http://www.alfa.lt/straipsnis/191584
Apsisprendimas skirtis – tikriausiai vienas sunkiausių sprendimų, kurį priima suaugęs žmogus. Bet kas, kas tai išgyveno, patvirtins, kad skyrybos palieka pėdsaką ir vaikų, ir suaugusiųjų gyvenime ir metų metus trunkančius skaudulius. Todėl prieš apsisprendžiant skirtis… dera sverti ne tik širdimi, bet įsiklausyti ir proto balso: ar tikrai jau NIEKAIP nebeįmanoma išsaugoti/išgelbėti santuokos? Gal pasistengus, pritaikius tam tikras strategijas, apsilankius pas specialistus, būtų galima santuoką išgelbėti? Tačiau kaip nesuklysti? Kaip žinoti, kad iš esmės… tokioje situacijoje, kaip jūsų, deja, geriausia išeitis – skyrybos?
Žinoma, skiriamasi dėl daugelio – ir tikrai svarių – priežasčių: neištikimybės, nuolatinių nesutarimų, vertybių skirtumų, prievartos ir pan. skaudžių išgyvenimų. Kada praraja tampa tokia, per kurią nebegalima nutiesti tilto? Psichologai teigia: kai prarandama pagarba ir pasitikėjimas. Šiuos jausmus labai sunku vėl įžiebti. Tam, kad būtų atstatytas pasitikėjimas, paprastai prireikia ne vienerių ir ne dvejų metų. Taigi: jei pasitikėjimo ir pagarbos nebėra, maža vilties, kad santuoką pavyks išsaugoti.
Santuoką sunku išsaugoti ir tada, kai šeimoje įsivyrauja nuolatinė nepasitenkinimo ir priekaištavimo vienas kitam atmosfera. Tas negatyvumas auga, kol vieną dieną ima atrodyti, kad nebeverta stengtis. Pavyzdžiui, jeigu pora nuolat pykstasi dėl, regis, kasdienių ritualų (kada guldyti vaikus, ką jie turi vilkėti, kokius būrelius lankyti, kas apmokės sąskaitas ir t. t. ir pan.) ginčas tampa abu alinančia kasdienybe, o menkiausio klausimo sprendimas – nesibaigiančia kova. Net, regis, toks paprastas dalykas kaip sūrio (bet ko) pasirinkimas gali sukelti neigiamų emocijų pliūpsnį. Jeigu jūsų reakcijos tik neigiamos, jei nuolat prisimenate tai, ką sutuoktinis padarė „bloga“, nenuostabu, kad ir jums, ir sutuoktiniui pamažu vis labiau apkarsta gyvenimas drauge.
Ne taip jau blogai?
Žinoma, labai sunku sau pripažinti: viskas, santuokai galas. Tačiau sutikime – kai santuokiniame gyvenime nebėra džiaugsmo, pasitikėjimo, meilės ir pagarbos, pabaiga yra vienintelis kelias naujai pradžiai. Tik taip vėl augsime ir tvirtėsime emociškai. Žinoma, tai reikš, kad paliekame saugią, pažįstamą teritoriją ir mūsų tikrai gali laukti izoliacija ir vienišo gyvenimo stresas (o kur dar atsakomybė ir viskas, kas susiję su vaikų auginimu ir auklėjimu),,, Nepavydėtina situacija. Tačiau paprastai diena po dienos žmogus vis labiau atsiveria naujam gyvenimui: naujiems santykiams, naujoms patirtims. Jeigu santuoka buvo tokia, kurioje jūs vienintelis jautėtės duodantis, jei jūsų santuoka jums teikė daug skausmo, gera išeitis – pasistengti mąstyti kaip įmanoma pozityviau ir viltis naujos pradžios. Tegul jūsų siekiamybe būna tos moterys, kurios, pasiryžusios nutraukti jas slėgusius santykius, pamilo save, vadinasi, išgražėjo, išskleidė kūrybos sparnus ar tarsi gaivinamos atsivėrusio antrojo kvėpavimo, kai atsakomybė dėl materialinės šeimos gerovės užgriuvo ir pareikalavo veiksmų, pradėjo verslą, apie kurį metų metus slapčia svajojo. Ir ką jūs manote – daugybė moterų ne tik pakyla iš liūdesio duobės, bet ir užsiaugina sparnus.
O vaikai?
Kad ir kiek tyrimų buvo atlikta, beveik visi patvirtino, kad vaikams svarbiausia ne tai, ar tėvai išsiskiria, ar lieka drauge. Svarbiausia – ar jie pykstasi ir ar įtraukia į savo nesutarimus vaikus? Vaiko psichologinei sveikatai didžiausią įtaką daro supanti aplinka: jeigu joje nuolat tvyro konfliktinė nuotaika, negalima tikėtis ramybės vaiko galvoje – nors tėvai ir kartu.
Trumpai tariant, gyventi kartu „dėl vaikų“ nėra patartina, jei nesugebate vienas kitam atleisti, jei nesugebate spręsti konfliktų civilizuotai ir ramiai. Vaikams labiausiai kenkia tai, jei jie mato savo tėvus nuolat besibarančius, pykstančius vienas ant kito ir svaidančius prakeiksmus. Tokioje situacijoje užuot priešiškai kovojus, draugiškos skyrybos gali tapti išsigelbėjimu.
Skyrybos reikš, kad jūs iš tiesų atsisakysite savo praeities. Gali būti, kad teks parduoti butą/namą, išsikraustyti į kitą rajoną. Skyrybos reikš, kad jūs…nebeturėsite šalia žmogaus, į kurį galėsite atsiremti (tačiau pagalvokite – ar iš tiesų galėjote?), jūsų bus…mažiau, dažnai jausitės vienišas ir paliktas. Skyrybos dažnai sukelia daug aštrių emocijų: pyktį, gedulą, skausmą, baimę…Todėl prieš pasiryždamas tokiam žingsniui, pagalvokite, kad iš tiesų gali prireikti pagalbos. Jei dėl kokių nors priežasčių (kad ir finansinių) nenorite kalbėtis su specialistais – ar turite artimą žmogų, kuris padės jums pradėti gyvenimą iš naujo? Ir nebijokite – visi šie jausmai yra normalūs, bėda tik ta, kad juos reikia išgyventi. Betgi visada ne pro šalį prisiminti išmintingojo Saliamono žodžius: Ir tai praeis.