Kadangi neparašiau iškart po mokyklėlės, tai tenka rašyti šiek tiek „atvėsus” įspūdžiams. Kaip visada, darbavomės iš peties. Vaikai mokyklėlę lanko – turiu pasakyti – labai sąžiningai: kiekvieną šeštadienį susirenka apie 18 vaikų (iš 20 lankančių).
Šeštadienio tema: rudenį paukščiai išskrenda į šiltus kraštus. Per Ryto Ratą kalbėjome apie tai, kad tik paukščiai turi plunksnas. Klausiau, ar aš turiu plunksnų, ar Kornelija turi plunksnų. Kai išsiaiškinome, kad žmonės neturi plunksnų, aiškinomės, ar šunys, katės, meškinai ir kiti gyvūnai turi. Pasirodo, neturi. Ir vaikai tą puikiai žino!
1. Taigi viename centre vaikai gamino vienintelius gyvius, turinčius plunksnas – paukščius. Prieš centrą daviau vaikams paliesti plunksnas, pamėtyti: žiūrėjome, kaip jos gražiai krenta, kokios jos lengvos. Kiekvienam vaikui išdalinau po plunksną ir prisiminėme visas kūno dalis: kai pasakydavau kokią nors kūno dalį, reikėdavo su plunksna ją paliesti.
Šiam centrui reikėjo iš anksto pasiruošti nupieštą paukštį. Prisipažinsiu – piešiu taip, kad net ir vaikai su lakia vaizduote kartais nesupranta, ką norėjau nupiešti. Taigi internete susiradau, kaip reikia piešti paukštį. Pagal tai visai sėkmingai nupiešiau 20 paukščių, paskutinius piešiau jau visai greitai! Esmė ta, kad reikėjo paukščio, kurio išorinė linija labai aiškiai „parodytų”, kad tai – paukštis, nes visą „vidų” vaikai apklijavo plunksnomis, kurias karpė (lavindami smulkiąją motoriką) ir klijavo ant prieš tai klijais ištepto paukščio paveikslėlio.
2. Kitame centriuke vaikai gamino širdeles. Kodėl širdeles? Nes paukščiai – kaip ir mes – gyvi padarėliai ir turi širdį! Medines širdeles iš anksto nusipirkau rankdarbių ir dailės priemonių parduotuvėlėje creacorner.
Ko tik nėra toje parduotuvėje! Iš tiesų tiems, kas dirba su vaikais, ten – Rojus Žemėje 😀 Visa tai, ką varvindama seilę rinkdavausi iš katalogų čia – paliečiama, pačiupinėjama… Jeigu mėgstate scrapbooking’ą arba dekupažą, tai ta parduotuvytė – fantastinė. Man užteko pamatyti priemones vaikams 😀
Širdeles vaikai dažė raudonai ir – dar neišdžiūvus klijams – barstė ant jų įvairius blizgančius pabarstukus. Tada leisdavo širdelėms pradžiūti.
Kol širdelės džiuvo, tuo metu buvo galima eiti piešti. „Laisvasis” piešimas šeštadienį irgi buvo ypatingas: toje pačioje creacorner parduotuvėje nupirkau šeštadieninės mokyklėlės vaikams didžiausią Aquadoodle kilimėlį ir keturis papildomus flomasterius, į kuriuos reikia pilti…vandens ir piešti ant kilimėlio! Tai, ką vaikai nupiešia, gana greitai džiūva, jie gali pasikeisti vietomis, rūbai ir kūneliai būna švarut švarutėliai, vaikai tiesiog gali užsiimti šia veikla, kol kitiems, tarkim, plauni rankas arba aiškini kaip daryti darbelį. Fantastika!
Kad būtų aiškiau, įdedu trumputį video (mūsų Aquadoodle yra paprastesnis, bespalvis ir kvadratinis kilimėlis: kai vaikai piešia, linijos yra mėlynos):
httpv://www.youtube.com/watch?v=NJqhVE2loew&feature=player_embedded
Po penkių-dešimties minučių širdelių viena pusė jau būdavo apdžiūvusi, tai būdavo galima jas versti ant kitos pusės ir…pakartoti tą patį.
Šias medines širdeles vaikai, sakė, kabins ant kaklo, padovanos mamai, pakabins savo kambaryje ir…gal artėjant Kalėdoms sugalvos pakabinti ir ant Kalėdinės eglutės!
