Mane erzinaaaaaaaaa! Deja ne visi vaikai tai pasako. Visą šią savaitę (spalio 20-25 dienomis) Lietuvoje vyksta vaikų palaikymo akcijos, parodos, mokymai, diskusijos, skirtos tarptautinei dienai be smurto prieš vaikus. Dar spalio 20 dieną perskaičiau straipsnį, kuriame teigiama, kad, TNS Gallup atliktu tyrimu, kas antras vaikas smurtą patiria namuose, beveik 70 proc. vaikų patiria patyčias ir smurtą mokyklose. Dėl mokyklų – kažkodėl nesistebiu. Šiemet į mokyklą vaikus (2001 gimimo, kaip Augustas) išleido keletas mūsų pažįstamų. Ir – negaliu patikėti – net trys jau skundėsi, kad mokyklose iš visų jų tyčiojasi. Dar vakar irgi viena pažįstama parašė, kad jos vaiką vyresnės mergaitės „mažium” vadina, erzina…

Kiek teko susidurti, LIetuvoje prieš smurtą daugiausiai pasisako „Gelbėkit vaikus” ir „Vaikų linija”. Teko skaityti, kad ruošiamas kompleksinių priemonių paketas smurto prevencijai mokyklose, programa buvo  patvirtinta 2008 balandžio mėnesį.  Teigiama ir tai, kad mokyklos veiksmai užkertant kelią smurtui ir patyčioms veiksmingi tik tada, kai į mokyklos saugumo politikos formavimą įtraukiami ir tėvai. Lietuvoje stengtąsi patyčias išgyvendinti ir vadinamaisiais „geraisiais pavyzdžiais”, tačiau kaip jos yra, taip yra. TIesa, nuo praeito rudens „Vaikų linija” platina du filmukus: „Rask laiko pasirūpinti” bei „Nekentėk tyloje”. Tik ką juos pažiūrėjau…Na, ką aš jums galiu pasakyti…Tiems, kurie žino, kurie domisi – mažai naujo. Be to, jeigu tai filmukai vaikams, tai kaži, ar prikaustys jų dėmesį. Tokia mano nuomonė. Kaip atrodo jums – žiūrėkite ir spręskite patys. Iš siūlomų „Vaikų linijoje” (filmų sąrašas)  filmų YouTube dar pavyko rasti „Bully Dance”, bet tas, deja, irgi nesužavėjo.

Vienu žodžiu, nieko įspūdingo. Vilties teikia Olweus programa, kuri pradėta įgyvendinti Lietuvoje. Tačiau…tik 30 mokyklų. Ir dar: „ Vienas svarbiausių mokyklų atrankos kriterijų – mokyklos administracijos ir mokytojų motyvacija diegti šią programą savo mokykloje ir noras imtis aktyvių veiksmų kovojant su patyčiomis”. Taigi programoje dalyvaus tos mokyklos, kurios supranta, kad svarbu su patyčiomis kovoti. O tos, kurios teigia, kad jų mokyklose smurto nėra? Na, o tai, kad vaikai ten „truputėlį” paerzina vienas kitą – argi tai problema???? Ar kurio nors mūsų nėra nė karto vaikystėje paerzinę??? Ne veltui mano labai gerbiamas psichiatras D.Pūras sako, kad patyčios Lietuvoje yra tapusios norma, kad dvasinės sveikatos srityje mūsų visuomenė turi rimtų problemų.  Beje, jeigu iš tiesų susiduriate su patyčiomis, labai siūlyčiau nueiti į BE PATYČIŲ internetinį puslapį. Manau, kad ten tikrai rasite nemažai naudingos informacijos.

Ir dar. Nei Olweus programa, nei Gelbėkit vaikus, nei Vaikų linija neišspręs šios problemos, jei visuomenė manys, kad tos problemos nėra. Be to, nemanau, kad ši problema apskritai yra išnaikinama: ji buvo, yra ir bus. Bet turbūt esmė yra mastelis ir mūsų požiūris į ją. Jeigu netoleruosime, jeigu darysime viską, kas mūsų – tėvų, pedagogų, valdžios – jėgose sumažinti tą problemą, tai bent jau nebebus žiūrima į patyčias kaip į „normą”.

Vienai mamai, kuri paprašė pagalbos, nes iš jos mergaitė tyčiojamasi, šiai dienai patariau štai ką:

1. Išklausyk dukrytės. Vis paklausk, kaip sekėsi. Svarbiausia – kad ji patikėtų, jog tai – ne jos kaltė (kad iš jos tyčiojasi)
2. Paklausk, ką JOS NUOMONE reiktų daryti. Jei sako „nežinau”, duok jai laiko pagalvoti. Sakyk: Mums reikia sugalvoti, ką darysim su ta padauža
3. Nedaryk nieko be jos žinios.
4. Paprašyk mokytojos, kad išsikviestų jos tėvus į „dvigubą” susitikimą, t.y. jūs, jos tėvai ir mokytoja. (Deja, paaiškėjo, kad …nėra ką pasikviest: mama užsienyje, gyvena su patėviu, ir jis niekad nepasirodo. Į mokyklą vaiką atveda ar tai kaimynes, ar tai tetos. Įdomu, ar kaip nors ypatingai dirbama su šiuo paliktu vaiku???)
5. Visų pirma pasiūlyk ignoruoti tą padaužą. Jeigu tik ką bjauraus padaro, tegul D sako: šitaip elgtis – bjauru. Ir tegul nueina. Žinok, labai dažnai suveikia.
6. Labai gerai, kad turi draugę. Pasikvieskit ją į namus. Tegul pasikviečia dar kokią mergaitę, kuri patinka. Paprastai padaužos bijo kibti prie tų, kurie turi draugų, nes draugai vaikams suteikia pasitikėjimo savimi.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad padės… Bijau ką ir sakyti apie tėvų akcijos „Be patyčių” organizavimą mokykloje (jei pati mokykla/klasė nieko nedaro), nes jau turėjau progos, kaip sakant, išgirsti kaip sutinkama mamyčių/tėvelių iniciatyva…Bet mokykla mokyklai ir pedagogas pedagogui nelygu…Svarbiausia – nenuleisti rankų!

Dar apie patyčias mano blog’e.