Kada paskutinį kartą padarėte nuotrauką ir pagalvojote, kad ji nepaprastai taikliai atspindi žmogų? Šiandien, keliaudami iš uošvio jubiliejaus, nufotografavome savo damas prie Prezidentūros medžių ir – pažvelgę į nuotrauką – pagalvojome, kad būtent tą akimirką juodvi buvo tokios, kokios tiesiog yra: didžioji išdidžioji rimtoji sesė ir mažoji pašėlus linksmuolė  hipė. Bent jau šiai dienai jos būtent tokios ir yra!

Praeitą savaitgalį vaikai sodino moliūgus, skaitė ir žaidė su mano mama, o štai šiandien buvo G tėvų sekmadienis: iš ryto atvažiavo G mama ir su vaikais kepė spurgas (TAIP, mes jau – po trijų mėnesių be – turime virtuvę!!!).

O vakare su artimiausia gimine šventėme G tėtės jubiliejų.

Teta B atnešė uogų, kurias mielai šveitė Gertrūda:

Ir apskritai tiesiog visi buvome kartu. Ramiai. Šeimyniškai.

Pakeliui namo. Žavinga matyti tokį…na, net nežinau…europietišką (?) Vilnių – ėjau ir džiaugiausi. Nors ir reikėjo migdyti vaikus ir kaip ir skubėjome namo, tačiau nesinorėjo, kad vakaras taip greitai baigtųsi. Džiaugiuosi, kad mūsų savaitgaliai (ar bent jau viena diena iš dviejų) vis dažniau tampa šeimos.

Gražios ateinančios savaitės!