Labai įdomu būtų išgirsti, kaip jūsų vaikai reaguoja, kai juos kas nors (kitas vaikas) skriaudžia? Mūsų mergina tiesiog…tyli. Sustingsta ir tyli. Žinoma, kai broliai daro bent dešimtadalį kažką panašaus į skriaudą, tai Morta toli gražu netyli! Kas kas, bet jau ji namuose moka viską (ir visus) sustatyti į savo vietas. Tačiau kitur (žinoma, kalbu apie ugdymo įstaigas) – ji nepaprastai rami ir tyli.
Lopšelio pedagogai vis sakydavo, kad ji – ramybės ir motiniškumo įsikūnijimas, nes rūpinosi mažesniais už save. Darželio mokytoja irgi sako, kad su ja – jokių problemų, tačiau jau antrą kartą ji grįžta namo…sukandžiota. Klausiau, kas įkando, bet ji tik pasako, kad mergaitė, ir viskas. Atrodo, net vengia kalbėti apie tai, tarsi jaustųsi kalta, kad ją kitas vaikas kandžioja.
Šįkart jau nebeapsikenčiau – per visą rankytę dantų žymės! Šįryt, nuėjus į mokyklėlę, parodžiau įkandimą ir pasakiau, kad tai – jau antras kartas nuo rugsėjo pirmosios. Mokytoja paklausė, kas jai įkando, ir Morta parodė tą mergaitę. Mokytoja nusivedė mergaitę į šoną pasikalbėti, sakė, pastebės, o manęs paprašė bandyti susitarti su Morta, kad ji netylėtų, o pasakytų, kai jai įkanda.
Kaip man visa tai pasirodė?
Puiku, kad mokytoja iškart sureagavo, jog pasakė, kad pastebės mergaites ir paprašė, kad Morta sakytų, kai taip atsitinka.
Tačiau man nelabai patiko, kad ji nusivedė tą mergaitę ir pabarė (girdėjau, gan griežtai). Ta mergaitė juk visiškai nesuprato, kodėl staiga mokytoja supyko: tai, kad ji vakar įkando Mortai, jau seniai užmiršta. Tokio amžiaus vaikus reikia „pagauti” tai darant ir iškart pasakyti, ką jie daro ne taip. Po laiko jau yra…vėlu. Aš pasakiau tik todėl, kad norėjau atkreipti mokytojos dėmesį, o ne todėl, jog norėjau, kad ji nubaustų kitą vaiką.
Žinoma, ji taip galėjo elgtis dėl to, kad aš pamatyčiau, jog tokie dalykai nepraslysta, jog mokyklėlėje rimtai žiūrima į tai, kad vienas vaikas skriaudžia kitą. Be to, man juk sunku viską išaiškinti – mokytoja nekalba angliškai, o mano prancūzų žinios dar menkokos… Ir – matant kaip tėvai belgai piestu stoja už savo vaikus – ji galbūt galvojo, kad protingiausia būtų parodyti, jog ji imasi priemonių. Tačiau visvien manau, kad tikrai būtų užtekę pasakyti, jog šiandien pastebės mergaites. Mano nuomone, daug svarbiau būti teisinga vaikams…o tėvai turi pasitikėti, kad pedagogas – profesionalas ir žino, ką daro.
Ir dar. Prirašyta daugybė knygų apie tai, KODĖL kandžiojasi vaikai, kaip į tokį jų elgesį reaguoti, kaip jį koreguoti ir pan. Tačiau man dar neteko aptikti, kodėl vaikas nesiskundžia, kai yra skriaudžiamas? Tokių vaikų turėjau ne vieną. Pamenu, buvo mergaitė danė, kuri nusižiūrėjo ir kandžiojo berniuką indą. (Žinoma, kliūdavo ir kitiems, tačiau jam daugiausiai). Ir tikriausiai jis buvo pasirinktas taikiniu, nes – kai ji kąsdavo – šis tylėdavo. Su mergaite problemą išsprendėme per porą savaičių: išbandžiau tą, išbandžiau aną, ir viskas buvo puiku. O su berniuku? Guodžiau, pasisodindavau ant kelių, stebėjau, tačiau taip ir nesupratau, kodėl jis niekada nieko nepasakė…