Nuo Didžiojo trečiadienio pradedamas visuotinis namų tvarkymo ir didžiojo apsivalymo metas. Trečiadienį turėtume iš pagrindų sutvarkyti visus namus, nes, anot dzūkių, vėliau namų dulkes keldami, Kristui akis prikrėsime.

Didįjį ketvirtadienį reiktų suruošti visus skalbinius: pertiesti stalus, lovas, pakabinti užuolaidas, paruošti šeimynai švarią baltinių pamainą. Patartina suspėti išsimaudyti Didžiojo ketvirtadienio vakarą, nes tą vakarą išdrįsusieji nusiprausti atviruose vandens telkiniuose ilgus metus likdavę sveiki, jauni ir linksmi.

Didysis penktadienis laikytas susikaupimo ir atgailos diena. Tą dieną žmonės stengdavosi be reikalo neišeiti iš namų, melsdavosi apmąstydami kasdieninį gyvenimą.

Didysis šeštadienis prašvinta viltingomis nuojautomis, šeimininkės kepa pyragus, margina kiaušinius, ruošia skanėstus gausiam Velykų stalui. Bitininkai atidengia avilių lakas, sodininkai pažadina vaismedžius, bažnyčioje iškilmingai atnaujinami krikšto pažadai. Iš bažnyčios parsineštu švęstu vandeniu apšlakstomos visos namų bei sodybos kertelės, jo įpilama į šulinį, po lašą kitą nuliejama bitėms, sodui, laukams. Parsinešta iš bažnyčios šventinta ugnimi anksčiau įkurdavo krosnį ir visus velykinius valgius virdavo ant naujos ugnies.

Svarbiausia Velykų apeigose buvo naktis iš šeštadienio į sekmadienį – budėjimo bei laukimo metas ir ypač Prisikėlimo apeigos saulėtekį bei šventiniai pusryčiai. Prie Kūčių stalo tėvas dalija kalėdaitį, o prie Velykų stalo margutį dalija motina. Atsiminkime pirmąjį žmogų, su kuriuo daužėme margutį – su tuo žmogumi nei miškuose pasiklysime, nei ant gyvatės užminsime.

Taigi…gero laukimo!

Nuotrauka: „Easter Egg Dying” luz