Po Naujų Metų sunkiai pavyksta prisėsti ir aprašyti šeštadieninės mokyklėlės veiklą. Teisybę pasakius, net nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad išsikraustėme ir sunku pričiupti foto aparatą? Ech, jums reikėtų pamatyti, kaip aš kiekvieną šeštadienio rytą dabar išeinu iš namų…

Visų pirma, ar žinote tas didžiules „tašes”, kurias turi turguose prekiaujantys prekybininkai? Tai va. Turiu tokią „TAŠĘ” 😀 Ir ji, švelniai tariant, būna pilnutėlė, kai važiuoju – vėliausiai aštuntą valandą – į mokyklėlę, kuri dabar įsikurusi buvusiose Ambasados Briuselyje patalpose. Kodėl buvusiose? Ogi dėl baisiosios krizės buvo nuspręsta, kad Ambasadai ir Atstovybei reikia būti vienoje vietoje.

Kadangi Ambasados pastatas buvo ne nuomojamas, o Kanados lietuvių bendruomenės dovana (IR pati pirmoji Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Ambasada po Nepriklausomybės atstatymo!), tai dabar šis senovinis pastatas didžiuliais laiptais ir paslaptingu sodu stovi…liūdnas ir vienišas, kol bus nuspręsta, ką su juo darys Lietuva.

Taigi…šeštadieninė mokyklėlė persikėlė į tas magiškas patalpas (aš visada galvoju apie Narniją, kai ten būnu su vaikais…apie didelę lietuviškų knygų bibliotekėlę vaikams…apie laisvalaikio centrą…galbūt net apie creche lietuvių vaikams….ech…) Tačiau patalpos – ne mokyklėlės. Mes – tik glaudžiamės ten, turim vieną mažą kamputį, į kurį po pamokėlių viską sudedu.

Kas kiekvieną šeštadienio rytą keliauja į mano „TAŠĘ”? Muilas. Šluostės. Puodeliai. Drėgnos servetėlės. Lėkštutės. Šiukšlių maišas (nes savo šiukšles išsivežame), šluota ir piltuvėlis (nes po mokyklėlės reikia išsišluoti) ir t.t. ir pan – detalėmis jūsų nevarginsiu, bet maždaug įsivaizduojate. Aišku, reikia įsimesti ir savo vaikų šlepetes (vaikai persiauna, kad po to nereikėtų dar ir plauti visų grindų) bei pagalvėles (ant kurių sėdime Ryto Rato metu). Žodžiu, kraunu į tą „tašę” be galo be krašto kaip kokia Merė Popins – tik tiek, kad anoji viską kažkaip gebėdavo sutalpinti į labai mažą rankinę 😀 Na, aš ne stebukladarė 😀

Gabrielius savo šeštadienio miegelio irgi neatgavo, nes pagal susitarimą jis važiuoja atrakinti patalpų ir po mokyklėlės jas užrakina bei pasirašo į tam skirtą sąsiuvinį. Žodžiu, čia jums ne juokai! Na, bet jam bent jau nebereikia išvažiuoti iš namų šeštadieninės mokyklėlės metu! Džiaugiamės ir tuo 😀

Antrajam semestrui vaikučiai ne tik grįžo…jų skaičius išaugo! Naujo priėmimo neskelbiau, nes viena savanorė mama dėl šeimyninių priežasčių nebegalėjo būti savanore, o tai reiškė, kad – vien priėmus vaikiukus iš laukimo sąrašo – jau bus vaikų apie 30, o mūsų – geriausiu atveju trys (čia kai nė vienos vaikas neserga ir visos galime). Žinoma, viskas išsisprendė kuo puikiausiai, nes viena „naujoko” mama sutiko savanoriauti!

Taigi…praeitą šeštadienį susitikome jau trečią kartą! Negaliu neaprašyti, nes šventėme…UŽGAVĖNES.