3. Trečiame centriuke mokėmės eilėraštuką „Šaltas lietus” (Labai tiko, nes už lango lijo lietus ir ūžė šaltas vėjas! Net laiškutį, kurį rašau tėvams, teko įnešti, nes vėjas kelis kartus visą lenta nuvertė!)
Papt! Ant lapo.
Papt! Nuo medžio.
Papt! Ant delno.
Jau ruduo.
Vėjas obelaitę krečia.
Eisiu rinkti obuolių! (E.Selelionis)
Kalbėjome apie tai, ar vaikai yra rinkę obuolius, ar patinka obuoliai, ar yra kepę (ar kas nors iš tėvelių kepė) obuolių pyragą… Kalbėjome apie tai, kad rudenį galima išsikepti obuolių pyragą, nes kaip tik prinoksta daug obuolių, ir vėjas (arba žmonės) juos nukrečia nuo medžių!
Tiesa, eilėraštuką sutrumpinau. Jeigu norėtumėte mokytis visą, tai tekstas štai toks:
Papt! Ant lapo.
Papt! Nuo medžio.
Papt! Ant delno.
Jau ruduo.
Vėjas obelaitę krečia.
Šiaušias balose vanduo.
Papt! Už kaklo.
Brrrr…Kaip šalta!
Lyjant žaisti negaliu…
– Duok, mamyte,
Mano paltą,
Eisiu rinkti obuolių!
Tiesiog vaikams, kurie ateina į šeštadieninę mokyklėlę, eilėraštis neturėtų būti ilgesnis, nei dviejų posmelių (žinoma, jei nori išlaikyti jų dėmesį 😀 ) Be to, ne visi vaikai namuose kalba lietuviškai, todėl jiems eilėraščiuose ir dainose ir taip gausu žodžių, kurių jie negirdi/nevartoja.
Šeštadienį taip pat labai malonu buvo, nes viena mama visiems vaikams atvežė sausainių-meduolių. Žinoma, visi vaikai (kurie atsinešė) susėdo su savo užkandėlėmis ir visų pirma smaguriavo jomis, tačiau tie, kurie neturėjo arba kurie nusprendė, kad norėtų kažko kito, labai smagiai sukirto sausainiukus-meduoliukus. (Aš nuperku ir vaisių, ir kokių nors sausainiukų „jeigu ką”, tačiau tokia staigmena – itin maloni.) Ačiū!
Kadangi man labai sunku fotografuoti centrų metu (dirbame, todėl nė viena neturime nei laiko, nei galimybių fotografuoti!), šiek tiek pafotografavau, kai vaikai užkandžiavo/žaidė:
Tačiau…susitariau, kad lapkričio 28 dieną į mokyklėlę ateis puikiai fotografuojantis žmogus ir įamžins vieną-kitą mūsų mokyklėlės akimirką!
Pabaigai tądien skaitėme pasaką: istoriją apie išdykusį voveriuką Riešutėlį, kuris renka miško gėrybes rudenį, kad turėtų ką valgyti ilgą ir šaltą žiemą. Pasaka suteikė galimybę ir pakalbėti apie tai, kad gyvūnai kaupia gėrybes žiemai ir apie tai, koks elgesys yra tinkamas ir koks – ne. Kaip ir turi būti: viskas ta pačia tema!
Kelios mokyklėlės naujienos:
a) Mokyklėlėje atsirado „Rastų ir Pamestų” dėžė, kurią padėjau prie durų. Tiesiog po kiekvieno šeštadienio ką nors rasdavau. Pagalvojau, kad rasti tai, kas priklauso ne man (ne mano vaikams), galiu ne tik aš. Kur visa tai dėti? Žinoma, į dėžę, kurią kiekvieną šeštadienį galiu pastatyti prie durų!
b) Vaikus sugrupavau į tris grupeles. Tiesiog dabar jau maždaug žinau, ką kiekvienas vaikas geba ir koks kiekvieno vaiko būdas, todėl stengiausi parinkti geriausią derinuką, nes – kai mokyklėlė trunka trumpai ir vyksta tik šeštadieniais – geriausia, kai grupėje yra įvairių vaikų, kurie vienas kitą praturtina. Taigi dabar vaikai po centrus vaikščios „Žalioje”, „Geltonoje” arba „Raudonoje” grupėje (juk esame lietuviška mokyklėlė! 😀 ) Kad vaikai žinotų, kokioje grupėje yra, prie jų vardų kortelių priklijavau spalvą. Manau, kad tai palengvins ir mamų-savanorių darbą.
Iki susitikimo…šeštadienį!