Man jau sukako 6 mėnesiukai, tad pats laikas papasakoti apie pastarąjį mėnesį.
Atsimenu, kad kai nukeliavome pas mano ir brolio pediatrę, kai man suėjo 5 mėnesiai, tai ji vizito metu paklausė: „Ar vartosi?”. „Ar sėdasi?”, „Ar spyruokliuoja???”… Mama į visus klausimėlius atsakė: „Ne”. Ir ką jūs sau manote, o gi aš vos parvežtas namo, tą patį vakarą visa tai ėmiau daryti. Gal, sakau, koks principas užgrojo???Tai va dabar ir nežinau kokiam čia mėnesiui priskirti tuos savo pasiekimus. Na, bet pats kaltas, kaip sakant.
Tai va:
-Ištraukė mane tėvai iš kombinezono ir paguldė ant lovos, o aš netoliese pamačiau brolio paliktą žaislą, pakėliau į viršų kojas, tada nuleidau jas šonan, įsitempiau ir apsiverčiau ant šono, tada ant pilvo, po to vargais negalais iš po savęs ištraukiau ranką, pasičiupau tą žaislą ir susikišau į burną. Tėvai net sustingo iš nuostabos, mama negalėjo patikėti, tai ėmė ir apvertė mane atgal ant nugaros, o aš vėl pakartojau savo naują triuką. Ir nuo tada vartausi kaip cepelinas.
-Visai nebenoriu gulėti ant nugaros. Dabar tai man toks pat blogis kaip kepeliūšai. Jei paguldo mane ant nugaros, o aš tingiu vartytis, tai tada pasiremiu ant alkūnių, pakeliu galvą ir krūtinę ir taip gulinėju pusiau sėdom, kad matyčiau kas namuose darosi.
-Jei pajuntu, kad galiu į ką nors įsitverti ir laikytis, tai jau labai tvirtai laikausi, nepasileidžiu ir prisitraukdamas atsisėdu.
-Ir dar labai man pradėjo patikti šokinėti kaip spyruoklei. Kai tik kas mane suima už pažastų, tai straksiu ir straksiu nepailsdamas. Mama jau visai neblogus „biciukus” užsiaugino ir negali atsistebėti koks aš strakalas makalas, nes mano brolis praleido šį strakaliojimo etapą, jis visai nešokinėjo, tai aš dabar už abu atsigriebiu.
-Valgau, tiesa, irgi už abu. Manęs nepalyginsi su mano nevalgiuku broliu. Aš jau ir bulvę ragavau, ir morką, ir moliūgą, ir slyvų tyrelę, ir obuolių sultis. Ir kad nors kartą būčiau pasiraukęs…Pasvajokit. Valgiau viską kaip nuo gimimo tik tai ir valgęs. O dar kaip riestainius graužiu, sučiulpiu iki košės makalošės, o jei kas atima ar pametu, tai ojeeeeeeej kokią sireną suorganizuoju, tai ir tėvai, ir brolis puola kelti ir manęs „užkišinėti”.
-Ir dar nesuprantu, ar mano lašiakai ant pilvo sumažėjo, ar kojos ilgesnės pasidarė, bet aš jas jau galiu prisitraukti iki burnos ir graužiu graužiu, visus pirštelius išragauju.
-Jei būnu piktas, tai piktai ir garsiai rėkauju: „Gaaan gaaaan gaaaan gaaaan”
-Esu koks tai visai nemiegalius. Dieną miegu labai labai mažai, net mažiau už savo trimetį brolį, o naktį tai visai gerai miegu, ypač jei mama šalia, bet jei tik pabėga iš lovos, tai iškart pajuntu, pradedu kojas kilnoti, triukšmauti.
-Dar mano gyvenime atsirado nauji „žaisliukai”-šešėliai. Kai guliu žiūrėdamas į sieną, ir jei ant jos pamatau šešėlius, tai kad užsiplepu su jais, bandau paliesti. Kai paliečiu, tai tada bandau pakrapštyti, pabumsėti. O jei tai būna mano paties šešėlis, tai tada išvis smagumėlis, aš judu, ir jis juda. Aš jį krapštau, jis mano ranką. O tada cypauju, giedu ir visaip kaip reiškiu džiaugsmą.
