Užvakar buvau susitikusi su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi. Kadangi ėjau ne prašyti, o tiesiog prisistatyti ir pristatyti savo idėjas, ką būtų galima daryti Lietuvoje bei KĄ aš galiu ir KAIP noriu prisidėti prie visų tų pokyčių, labai džiaugiuosi, kad susitikimas įvyko.

Visų pirma, kadangi Vyriausybės pavedimu Švietimo ir mokslo ministerija rengia naują Ikimokyklinių ugdymo įstaigų plėtros programą, buvau pakviesta į darbo grupę. Taigi po susitikimo su ministru keliavau į Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrių, kur susitikau su L.Jankauskiene, su kuria jau esame ne kartą bendravę ir bendradarbiavę. Susitikimo su ja metu aptarėme, kas jau yra padaryta ir kaip konkrečiai aš galėčiau prisidėti. Žodžiu, ž0dis materializavosi.

Visų antra, ministras papasakojo, kokie pokyčiai laukia ikimokyklinio ugdymo. Džiaugiuosi, kad ir ikimokyklinis ugdymas tam tikra prasme yra ant bangos. Kitaip ir būti negalėjo! Ministras papasakojo, kad jau Vilniuje yra vienas darželis (valstybinis), kuris – negalėdamas priimti daugiau vaikų (nors buvo pageidaujančių) išsiplėtė į…butą netoliese! Štai jums mąstymas out of the box ir iniciatyvus įstaigos vadovas. Kaip pagalvoji, tai tiesa yra ta, kad reikia iniciatyvumo ir kūrybiškumo, ir viskas tampa įmanoma!

Taip pat tikimasi, kad – šį bei tą pakeitus – atsidarys ne kelios ar keliolika ir net ne keliasdešimt, o apie šimtą naujų įstaigų. Žodžiu, tikimasi, kad bus panašu, kaip yra Belgijoje: yra valstybinės įstaigos, yra įstaigų tinklai, yra prestižinės įstaigos ir yra daug tokių naminių įstaigų, kurias steigia suinteresuotas asmuo ar jų grupė. Pavyzdžiui, vien mūsų rajonėlyje Belgijoje yra keletas įstaigų tiesiog vienam ar kitam žmogui sumąsčius ją steigti savo namuose. Žinoma, nuo įstaigos labai priklauso ir kaina: valstybinės – pigiausios, paprastos privačios (kur steigiamos tiesiog suinteresuoto asmens namuose) – brangesnės, ypatingos privačios (kur steigia specialistai, kuri dirbama pagal rimtas programas – dar brangesnės), tačiau iš esmės visi gali pasirinkti ir pagal poreikius, ir pagal kišenę (nors, deja, dažniausiai tenka rinktis pagal kišenę…)

Lietuvoje, mano manymu, dabar yra daug dirbtinių kliūčių. Teigiama, kad tos kliūtys yra ne kliūtys, ir viskas daroma vaikų labui, tačiau iš tiesų  – vaikų NElabui! Juk joks sveiko proto tėvas neves savo vaiko į įstaigą priplėkusiame rūsyje ir nenorės, kad jo vaikas būtų maitinamas siaubingu maistu – ypač, jei reikės mokėti už tai! Todėl higienos normos turi būti MINIMUMAS – tai, ką valstybė įsivaizduoja, kad yra BŪTINA. Na, kad būtų kaip namuose: saugu, švaru, tvarkinga. Pavyzdžiui, domėjausi vienos JAV valstijos motinos mokyklėlių steigimo tvarka: ten reikia bute/name ant lubų pritvirtinti dūmų detektorius ir turėti gesintuvą. Viskas. Saugu? Žinoma! Manau, kad – pradėjus pypti detektoriams – pora suaugusiųjų lengvai išves keliolika vaikų į lauką, o viena pažiūrės, ar galima išspręsti problemą gesintuvu, ar reikia skambinti gaisrininkams. Buvo malonu, kad ir ministras supranta tokių  – esminių, o ne smulkmeninių – reikalavimų svarbą.

Žodžiu, kalbėjome apie daug ką. Tikiuosi, kad tai – prasmingo bendradarbiavimo pradžia.