Šiandien buvome gražiame filme – „Kalėdų Senelio slaptoji tarnyba” („Arthur Christmas”). Į filmą mus pakvietė mano tėvai, tad visi ir keliavome. Žinote, kas buvo gražu?! Tai, kad užėmėme net 8 kėdes. Oho! Kol nepamatai, neatrodo, kad mūsų daug 🙂 Daktaro House’o gerbėjams išduosiu ir tai, kad vieną pagrindinių herojų – Steve – įgarsino Hugh Laurie (Dr.House’as). Šiaip filmas mielas: vaikams – apie tai, kaip Kalėdų Senelis geba išdalinti dovanas visiems vaikams, o suaugusiems – apie Kalėdų Senelio šeimą, kuri – kaip ir kiekviena šeima – turi savo problemų, bet…Kalėdos – puikus metas pasidžiaugti vieni kitais.

Ar jūsų vaikai tiki Kalėdų Seneliu? Mes esame pasirinkę saugų kelią: kai vaikai klausia, ar yra Kalėdų Senelis, atsakome, kad niekada jo nematėme: nei tėtė, nei aš. Kadangi nematėme, tai negalime ranką ant širdies uždėję teigti, kad jis yra. Arba kad jo nėra. Mūsų Augustas jau žino, kad dovanas dovanoja tėvai, seneliai ir kiti artimieji, kurie nori būti Kalėdų Seneliais. Kiti trys gyvena Kalėdų Senelio pasaulyje. Tačiau laiškai Kalėdų Seneliui ant mūsų šaldytuvo kabo nuo visų trijų. Gertrūda kol kas nori tik čiupačiupso. Ir, sakė, neblogai būtų suknelė su boružėlėmis.

Vaikystės Sode Kalėdų Senelio neturime. Kadangi gruodžio mėnesį kalbame apie tokias vertybes kaip draugiškumas, gerumas, dovanojimas, tai kalbame apie tai, kad svarbu yra dovanoti kitiems: savo laiką, savo keptus sausainiukus, savo dainas, savo eilėraščius, savo vaidinimą, savo šokį ir t.t. ir pan. Mūsų žiemos koncertas – dovana tėveliams. Samariečių dėžutės – dovana tiems, kurie turi mažiau, nei mes. Ir kažkaip ta Kalėdų dvasia puikiai jaučiasi ir be kalbų apie Kalėdų Senelį. Nekalbant ir apie tai, kad dauguma vaikų to Kalėdų Senelio bijo (ypač vaikai iki trejų metų).

Kadangi gruodis yra toks metas, kai nuo Kalėdų Senelio sunku pasislėpti, tai noriu pasidalinti šia diagrama:

Vis dėlto menki juokai su tuo Kalėdų Seneliu, ar ne? 😀