Šis straipsnis buvo spausdintas „Dialoge” lapkričio mėnesį, o dabar dalinuosi ir su tinklaraščio skaitytojais.

Prieš keletą savaičių lankiausi Švedijoje – ten vyko ES organizuoti švietimo vadybos mokymai. Be to, kad savaitę gliaudėme Švedijos švietimo sistemos ypatumus, susipažinau su dalyviais iš kitų 14 valstybių. Pati mokiausi švediškoje mokykloje, darbo praktiką vieną vasarą atlikau švediškame darželyje, o šįkart turėjau galimybę į šias ugdymo įstaigas pažvelgti jau vadovo akimis – tai buvo įdomus potyris.

Privačios mokyklos: finansavimas ir minimali kontrolė

Švedijos švietimo sistema yra unikali: ji turbūt yra labiausiai decentralizuota ir mažiausiai reguliuojama, ir ši reforma įvyko dar 1994 metais. Kita vertus, visi mokymų dalyviai – austrė, prancūzas, graikė, portugalas, vokietė, ispanė, anglė, lenkė, bulgarė – ir net mokyklos direktorė iš kaimyninės Norvegijos sutarėme – Švedijos švietimo vadybos, kaip ir visos švietimo sistemos, unikalumą lėmė šios šalies kultūra, todėl tiesiog imti ir perkelti šią sistemą nebūtų įmanoma.

Regione, kuriame lankėmės (Jarfala, 15 min. metro iki Stokholmo centro), 50 proc. moksleivių lanko privačias mokyklas. Bet – skirtingai nei bet kur kitur pasaulyje – Švedijoje privačios mokyklos yra… nemokamos! Jas finansuoja valstybė lygiai taip pat kaip ir valstybines, tačiau to, kur jos deda savo finansus, valstybė nekontroliuoja. Taip, supratote teisingai – visiškai nekontroliuoja. Svarbiausia – laikytis įstatymų, o visa kita – vadovo valia. Valstybė kontroliuoja tik rezultatą – kaip vaikai mokosi. Jeigu rezultatai geri, vadinasi, viskas gerai. Jeigu rezultatai blogi, mokyklą reikia uždaryti.

Todėl toks fenomenas kaip Kunskapskola – nemokamos privačios mokyklos, kurių pelnas toks įspūdingas, kad apie jas rašo ne vienas The Economist numeris, – ir buvo įmanomas Švedijoje. Ar ten vaikams blogai? Tikrai ne: jos – vienos geidžiamiausių mokyklų, o jose besimokančių moksleivių rezultatai dažnai geresni nei valstybinių mokyklų. Kaip pabrėžė patys švedai, privataus ir valstybinio sektoriaus konkurencija (Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, mokyklos finansuojamos krepšelių principu) ypač jaučiama 9-12 klasėse: šioje pakopoje tikrai reikia pasistengti, kad mokiniai pasirinktų būtent tą, o ne kitą mokyklą.

Stebino ir tai, kad nei darželyje, nei mokykloje nėra reguliuojama, kiek vaikų turi tekti vienam pedagogui. Higienos rekalavimų irgi nėra. Tėra žemutinė riba, o toliau visi pasitelkia sveiką protą (juk nei tėvai ves, nei pedagogai dirbs ten, kur sąlygos baisios ir nesaugu). Kai ateina krepšeliai, vadovas gali pinigus leisti bet kam. Žodžiu, yra tik rekomendacijos, bet tu gali daryti viską priešingai. Esmė – rezultatai.

Renkiesi mokyti? Ieškok turtingo sutuoktinio!