Iš vakaro ėjau ieškoti į sandėliuką Agnijos padovanotų keptuvių ir kartoninių dėžių. Iš kartoninių dėžių kirpau apskritimus – blynus ir ruošiausi vienam žaidimui: blynų mėtymui į keptuves 😀 Žodžiu, keptuves padedame ant grindų, ant grindų nubrėžiame liniją, kurios vaikams peržengti nevalia ir…stengiamės mesti ir pataikyti blynus į keptuves! Aišku, ta linija buvo peržengta N kartų, ir niekas į ją labai dėmesio nekreipėm, bet jos reikia „dėl šventos ramybės” 😀

Renata šįkart karpė kaukes (ačiū!), tai aš galėjau ramiau ruoštis: iš ryto atsikėliau septintą valandą ir ėjau maišyti blynų tešlos – juk kaip Užgavėnės be blynų???? Be to, blynų paišymas turėjo būti vienas iš mūsų centriukų. BLYNŲ PAIŠYMAS? Taip, išgirdote teisingai, blynų paišymas! Savanorė mama kepė blynus, vaikai stebėjo, kaip jie kepa, iškeptus blynus krovė ant servetėlių, mirkė teptukus arba į medų, arba į šokoladinį sirupėlį ir…piešė ant blynų! Kai piešinys būdavo baigtas, blynas keliaudavo į pilvuką! Mama vos spėjo kepti… Taip „išgaravo” tešla, daryta su 2l pieno 😀 Bet vaikai sunkiai buvo nuviliojami iš to centro…

Dar vienas centras – kaukių gamyba. Čia visi vaikai gaudavo po kaukės iškarpą ir…ją visaip puošdavo! Ryto Rato metu rodžiau vaikams įvairių lietuviškų kaukių nuotraukas, tai, matyt, visiems padarė įspūdį plaukai, nes visi be išimties ėmė juodas medžiagos juosteles (plėšytą medžiagą) ir klijavo ant kaukių! Ir, žinoma, piešė, barstė blizgučiais ir t.t. ir pan. Kai kurie vaikai taip norėjo dailinti savo kaukes, kad teko labai išradingai juos vilioti į kitą centrą…žodžiu, iš visų centrų vaikus buvo sunku išvilioti!

Trečiasis centras – Morės aprengimas. Iš vakaro buvau nupiešusi didelę Morę, kurią mes aprengėme darydami mozaiką: iš anksto mano vaikai buvo šiek tiek suplėšę žurnalų, ir tas skiautes paraginau klijuoti ant Morės – bus drapanos. Kai baigėsi mūsų vaikų plėšytos skiautės, vaikai plėšė patys. Šiek tiek paklijavę Morės aprėdų, vaikai eidavo mėtyti „blynų” į keptuves ir, žinoma, stengdavosi „migruoti” tai prie blynų, tai prie kaukių centrų 🙂

Pabaigai – veidų tapyba. Vaikai galėjo išsirinkti KĄ TIK NORI, ir mamytės savanorės piešė ant jų veidukų (prieš susirenkant vaikams ant durų pakabinau DIDŽIULĮ skelbimą, kur paprašiau tėvelių, sutinkančių, kad jų vaikai išsipieštų veidelius, pasirašyti). Aš su laukiančiais vaikučiais žaidžiau kitus blynų žaidimus: pavyzdžiui, įduodi vaikui į rankas du pieštukus. Ant tų pieštukų dedi blyną, kurį jis nenumetęs turi nunešti iki keptuvės ir į ją įmesti. Arba imam keptuvę į rankas ir mėtom blynus į viršų, bandydami juos apversti. Žodžiu, žaidimų galima prisigalvoti devynias galybes, kurių panašiai tiek ir prisigalvojome, kol visi buvo išpiešti…

Pabaigos Rate dainavome Micės, Acės ir Kumbacėlės dainą su kaukėmis 😀 Ech, smagiai atšventėme Užgavėnes, o šį savaitgalį švęsime valentinišką Vasario 16-ąją!

Piešimo ant blynų centriukas:

Užgavėnių kaukių centriukas:

Morės aprėdų ir blynų žaidimų centriukas:

Kaukių ant veidukų piešimas:

Taaaaaaip. Ir atėjo tas savaitgalis, kai šventėme Vasario 16-ąją. Kad vaikams būtų aiškiau, pasakiau, kad švęsime Lietuvos gimimo dieną. Kadangi tai buvo ir Valentino dienos išvakarės, nusprendžiau, kad kalbėsime apie Meilę. Apie Meilę Tėvynei.

