Šiandien – antrasis šeštadieninės Micės, Acės ir Kumbacėlės mokyklėlės Briuselyje šeštadienis. Turiu pasakyti, kad jau šiandien jaučiuosi puikiai: net sunku patikėti, kad vos po vieno karto viskas yra daug kartų aiškiau ir vaikams, ir man!
Keletas pakeitimų, kuriuos padariau šį kartą: visus Mortos žaislus iš vakaro užnešėm į mūsų miegamąjį. Iš tiesų tai buvo puikus sprendimas: ir vietos buvo daug daugiau, ir nauji (Mortos) žaislai vaikų visai neblaškė. Taip pat pledais uždengiau Mortos IKEA žaislų spintelę ir staliuką, ant kurio sudėti stalo žaidimai ir dėlionės. Kadangi su Gabrieliumi gerai viską užkamšėme, tai net smalsučiai neatkrapštė 😀 Be to, šįkart dainavimo ir judrių žaidimų centriukas buvo viršuje, todėl apačioje dirbančių vaikų neblaškėme dainuodami ir judėdami.
Kokie šiandien buvo centrai?
Šios dienos tema – NUOSTABUSIS AŠ. Kalbėjome apie savo kūno dalis; apie tai, kad vaikai auga; ką gali maži vaikai, o ką – dideli žmonės. Ryto Ratas buvo nuostabus: vaikai susėdo ant pagalvėlių vos jų paprašius! (Kol vaikai rinkosi, anksčiau atėjusieji galėjo žaisti su DUPLO – ant grindų padėjau didžiulę dėžę per metų metus Augusto, Vilhelmo ir Mortos surinktais DUPLO rinkiniais).
Ryto Rate pasisveikinome, prisiminėme Micės, Acės ir Kumbacėlės dainelę. Smagu buvo tai, kad ją dainavo jau beveik visi vaikai! Vaikams smagiausia – Katytės Kumbacėlės pasisveikinimas su kiekvienu jų. Net mažasis A, kurio nebuvo praeitą kartą ir šįkart buvo labai nedrąsus, šypsojosi nuo ausies iki ausies.
Po Ryto Rato skaitėme knygelę. Radau mums tinkančią knygelę apie mažą sesutę Barborytę ir jos didįjį broliuką Jonuką (jų rytą (kaip keliasi, apsirengia, apsiauna šlepetes ir pan.), ką gali sesutė, o ką gali broliukas, kaip jie vienas kitam padeda, kaip broliukas (o po to ir mamytė) pasakoja mažajai sesutei Barborytei, ką ji galės ir kaip viskas bus, kai ji užaugs). Labai graži ir „laiko patikrinta” knygelė (Žinoma, ir vardai pakeisti, ir tekstas „modifikuotas” bei lietuviškas). Su vaikais knygelę aptarėme: kalbėjome, ar jų tėveliai buvo maži (daugumos nebuvo 😀 ), kalbėjome, ką gali jie, o ką – tėveliai ir mažesni broliukai/sesutės. Smagiausia vaikams buvo kalbėti apie dantukus: ir man visus parodė, ir noriai pasakojo, kad jų broliukai ir sesutės neturi dantukų arba jau keli išaugo.
Po Ryto Rato pasidalinome į centriukus:
a) Žmogiuko centriukas. Šiame centriuke vaikai flomasteriais ant jau paruoštos žmogaus iškarpos turėjo nupiešti veido dalis: akis, nosį, burnytę, plaukučius ir pan. (Pasikartojome veido dalių pavadinimus). Kai nupiešė veiduką, galėjo guašu nupiešti savo žmogiukui rūbelius.
b) Šypsenėlės centriukas. Šiame centriuke vaikams jau buvo paruošti lūpyčių kontūrai. Vaikams reikėjo priklijuoti burnytėje dantukus (karpant paruoštas balto popieriaus juosteles) ir guašu nuspalvinti lūpytes.
c) Judrusis centriukas. Šiame centriuke buvo dvi veiklos:
1) Ant didelio popieriaus lapo buvau nupiešus žmogutį, tačiau jam trūko nosytės. Nosytę reikėdavo užmerktomis akimis priklijuoti. Ech, kiek prisijuokėme, nes nosytė atsidūrė ir plaukuose, ir ant bambos, ir ant akies…kur tik nori!
