http://www.alfa.lt/straipsnis/191597

Taigi nusprendėte skirtis, tarpusavyje viską išsiaiškinote. Atėjo bene sunkiausia akimirka: šį nuosprendį reikia pranešti vaikams – iš paskutiniųjų norite vaikus apsaugoti, tačiau esate linkę būti atviri ir sąžiningi. Pirmiausia atsižvelkite į vaiko amžių. Antra vertus, bet kuriuo atveju apsaugokite vaikus nuo empiriško smulkmeniškumo. Ir galiausiai – venkite kraštutinumo ribos, kai apskritai nesakoma nieko. Vaikai turi žinoti pagrindines skyrybų priežastis, išaiškintas jiems suprantama kalba. Priešingu atveju, vaikai daug sunkiau susigyvena su situacija.

Kai kurių vaikų – ypač vyresnių – tokia naujiena nenustebina. Vyresni nei 10 metų vaikai puikiai mato, jei tėvų santykiai atšąla, jie girdi barnius ir įtaria, kad gali grėsti skyrybos. Tačiau yra tokių šeimų, kuriose vaikai niekada negirdėjo tėvų barantis – šiems tokia naujiena bus kaip griaustinis iš giedro dangaus, tikriausiai sužeis giliau ir ilgesniam laikui. Jeigu naujieną pranešite iškart visiems vaikams, orientuokitės į mažiausiąjį. Į vyresniųjų klausimus galėsite atsakyti vėliau.

Žinia apie skyrybas – tik ilgo proceso pradžia. Vaikams reikia žinoti, kaip pasikeis jų gyvenimas. Taigi jau po pirmo rimto jūsų pokalbio su vaikais jie turėtų žinoti:

• priežastis, kodėl tėvai apsisprendė skirtis (atsižvelgiant į vaikų brandą ir amžių);
• kada skyrybos įvyks;
• kur gyvens tas tėvas, kuris išsikrausto;
• su kuriuo iš tėvų jie gyvens;
• kada ir kaip jie susitikinės su kitu tėvu;
• ar jiems teks kraustytis į naujus namus;
• ar jiems bus leista nuolat laisvai bendrauti (telefonu, internetu ir pan.) su tuo tėvu, kuris negyvens drauge.

Geriausiai iš anksto pasitarti, kuris ką papasakos. Būtinai pabrėžkite, kad skyrybos – jūsų ir sutuoktinio reikalas, kad taip nutiko jokiu būdu ne dėl vaikų kaltės. Kuo dažniau kartokite, kad abu mylite vaikus nė kiek ne mažiau kaip iki šiol ir norite su jais būti. Skiriasi sutuoktiniai, bet vaikai čia niekuo dėti – su jais neišsiskiriama: mama amžinai bus mama, o tėtis visada liks tėtis, kad ir kur jis gyventų. Vaikai visada turės namus, jais bus pasirūpinta. Seneliai, tetos, dėdės, pusbroliai – visi jie liks šeima, su kuria vaikai matysis kaip iki šiol ir pan. Dėl jūsų skyrybų vaikai neturėtų jaustis kalti ir nelaimingi.

Žinoma, jei jūsų santykiai labai įkaitę, jei sutuoktinis tiesiog jus paliko, šeimos susitikimas, susėdimas ir reikalų aptarimas vargiai įmanomas. Bet vis vien pasikalbėkite su vaikais, papasakokite tai, ką žinote ir pasakykite, kad papasakosite daugiau, kai žinosite.

Kalbėdami su vaikais, iš visų jėgų stenkitės išlaikyti ramybę ir sulaikyti ašaras. Jeigu pulsite kaltinti išėjusįjį, įnešite tik dar daugiau sumaišties. Vaikai yra prisirišę prie abiejų tėvų, vadinasi, kad ir ką jūs sakysite, jie jaus turį apginti tą, kurio čia nėra. Vaikai ne tik bus plėšomi prieštaringų jausmų, bet netgi gali imti ginti tą tėvą, kurį jūs bandysite kaltinti – vien dėl to, kad, jų manymu, jūs neduodate jam galimybės pačiam visko pasakyti.

Kiekvienas turime teisę elgtis savaip, bet kaip sunku tai pripažinti ir nepaskęsti kaltinimų jūroje, kurioje gali nuskęsti patys brangiausi mūsų tvariniai – vaikai.