-Kai man suėjo 5,5 mėnesio, tai pradėjau, gulėdamas ant pilvo, remtis plaštakomis. Tada taip aukštai užkeliu galvą, dairausi, daug ir toli matau. Nuostabu.
-Prieš gerą savaitėlę pradėjau verstis ir nuo pilvo ant nugaros, tai dabar ir kočiojuosi pirmyn atgal.
-O dabar pasibėdavosiu. Vieną dieną man tokiam strakalui makalui mama įkirpo piršą nagučius kirpdama, bet taip gerokai įkirpo, bet aš tik truktelėjau pirštą ir susiraukiau, bet jokios ašarėlės ir jokio garso. Ar aš skausmo nejaučiu, ar kantrus toks esu???Nesuprantu. Galėčiau gi ir paverkti, bet laaaaaabai retai verkiu. Skiepus irgi visus pramiegu.
Apie save, ką atsiminiau, jau išpasakojau, o dabar truputuką šiaip apie mus:
Neblogas toks šis mėnesis buvo, Kalėdų seniai vaikščiojo, mama su broliu meduolius kepė, tetė namus tvarkė, lesyklas su broliu gamino, į svečius važiavom. Man viskas ir visur patiko.
Buvom pas tėtuką darbelyje. Ten buvo šventė, Kalėdų senelis atėjo. O brolis vos pamatė Kalėdų senį, pradėjo šaukti, kad „piktaaaaaas.Garsiaaii rėėėkiaaaa”, tai teko išeiti ir koridoriuje laukti pabaigos. Jis net dovanėlių nėjo pasiimti. Sakė, jam nuo Kalėdų senio NIEKO nereikia. Tai aš su mama nuėjau dovanų susirinkti. Ir už save, ir už brolį. Nesvarbu, kad ir aš to senio irgi nemačiau, nes užmigau mamai ant peties.
Tai kiti Kalėdų seniai pas mus ateidavo naktimis. Tiksliau, brolis leido, kad jie dovanas perduotų Dėdei Miegui ir kad Dėdė Miegas jas pristatytų mums per langą, nes JOKIO Kalėdų Senio nei matyti nenorėjo. Tai rasdavom dovanų tai ant palangės, tai po egle.
Mane labai domino dovanų išpakavimo momentas. Gražūs tie popieriai, smagiai čiaža, ir skonis visai neblogas. Kol viską išragavau… Tarp mano dovanų buvo spygliuotas kramtukas ant pagaliuko. Ojeeeeeeej, kad žinotumėt, koks tai gėėėėėris. Trinu ir trinu dantenas. Dantų dar nesimato, bet dantenas juo pazulinti ooooj kaip patinka.
Ir dar pradėjau juokingai, labai juokingai, apsimetinėti, kad čiaudau. Išpučiu žandus, užmerkiu akis, suspaudžiu lūpas ir tada taip pūkšteliu „čik”, tai man taip smagu, o ir tėvai raitosi iš juoko.
Na, va. Tiek šio mėnesio naujienų.
O dabar dar pasitikrinsiu ar viską darau, ką pusės metų vaikai daro:
1. Tikslingai apsiverčia,
2. Gulėdamas ant pilvo gerai atsiremia ištiestomis rankomis,
3. Stangiasi pasiekti daiktą,
4. Pasodintas sėdi prilaikomas,
5. Pastatytas remiasi kojomis, jau dažniau pilna pėda,
6. Ima daiktus visu delnu, perima iš vienos rankos į kitą, gali paimti po daiktą į abi rankas,
7. Domisi daiktų skleidžiamais garsais, pasuka galvą į garso pusę,
8. Skiria draugišką ir piktą balso toną,
9. Skirtingai reaguoja į savus ir svetimus,
10. Šypsosi „sau” veidrodyje,
11. Daugiau būdrauja, mažiau miega,
12. Kalboje atsiranda ritmiškos skiemenų virtinės. Pvz.: da-da-da…”, „te-te-te-te…”