2) Mokėmės naują dainelę. Kadangi skaitėme knygelę apie du kiškučius, tai ir dainelė – apie kiškutį:
Oi tu kiški žvairy, tai tau! Nežvairuok į mane, tai tau! Kai įšoksi daržan, tai tau! Kopūstėlių graužti, tai tau! Aš pagausiu tave, tai tau! Už auselių stačių, tai tau! Už striukos uodegos, TAI TAU!
httpv://www.youtube.com/watch?v=rYcvUyuVlOg
Čia, žinoma, labiausiai patiko šokinėti kaip kiškiams ir rodyti striuką uodegėlę 😀
Po centrų vėl susirinkome į Ratą. Jeigu praeitą šeštadienį iškart atsisėdo keletas vaikų, tai šį šeštadienį tik keletas neatsisėdo. Iš tiesų fantastika kaip greitai vaikai suprato, kas ir kada vyksta! Pabaigai visi kartu padainavome kiškio dainelę, prisiminėme praeitos savaitės pelytės dainelę ir užbaigėme Ratą Kumbacėlės daina ir lipdukais 😀 Kadangi praeitą savaitę paskutinė lipduką rinkosi Morta, tai šįkart ji buvo pirmoji. Iškart atsirado vaikų, norinčių būti paskutiniais, kad dar kitą savaitę galėtų būti pirmieji 😀
Dar šįkart iš tiesų pasijuto, kad turėjau daugiau pagalbininkų: paprašiau Augusto, kad man padėtų su vaikais ir dar liko viena mamytė, kuriai toloka važiuoti namo, tai ji pasisiūlė tuo metu, kol yra mokyklėlė, padėti. Taigi Žmogiuko ir Šypsenėlės centriukuose buvo po dvi poras padedančių rankų, todėl darbas virė kaip iš pypkės, ir vaikai vos spėjo suktis! Kai vaikai išsiskirstė, buvo nepaprastai džiugu, kai Renata pagyrė Augustą, kad jis iš tiesų labai padėjo centre. Ir džiugiausia, kad ir jis pats labai didžiavosi!
Ach, tiesa, dar viena naujiena: lauke pastačiau lentą, ant kurios buvau surašiusi, ką veiksime šiandien ir keletą žinučių tėveliams. Tą darydavau (tik dienos pabaigoje) ir kai dirbau su vaikais AISV’e, nes tokio amžiaus vaikai dažnai nelabai moka papasakoti, ką veikė (dažni atsakymai: „nežinau”, „nieko” 😀 ), todėl keletas sakinių apie tai, ką veiksime, padeda tėvams užduoti klausimus ir paskatinti vaikus kalbėti.
Be to, vaikus jau iš anksto buvau suskirsčiusi į tris grupeles (ir užrašiusi) ant kitos lentos vardelius, todėl buvo lengva, kai reikėjo prisiminti, kuriame centre koks vaikas turi būti. Ir dar. Kadangi čia – šeštadieninė mokyklėlė, vaikai į centrus eina laisva valia. T.y., jei į kurį nors centrą eiti nenori, o pasirenka žaisti DUPLO kaladėlėmis – ką padarysi… Žinoma, vis paraginame prisijungti ir…tikimės,kad prisijungs! Ir, žinoma, visi darbeliai – savarankiškas vaiko darbas. Man niekada nepatikdavo kabantys identiški darbeliai, kur ir plika akimi matydavosi, kad darbelis – pusiau darželio auklėtojos. Manau, kad suaugusiųjų padaryti darbeliai (arba su jų pagalba) turi būti vien tik knygų iliustracijose (kur darbelis – vaizdinė medžiaga), o iš tiesų darbelius turi daryti patys vaikai! Juk tik tada tie darbeliai iš tiesų yra jų gebėjimų, o vėliau ir tobulėjimo bei raidos atspindys!
Kai išleidusi vaikus užlipau į viršų, mano šauniosios padėjėjos jau buvo beveik viską sutvarkiusios. Taigi liko tik sugrąžinti žaislus į vietas ir „suraišioti galus”. Super!
Ačiū už dar vieną nuostabų šeštadienį!
Pirmojo šeštadienio aprašymas.