Švedai, kai susipažinome arčiau ir pradėjome kalbėtis apie mokytojų atlyginimus, papasakojo, esą pas juos juokaujama: jeigu jau apsisprendei dirbti mokytoju, svarbiausia užduotis – rasti gerai uždirbantį sutuoktinį. 🙂

Kad būtų sąžininga (nes niekam ne paslaptis, jog Švedijos ir Lietuvos biudžetai skiriasi), atlyginimus matuoju taip: kiek procentų vidutinio šalies atlyginimo sudaro vidutinis pedagogo atlyginimas. Ir štai: Lietuvoje vidutinis pedagogo atlyginimas sudaro 121 proc. vidutinio šalies atlyginimo, o Švedijoje – 94 proc. Pabrėžiu, kad čia kalbu ne apie gyvenimo kokybę (kalbant apie ją straipsnis būtų kitoks), o apie vienos profesijos atlyginimą kitų profesijų atžvilgiu. Akivaizdu, kad Švedijos pedagogų atlyginimai nėra stebuklas.

Atlyginimas – individualus, pagal rezultatus

Bene įspūdingiausias dalykas Švedijoje – individualūs atlyginimai, paremti ne stažu ir ne kvalifikaciniais laipsniais, o rezultatais. Švedai didžiuojasi, kad štai tokia, atrodo, liberali JAV valstija kaip Kalifornija (JAV švietimas decentralizuotas, todėl kiekviena valstija turi savo tvarką) atmetė siūlymą vertinti pedagogus pagal konkrečius kriterijus, o štai Švedijoje pedagogai  vertinami būtent taip. Kodėl Kalifornijoje to buvo atsisakyta? Todėl, kad ten labai stipri pedagogų profesinė sąjunga, kuriai daug parankiau, kad pedagogams būtų mokama už stažą ir už surinktus popierėlius, o ne už rezultatus. O švedai nusprendė, kad atlyginimą reikia mokėti už darbą, motyvaciją ir pastangas.

Nežinau kaip jums, bet man tokia sistema patinka: esu mačiusi pedagogų ekspertų, kurie jau visiškai nebeturi motyvacijos, dirba „pagal vadovėlį“, ir tiek. Lygiai taip pat esu mačiusi tik ką universitetą baigusių jaunų pedagogų, kurių motyvacija yra didžiulė, jie dirba kūrybiškai, o jų rezultatai – stulbinantys. Suprantu, kad geram pedagogui atlyginimas su patirtimi turi augti, bet tai neturi būti pagrindinis kriterijus.

Beje, jaučiu pareigą atkreipti dėmesį, kad Švedijos mokytojų atlyginimas nepriklauso nuo moksleivių rezultatų (juk mokykla gali būti tokioje vietovėje, kur pusė vaikų – emigrantai, tad natūralu, kad jų švedų kalbos rezultatai bus prasti). Jis priklauso nuo pedagogo darbo rezultatų: kokia jo klasė, ar laimingi vaikai, ar patenkinti tėvai, ar pedagogas tobulėja, ar įgyja naujų kompetencijų, ar gerai sutaria su kolegomis, ar yra savo ugdymo įstaigos ambasadorius ir pan.

Man ypač patinka paskutinis punktas – lojalumas savo ugdymo įstaigai. Ar esate lojalūs savo ugdymo įstaigai? Ar dedate pastangas, kad jai būtų kuo geriau? Ar stengiatės burti bendruomenę? Žodžiu, peržiūrėjus visus kriterijus, supranti, kad į pedagogo darbą Švedijoje žiūrima ne kaip į darbą, o kaip į gyvenimo būdą.

Geriems mokytojams – sąlygos puikios

Paskutinį vizito vakarą susėdę aptarti to, ką pamatėme ir sužinojome, nusprendėme, kad Švedijoje dirbti motyvuotiems ir savo darbą mylintiems žmonėms yra puikios sąlygos. Tiesa, Švedijos atstovai juokėsi, kad jų šalies pedagogai nemažai skundžiasi, todėl jiems reikėtų važiuoti, pavyzdžiui, į Prancūziją, kur – kaip sužinojau – viskas yra be galo reguliuojama, ir tai, anot su mumis kartu Švedijoje viešėjusio vienos privačios prestižinės Prancūzijos mokyklos direktoriaus, siaubingai demotyvuoja savo darbą mylinčius pedagogus ir vadovus.

Na, už tvoros žolė visada atrodo žalesnė, ar ne?