http://www.alfa.lt/straipsnis/153164

Žmogus išmoksta kalbėti natūraliai, atrodo, net be didžiulių pastangų. Bet skaitymas – ne natūralus, o pastangų reikalaujantis dalykas.

Skaityti reikia išmokti

Labai svarbu, kad tėvai suprastų, jog skaityti reikia mokytis. Jeigu nereiktų, pasaulyje nebūtų tiek neraštingų žmonių. Neraštingi žmonės nėra kvailiai – tiesiog jų niekas niekada nemokė skaityti… arba mokė prastai.

Vis dar netyla debatai, kaip geriausia mokyti vaikus skaityti: pasaulyje išleista nemažai literatūros šia tema, mokslininkai vis dar diskutuoja. Tačiau prieita bendra išvada, kad vis dėlto labai svarbu yra mokytis… viską ir visaip, t. y. ir raides, ir jų garsus, ir bandyti jungti skiemenis, ir įsidėmėti dažnai vartojamus žodžius, ir daug skaityti vaikui.

Svarbu suprasti, kad skaitymas neateina natūraliai. Jei kas nors jums sakys, kad vaikas „ir taip“ išmoks skaityti – netikėkite. Labai svarbu, kad vaikas, mokydamasis raideles, susipažintų ir su tų raidelių garsais. Ir visai nereikia laukti pirmos ar antros klasės. Yra vaikų, kurie vos dvejų metų žino beveik visų raidelių pavadinimus, bet neturi jokios nuovokos apie garsus, kuriuos tos raidelės reprezentuoja. Jeigu vaikas nesusieja simbolio su garsu, skaityti nebus lengva.

Tiesa, lietuvių kalba tam tikru požiūriu yra „dėkinga“ – beveik visada skaitome taip, kaip „matome“. Daug sunkiau besimokantiems skaityti angliškai ar prancūziškai. Tačiau – anksti pastebėję, kad vaikas nesieja simbolio su garsu – galime nustatyti net tokį sutrikimą, kaip disleksija. Kuo anksčiau nustatysime, tuo greičiau galėsime kreiptis į specialistą, kurio padedamas vaikas greitai pasivys kitus vaikus.

Kai išmoksti – nesustok

Labai svarbu, ką daro darželių auklėtojos, pradinių klasių mokytojos. Jeigu darželyje nėra vaiko amžių atitinkančių knygų, jei auklėtoja niekada neskaito (arba skaito neįdomiai, neišraiškingai), vaikui meilė knygai įskiepyta nebus. Jei pradinėse klasėse mokytoja tik duoda nurodymą, ką vaikams perskaityti, o ne pasineria kartu su jais į magišką knygų pasaulį – irgi rezultatas liūdnas. Vaikų, kuriems tėvai skaitė ikimokykliniame amžiuje, atėjusių į mokyklą žodynas stulbinamai platesnis nei tų vaikų, kuriems tėvai niekada neskaitė arba skaitė priebėgomis. Pirmųjų vaikų „skaitymo“ žodynas turi pasivyti „kalbėjimo“ žodyną, o antrosios grupės vaikai turi prastus ir „skaitymo“, ir „kalbėjimo“ žodynus.

Maždaug trečioje klasėje visi vaikai jau turi skaityti knygas, kurių žodynas yra platesnis už vaiko turimąjį. Taigi nuo trečios klasės skaitymo užduotis – tobulinti kalbą. Tačiau knyga neturėtų būti per sunki. Viename seminare teko išgirsti puikią taisyklę – vaikui knyga per sunki, jei viename puslapyje perskaito daugiau nei penkis žodžius, kurių nesupranta. Jeigu neperskaito nė vieno ar tik vieną, kurio nesupranta – knyga per lengva.

Kadangi trečiokas susiduria su nežinomais žodžiais, jam jau reikėtų mokėti naudotis žodynais, kurie paaiškintų nežinomų žodžių prasmę. Suprantama, tokio amžiaus vaikas jau turėtų skaityti ne tik grožinę literatūrą, bet ir enciklopedijas, žinynus ir pan. Taigi jam reikia skaityti ne šiaip sau, o gerai.

Ką daryti tėvams

Jeigu vaikas neskaito taip, kaip turėtų, tėvai turėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko. Nemanau, kad tėvai gali tai padaryti savarankiškai: reikia ir pedagogų, dirbusių su vaiku, pagalbos, ir galbūt net kitų specialistų. Tačiau geriausia, žinoma, neapsileisti ir pasirūpinti, kad problema būtų pastebėta ir sprendžiama kuo anksčiau.

Ką gali daryti tėvai? Visų pirma stebėti progresą. Visa tai, ką mes darome nuolat, turi tobulėti. Jeigu vaikas tris savaites praleidžia ant slidžių, bet čiuožia ne ką geriau nei pirmą dieną, jūs susirūpintumėte, tiesa? Lygiai taip ir su skaitymu. Turi jaustis progresas. Jei progreso nėra, reikia aiškintis kodėl.

Taip pat reikia nepamiršti, kad skaitymas yra labai susijęs su kalba ir mąstymu. Jei vaikas leidžia daug laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano, skaityti nebėra kada. O jei vaikas neskaito, jo kalba netobulėja taip, kaip turėtų.

Kaip sudominti?

Visų pirma skaitymas turi būti kasdienybės dalis, kaip dantų valymas. Jeigu pradėsite su vaiku skaityti dar jam nesulaukus pirmojo gimtadienio, galiu garantuoti, kad vaikas knygas labiau mėgs nei tie, kuriems tėvai neskaitė – ką jau kalbėti apie tai, kad jo žodynas bus daug turtingesnis. Be to, kai kurie tėveliai skaito su dvejų trejų metų vaikiukais, tačiau kuo toliau, tuo rečiau pasiima knygą drauge. Skaitykite su vaiku bent jau tol, kol jis baigs pradinę mokyklą – vis vien drauge skaitysite knygas, kurios bus sudėtingesnės, nei vaikais pats galėtų perskaityti. Be to:

1. Skaitykite vaikui išraiškingai. Tegul jis pamato, kad knygos – tai nauji draugai, nauji pasauliai, kelionės laike.

2. Diskutuokite apie tai, ką skaitote. Neužsibrėžkite perskaityti „n“ puslapių. Daug geriau pasikalbėti, pasijuokti drauge – taip ne tik analizuosite literatūrą, bet ir suartėsite.

3. Pasigaminkite skirtukų, kurie padėtų „nepamesti“ skaitomos eilutės ir skaitomo puslapio pradedančiam skaitovui.

4. Paaiškinkite, kas yra tikra, o kas – išgalvota. Jei perskaitėte grožinę knygą apie liūtus, vaiko pasaulis tik prasiplės, jei atsiversite ir enciklopedijos skyrių, kuriame rašoma apie liūtus.

5. Tegul vaikas dalijasi patikusiomis knygomis su draugais. Taip atsiras daugiau pažįstamų, turinčių tokį patį pomėgį. Be to, sutaupysite pinigų, nes ir vaiko draugais dalysis jiems patikusiomis knygomis.

6. Nepamirškite, kad tik nuolat skaitydamas vaikas tobulės. Kaip ir bet koks darbas – norint jį gerai atlikti – nedaromas priešokiais, o nuosekliai.

7. Jei jūsų vaikas jus dažniau matys su knyga ar žurnalu rankose nei prie televizoriaus, tai ir jis mieliau ims knygą į rankas, o ne sės prie televizoriaus!