Prieš vaikams susirenkant ant sienos pakabinau didelį plakatą, ant kurio nupiešiau Lietuvos Respublikos vėliavos kontūrus. Virš plakato pakabinau tris balionus: geltoną, žalią ir raudoną. Kai vaikai susirinko, Ryto Rate prisiminėme, kokią šventę šventėme praeitą savaitgalį. Labai džiugu, kad daug vaikų iš tiesų prisiminė, kad šventėme Užgavėnes ir darėme kaukes. Pasakiau vaikams, kad šiandien švęsime Lietuvos gimimo dieną, kuri buvo prieš daug daug metų, tačiau yra labai svarbi ir šiandien.

Pradėjome kalbėti apie Lietuvos vėliavą, jos spalvas. Keletas vaikų žinojo, tai kartu išvardinome, pastebėjome, kad balionai tokių pačių spalvų, o tada…tada išsitraukiau teptuką, dažų ir…pakviečiau vaikus piešti Lietuvos vėliavą! Kadangi vėliava buvo didelė, tai visi vaikai turėjo galimybę daugiau ar mažiau piešti – bet visi galėjo piešti tiek, kiek norėjo. Netrukus plakatas buvo baigtas (darbai vyksta greitai, kai daug darbininkėlių!), ir visi pasigrožėjome gražia Lietuvos vėliava.

Po to…po to skaitėme pasaką apie labai alkaną vikšrelį. Ši knygutė – viena mano mėgiamiausių. (Ir ne tik mano: manoma, kad ši knygelė –  viena geriausių visų laikų knygų vaikams!) Kodėl? Todėl, kad su vaikais labai gražiai pasikartojame vaisių pavadinimus, skaičiavimą bei…kaip atsiranda drugeliai! Kodėl skaitėme būtent šią knygelę? Todėl, kad po to viename centre darėme lietuvišką vikšrelį: vaikai turėjo prisiminti, kad pirma spalva Lietuvos vėliavoje – geltona, antra – žalia, o trečia – raudona!

Dar viename centre darėme meilės Lietuvai vėliavą. Su vaikais kalbėjome, kad sekmadienį bus Šv.Valentino diena, tačiau lietuviams dar svarbesnė už Šv.Valentino dieną yra Lietuvos gimimo diena. Todėl mums labai svarbu prisiminti, kad Lietuvoje gyvena mūsų artimieji, kuriuos mes mylime ir, žinoma, labai mylime Lietuvą! Gerai, kad penktadienį turėjome svečių, nes aš buvau nusipirkusi tiesiog ilgas lazdeles ir veltinės medžiagos: su Neringa laužėme lazdeles ir prie tų lazdelių klijavome sukarpytos veltinės medžiagos skiauteles, kad vėliavos būtų paruoštos, nes užduotis vaikams buvo imti geltoną, žalią bei raudoną veltinio širdeles, klijuoti jas ant paruoštos vėliavos ir…padaryti meilės Lietuvai vėliavą!

Trečiasis centriukas – eilėraščio. Šįkart su vaikais mokėmės šiek tiek mano modifikuotą J.Nekrošiaus eilėraštį „Keturi žodžiai”. Mes mokėmės štai taip:

Mamytė – mieliausia.

Duonelė – skaniausia.

Saulytė – šviesiausia.

Tėvynė – brangiausia.

Mamytę – mylėsiu.

Duonelę – auginsiu.

Brangesnę už saulę

Tėvynę aš ginsiu!

Kai baigėme visus centriukus, visi susėdome prie savo darytos vėliavos-plakato su savo meilės Lietuvai vėliavėlėmis ir nusifotografavome! Su Vasario 16 jus, mielieji mokinukai, ir jūsų gražias šeimas!!!

P.S. Tėvelių prašymu įdedu eilėraštukus, kuriuos mokėmės jau šioje sesijoje:

1) 2010/01/09

Justinas Marcinkevičius „Ledinės gėlės”

Nesulaukę vasarėlės,

Ant langų pražydo gėlės.

Priglaudžiau prie stiklo skruostą

Ir ledinę gėlę uostau.

Štai nosytė jau sušlapo,

Neužuodus jokio kvapo.

Kam tokias gėles auginti?

Nei pauostyt, nei nuskinti!

2) 2010/01/16 ir 2010/01/23 mokyklėlės nebuvo

3) 2010/01/30

(autoriaus nežinau)