebėta, kad jie griežčiau vertinami; kai jie anksčiau baigia užduotį, pedagogai jiems dažniausiai pametėja dar keletą panašių pratimų, nuo kurių jie netobulėja; juos pedagogai per daug išnaudoja, kad  kitiems padėtų; gabūs vaikai nėra skatinami  stengtis. Skaudžiausia yra tai, kad dauguma pedagogų nėra parengti dirbti su gabiais vaikais, o patys tuo domėtis nėra suinteresuoti, tam neskiriama resursų, nėra motyvuotumo.

Darželiuose ir mokyklose, kur talentingi vaikai mokosi drauge su „normaliais“ vaikais, efektyviausi yra šie būdai:

1. Greitinimas. Greitinimas vyksta tada, kai su ugdymo turiniu gabus vaikas yra supažindinamas anksčiau, nei kiti vaikai. Jis taikomas jau pradinėje mokykloje. Be to, vaikas gali peršokti klasę, ar, laiku pastebėjus jo gabumus, jis gali anksčiau pradėti lankyti mokyklą ir pan.

2. Praturtinimas. Šis būdas yra efektyvus tiek mokykloje, tiek darželyje, tačiau reikalauja didelių pedagogo pastangų. Tiesiog reikia rasti laiko su gabiu vaiku dirbti individualiai, parengti jam kitokias nei visiems vaikams užduotis. Pvz., savo grupėje turėjau gabų berniuką, kuris, būdamas trejų, jau laisvai skaitė. Kai būdavo knygelės laikas, aš skaitydavau visiems vaikams, o jis – kitame grupės gale įsitaisęs ant pagalvėlių, krimsdavo savo knygelę. PO to visi eidavo žaisti, o mudu diskutuodavome ir aptardavome, ką jis perskaitė. Kai atėjo metas suvokti paros (dienos ir nakties) paslaptis, visi konstravome teleskopus, o jis su mama-savanore rengė projektą apie N.Armstrong‘ą. Vienu žodžiu, tėvai  ir pedagogai turi stengtis, kad gabus vaikas nenuobodžiautų, kad jis visada mokytųsi tai, kas jam įdomu ir atitinka jo gebėjimus.

3. Grupavimas. Kai dirbama centruose, prasminga įvairiai grupuoti vaikus: ne tik įvairių gebėjimų, bet ir pagal jų gebėjimus, t.y. gabiausius vaikus pakviesti į tą pačią grupę ir skirti jiems sudėtingesnių  užduočių, nei kitų grupių vaikams. Šis būdas skatina bendrauti panašių interesų vaikus, jie gali pasidalinti informacija ir stimuliuoja kognityvųjį bei kūrybinį vystymąsi.

Tačiau labiausiai pedagogas turi stengtis, kad grupėje vyrautų tokia atmosfera, kurioje gabus vaikas jaustųsi saugus ir galėtų realizuoti savo potencialą. Be to, šie darbo metodai yra efektyvūs bet kokioje vaikų grupėje, todėl juos taikyti galėtų visi  su mažais vaikais dirbantys asmenys.

Atliekant tyrimus buvo pastebėtas įdomus fenomenas – gabūs vaikai dažnai susiduria su neigiamu požiūriu. Jų nuoširdus domėjimasis ir įsitraukimas į tai, kas vyksta grupėje, dažnai vertinamas kaip įkyrus, trukdantis elgesys. Jų skubūs atsakymai ir įsitikinimas, kad yra teisūs, irgi erzina, beje,  ne tik vaikus, bet dažnai ir pedagogą (ypač, jei jis nėra patyręs ir nepasitiki savimi). Taigi elgesys, kokio tikėtumėmės iš kitų vaikų, staiga tampa nepageidautinas.

Yra ir kitas pavojus – tokie vaikai gali gerai mokytis įdėdami labai mažai pastangų (jei su jais nebus individualiai dirbama), todėl greitai jų pasitikėjimas savo jėgomis labai išauga, ir jie neišsiugdo produktyvaus darbo įgūdžių, kurių anksčiau ar vėliau vis dėlto prireiks.

Gabiems vaikams dažnai ima rūpėti problemos, kurios jų amžiaus vaikams dar visai neįdomios: pvz., šešiametis gali rimtai susidomėti, kas yra respublika? Pirmokė gali paklausti, kodėl moterys darosi abortą? Ir pan. Gabūs vaikai dažniau patiria stresą, pasižymi perdėm dideliu jautrumu, yra perfekcionistai, nori kontroliuoti. Tokiems vaikams reikia itin daug paramos įtvirtinant savo asmenybę ir ugdant pasitikėjimą savimi. Žinoma, geriausia, jei tokio vaiko tėvai yra artimi su savo vaiku, o pedagogai sugeba užmegzti asmeninį ryšį. Tiesiog reikia stengtis, kad šių vaikų gebėjimai būtų pripažinti kaip visai grupei pranašumo teikianti  savybė, o ne kažkas, ko reikia pavydėti ar slopinti.

Kai kalbėsite su vaiko auklėtoja, atkreipkite dėmesį, ar ji tiki, kad darbas su gabiais vaikais reikalauja kitokių metodų, ar ji taip daro, ar jos reikalavimai dideli, ar ji organizuota, entuziastinga, ar yra linkusi mažiau kalbėti ir daugiau klausytis, ar ji kūrybinga ir lanksti? Didžiausia pedagogo klaida – tokių vaikų baimė, nes juk nė vienas nemokame visko – galime mokytis kartu!