Kodėl balandžio antrąją? Ogi todėl, kad būtent šiandien gimė H.Ch.Andersenas. Ta proga Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius jau septynioliktą kartą paskelbė geriausių ir reikšmingiausių vaikų bei paauglių knygų sąrašą.
Mums, žinoma, smagiausia, kad reikšmingiausiu ir meniškiausiu metų vertimu vaikams pripažinta Viltarės išversta Edgaro Valterio knyga „Puokiai”.Beje, mes kaip tik ją šiuo metu skaitome su Vilhelmu ir Morta!
Užvakar baigėme skaityti Džanio Rodario „Gyvūnai be zoologijos sodo”, kurią Vilhelmas gavo dovanų per savo gimimo dieną.
Man knyga patiko, tačiau verta pasakyti: ją reikia skaityti keliais lygmenimis. Jei reiktų knygos Mortai, šios knygos nesirinkčiau: tiesiog moralai, kurie yra kiekvienos pasakos „vinis”, jai dar sunkokai suprantami. Villhelmą erzino tai, kad viskas parašyta rašytine kalba ir jam būdavo sunku pačiam skaityti (jis mėgsta atsisėsti ir PATS perskaityti tai, ką jam prieš tai vakarą skaičiau aš). Bet iš esmės Vilhelmui ši knyga – pats tas. Taigi, manau, kad labai tinka penkerių-šešerių vaikams. BET. Kai skaitysite šią knygą, neapsigaukite, kad pasaka trumpa ir greitai baigsite:) Mes kiekvieną pasaką analizuodavome, aptardavome, kalbėdavome, kas, kodėl ir kaip – aiškindavausi, ar Vilhelmas suprato moralą. Be to – kadangi jis truputėlį „sapnelis” – prašydavau, kad jis man pasaką papasakotų. Taigi dvi pasakos plius paaiškinimai kas vakarą „suvalgydavo” nuo pusvalandžio iki valandos. Vilhelmui LABAI patiko iliustracijos: ilgauodegės katės, juokingi drambliai, meškos jam kėlė žavesį, jis vis vartydavo knygelę ir kalbėdavo apie juos.
Prieš šią knygą skaitėme Jono Avyžiaus „Didžiojo Užutėkio gyventojai”. Kaip čia pasakius… net keletą kartų teko vaikus įkalbinėti, kad…na, pabaigiam knygą, gerai? Aš, kaip suaugęs žmogus, suprasdavau, ką nori pasakyti/parodyti autorius, tačiau Vilhelmas…ne visada. Tarkim, perskaičius pirmąjį skyrių Vilhelmas pasakoja: bebrai nekenčia Lietuvos… ir nieko jam negali pasakyti: ten net tas žodis pavartotas. Žinoma, suaugęs jau supranta kontekstą ir supranta, kodėl prie Merkio atvežti iš šiaurės bebrai nepatenkinti (juos išplėšė iš gimtinės), bet mažam vaikui tikrai reikia nemažai paaiškinti… Be to, gal jau man paranoja, bet tikrai daug kur bebras su savo pačia (arba atvirkščiai) kalba nepagarbiai…Sakysite, toks gyvenimas? Na, aš norėčiau, kad bent jau knygose vaikai susidurtų su tokiu gyvenimu, koks jis TURĖTŲ būti idealiu atveju. Bet šiaip …įsivažiavome. Kadangi viską aptardavome, kai ką paįvairindavau, greitai abu vaikai įsitraukė (žinoma, kiekvienas „savo lygiu”). Be to, išmoko taisyklingai kirčiuoti. O jūs ar žinote, kad yra ne bEbras, o bEEEEEbras??? Žodžiu, po šios knygos jau nekyla klausimas, kaip kirčiuoti šį žodį. Ir man smagu girdėti, kaip Vilhelmas ir Morta sako bEEEEEbras:) Be to, sužinojome daug apie šiuos gyvūnus: kai kas buvo parašyta šioje knygoje, o kai ką pasakojau/skaičiau/rodžiau papildomai. Summa summarum – gera knyga penkiamečiui-šešiamečiui (gali išmokti ir suprasti tikrai daug) ir nebloga knyga trimečiui (truputėlį per sudėtinga ir trūksta iliustracijų, kurių, teisybę pasakius, yra mažoka…)
Nuotrauka: Hans Christian Andersen