Kai grįžtu į Lietuvą (kažkaip man neapsiverčia liežuvis sakyti „Atvažiuoju”), visada prisimenu, kaip Jonas Paulius II bučiuoja Lietuvos ŽEMĘ. Matyt, šio vaizdinio niekada nepavyks ištrinti iš atminties, nes jis įsirėžė it į akmenį. Šiandien su Morta skridome pirmuoju RyanAir reisu iš Briuselio į Kauną. Žmonių nebuvo devynios galybės (aš visada galvoju, kodėl oro linijos, likus iki skrydžio, tarkim, penkioms valandoms, neparduoda bilietų už…na, 5 eurus? Šiaip tai žinau, kad kai kurios taip daro, bet dar niekada neteko girdėti apie tokį „akibrokštą” skrydžiams į Lietuvą 😀 ), todėl trijose kėdėse su Morta sėdėjome dviese.
Jau oro uoste prisiminiau, kad pamiršau pientraukį…o, ne! Be to, mano mažasis lagaminėlis nelabai norėjo lįsti į tą dėžutę, kurios dydžio lagaminėliai gali būti įsinešami. Net sušilau, bet lagaminėlį sugrūdau 🙂 Oro uoste buvome penktą valandą ryto. Gerai, kad pasiėmiau sausainiukų, nusipirkome vandenuko ir dirbome: „darome lietuvių” , anot Mortos. O iš tiesų tai mokomės skaityti. Mortai Elzė (kuriai močiutė ir skyrė šią savo knygą) per gimtadienį padovanojo knygelę „Labas, raide”, tai į Lietuvą vežėmės būtent ją. Bet jūs man pasakykit, kodėl lietuviškų knygų ir vadovėlių iliustracijos tokios, na, net nežinau, kaip apibūdinti – nežavinčios? Tokios „išplaukę”, neryškios…ėt. Net Morta sako: „nesuprantu, ką čia nupiešė” 😀 Na, bet kaip papildas mokantis skaityti, manau, bus visai neblogai!
Kai Mortai nusibodo, sėdau dėlioti taškų ant i savo paskaitai/diskusijai, todėl laikas laukiant pralėkė labai greitai. Skrydis irgi buvo puikus ir…greitas. Leidomės pusvalandžiu anksčiau, nei buvo planuota. Leidžiamės (man buvo laaaaaabai bloga: gal dėl to, kad snigo, kratė kaip reikalas…uch), o Morta prilipusi prie lango ir sako: o, mama, čia yra DAUG sniego! Buvo labai smagu, nes mus pasitiko visi trys: mano mama, tėtė ir Medeina. Jau tradiciškai su balionu. ŠĮkart – su princesių balionu. Mortai – laimės 10 kibirų ir dar 15 puodelių 😀 O tada…leidomės keliauti į VIlnių. Pustė. Šlapdrėbė. Bet gražu. Žiūrėjau pro mašinos langą ir prisiminiau, kaip mes su Gabrieliumi ir berniukais leisdavomės tokiais nuošaliais keleliais tiesiog…važinėti: susikraudavom į mašiną pikniką ir traukdavome Molėtų plentu…kažkur. Kiek gražių sodybų esame pamatę, kiek apsnigtų miškų (o Vilniuje tada paprastai būdavo pliurzė...)!
Morta čiauškėjo nesustodama ir kas trečią-ketvirtą sakinį vis pasakydama mano mamai arba sesei, kad kurią nors labai myli.
Kai ryte išvažiavome į oro uostą, visi vaikai miegojo. Su berniukais atsisveikinome iš vakaro. Jau jiems užmigus, aš padariau pietus (nors paprastai gaminu ryte), sudėjau užkandėles ir kiekvienam į jo dėžutę įdėjau po laišką. Tiesiog pasakiau, kad labai juos myliu ir kiekvieną minutę Lietuvoje apie juos galvosiu ir siųsiu savo meilę. Žinoma, parašiau ir daugiau, bet tai – jau mūsų paslaptis 😀
Gertrūdėlė važiuojant į oro uostą neprabudo: ją miegančią „supakavau” į kombinezoniuką ir prisegiau kėdutėje. Charleroi (jis – apie 60km už Briuselio, iš ten skrenda į Kauną RyanAir lėktuvai) išbučiavau visus miegalės pirščiukus, bet ji nė krust. Įsivaizduojate, aš jos dar NIEKADA nebuvau palikusi ilgiau, nei kelioms valandoms? Man tai sunku įsivaizduoti, nes su kitais vaikais jau tikrai buvau buvusi tai vienoje, tai kitoje komandiruotėje, o jie buvo likę su tėveliu. Iš vakaro vėl pasakojau Gertrūdėlei, kad skrisime su Morta į LIetuvą, o ji šypsojosi ir sakė: „neeeeeee”. Kai Morta pasakė, kad atveš jai lauktuvių, o ji galės miegoti jos lovoje, jei netilps su broliais ir tėte, ji irgi sakė „neeee”. Mažulė mano. Širdelė, pūkutė, katulė mano. Ach, ta motinystė. Uždarydama mašinos duris apsipyliau ašaromis, nors, atrodo, gi yra ir taip dėl ko jaudintis! Ji tai lieka saugi, laiminga ir be galo mylima su tėčiu… Bet man taip gaila taip gaila taip gaila taip gaila, kad daugiau nebebus naktų, kai ji prašys: „TO”. O „TAS” Gertrūdėlės kalba, žinia, yra pienukas. Ir nors protu puikiai suprantu, kad ach-kiek-dar-daug gyvenime bus dienų, kai verksiu žiūrėdama į savo vaiką (iš džiaugsmo, ilgesio, keisto gedulo dėl pro pirštus slystančio laiko, kurio – net įsispyrus visomis keturiomis – negaliu sulaikyti), tačiau širdis neklauso: plaka greitai greitai, o ašaros rieda rieda… Štai jums ir „kieta motera”, virtusi pavasarine balute žvelgdama į savo širdužę, šiltai įsitaisiusią ir saldžiai saldžiai miegančią vaikiškoje kėdutėje…
Viskas, einu dirbti.
Nuotrauka: „The Cathedral of Vilnius” FromTheNorth