Ši žiema man yra pasakiška. Pasnigo – pasidžiaugiau sniegu, tačiau jis greitai vėl ištirpo. Beje, orų prognozės rodo, kad vis dėlto Kalėdos bus baltos! Taigi, kaip sakant, ir avis gyva, ir vilkas sotus. Man net slidinėti norisi važiuoti, o, atrodė, gyvendama Lietuvoje kaži, ar norėsiu. Ši savaitė buvo visiškai beprotiška, tai džiaugiuosi, kad nereikėjo klampoti per tirpstantį sniegą. Nesuprantu, kodėl taip norisi baigti visus darbus iki švenčių?! Galima pagalvoti, kad 20-23 yra paskutinės dienos gyvenime.

Trečiadienį nusipirkome eglutę ir puošėme namus. Eglę (jos nuotrauka iliustravau įrašą) visada perkame didelę ir gyvą (tiek jau ten tos gyvybės nukirstos eglės). Eglutės žaislams turime vieną vienintelį reikalavimą – jie turi būti nedūžtantys. Na, kam tos ašaros?! Šiemet visi be išimties puošė eglę, aš tik fotografavau. Man patinka tai, kad turime nemažai ypatingų žaisliukų. Pavyzdžiui, pirmųjų Gertrūdos Kalėdų žaisliuką:

Arba graviruotą žaisliuką, kurį į Belgiją atsiuntė mano mama – pirmosios Mortos Kalėdos Belgijoje:

Štai taip kabini ant eglės ir prisimeni, kokia to žaisliuko istorija, kokie jausmai ir koks gyvenimas buvo tada. Prisipažinsiu – nepaprastai jaukios akimirkos.

Paauglėjantis Augustas iškėlė filosofinį klausimą: kodėl žmonės nukerta medį, parsitempia jį namo, apkabina blizgučiais, o po to blizgučius nukabina, o medį išmeta?! Jo nuomone, visiška nesąmonė.

Morta į puošybą žiūrėjo rimčiausiai: ne tik padėjo man, bet ir taip išpuošė savo stalą, kad – vos užmetus akį – negali abejoti, kokios šventės artėja.

Beje, ji viską darė absoliučiai pati. Vakar kampas buvo baigtas dekoruoti su jos turbūt geriausia drauge ir pastarosios sese. Mergaitės visos trys nakvojo ant sofos šalia eglės. Naktį nuėjau pažiūrėti, kaip joms miegasi, ir net suspaudė širdį: prieš šiek tiek mažiau, nei 30 metų, mes taip nakvodavome su jų mama. Gražiai sukasi gyvenimo ratas, ar ne?

Šiandien – kaip jau minėjau – ruošiamės keliauti per gimines. Morta su Gertrūda paruošė Kalėdų seneliui sausainių su pienu.

Jeigu dar nesupratote, tai tie paskandinti piene sausainiai – Gertrūdos 🙂 Žodžiu, Kalėdų Seneli, jeigu skaitai, tai Morta Sofija su Gertrūda Elena yra pasiruošusios Tavo vizitui!

Ir tuo pačiu noriu padėkoti visiems, kurių dėka pajutau Kalėdinę nuotaiką: tai iš pašto dėžutės ištraukdavau atvirlaiškį, tai, atidariusi el pašto dėžutę, rasdavau sveikinimą, tai darbe ant stalo rasdavau įvairiausių skanumynų ir gėrybių, tai kas nors užveždavo. Gėrių gėris. AČIŪ visiems!

Tuo pačiu sveikinu visus, kurie skaitote mano tinklaraštį: ir tuos, su kuriais jau yra susikirtę mūsų keliai ne tik internetinėje erdvėje, ir tuos, su kuriais mūsų keliai susikerta tik čia. Linkiu, kad jūsų kūčiukai būtų tokio kietumo, kokio labiausiai mėgstate (man patinka minkšti), o su kūčiukais – ir visa kita būtent taip, kaip jums labiausiai tinka.

Nuoširdžiai.