Taip, šiandien mūsų namuose gimtadienis tortadienis. Kaip sako Augustas: tėtė pradeda visus šeimos gimtadienius, o mama užbaigia:) Vakar vaikai net liežuvius išleidę piešė tėtei savo kūrinius. Iliustravau šį įrašą Vilhelmo „Šuoliuojančiu Tigru”. Kad jūs būtumėte matę, kaip kantriai jis piešė tas širdeles! Aš vis užmesdavau akį, tikėdamasi, kad jis jau mes tą „juodą” reikalą, bet ne…nuo krašto iki krašto. Ir dar…jeigu nesuprastumėte, kad tigras šuoliuoja, tai prašome įsižiūrėti į kairėje esančias rodyklėles, vedančias nuo žolės prie tigro. Vat taip. Smagu matyti ir tai, kad Vilhelmas jau vis drąsiau rašo savarankiškai. Ir dar tokius meilingus užrašus:)

Augustas kaip visada – dalykiškas: atsisėdo vyras, parašė aiškiai ir konkrečiai.

Morta ilgai galvojo, ką jai padaryti. Klausė manęs. Sakau: Mortele, tai ne mano dovana, o tavo. TU man pasakyk, ką tu nori tėtei padaryti… Galvojo galvojo Mortelė, išsitraukė spalvinimo knygutę, išplėšė lapą ir baisiausiai susikaupus nuspalvino.

Taip patiko, kad ir man vieną nuspalvino. „Čia ir tau dovana” – pasakė. Aš tuo tarpu (kaip smagu, kad Gertrūdėlė leido!) pasiruošiau kepti du tėtės mėgiamiausius pyragus: vieną jam nusinešti į darbą ir pavaišinti koleges, o kitą – mums (pusryčiams). Su vaikais susitarėme, kad nieko neprasitartų.

Einam miegoti. Morta: Mama, mes gi PYRAGO nevalgėm!!! Snabždu: Rytoj, Mortele, rytoj…Morta: Tėti, mes jytoj tavo pyjaga valgysim!!! Juokėmės visi. Vis dėlto tie mažiai yra pasakų pasaka.

Vakare – kaip jau įprasta – ilgai vakarojome. Vakarienei buvau nupirkusi pabandyti Tailandietiškos mišrainės, kuri Gabrieliui labai patiko. Tai besėdint atėjo ir vidurnaktis:) Jau darosi įprasta, kad mes vienas kitą pasveikiname po vidurnakčio… Gabrieliui, kaip sakant, buvo atskleista, ką mes su Medeina veikėme visą šeštadienį, kai jis liko su visais vaikais ir išleido mus į miestą. Mes ieškojome Medeinai naujametinio rūbo ir…Gabrieliui palto (na, tokio „casual”, prie džinsų ir pan.). Rūbo taip ir neradome, tačiau paltą – radome! Todėl bent jau aš grįžau namo visa laiminga, o Gabrielius stebėjosi, kad pusę dienos nebuvome namie, o NIEKO nenusipirkome:)))

Kadangi kaip tik tuo metu per Skype kalbėjome su Elita, tai visi ir pakėlėme taures, o jos ir Donato šeimynos sveikinimas buvo pirmasis,  Gabrielių pasiekęs šiemet:)

Paprastai ryte pirmasis su Augustu keliasi Gabrielius, o vėliau – aš, Morta ir Vilhelmas (Gertrūda miega ilgiausiai). Šįryt aš atsikėliau pirmoji ir pakėliau visus vaikus. Bėda ta, kad neišgirdome pirmojo žadintuvo skambučio, tai atsikėliau tik 7.45, o jau 8.15 atvažiuoja Augusto autobusiukas. Taigi teko labai suktis: pusryčiai, apranga, užkandėlė ir t.t. ir pan. Dar norėjau ant abiejų pyragų uždegti tiek žvakučių, kiek Gabrieliui metų ir nunešti su vaikais, tačiau – įpusėjus degti žvakutes – į duris paskambino Augusto vairuotojas, tai teko staigiai lėkti su puse žvakučių į miegamąjį su visa chebryte ir dainuoti pagreitintą „Su Gimimo Diena” versiją…o tada strimgalviais žemyn su Augustu ir – tiesiog staigiai padėjus jam apsirengti –  išstumti jį pro duris (visai kaip animaciniuose filmukuose). Tačiau buvo labai smagu, kad atsibudo tėtė su daina, gavo krūvą vaikų bučkių bei dovanų, o nusileidęs žemyn rado puodelį garuojančios kavos ir mėgiamo pyrago gabalėlį…

Kadangi trečiadienis – trumpa diena vaikams, pagalvojau, kad būtų smagu ir skanūs pietūs. Skanūs, tačiau paprasti, kad visi skaniai pavalgytumėme. Tokį receptą radau Dalios bloge…niam niam. Kol visi buvo išvykę, susiruošiau, mėsytė pasimarinavo kelias valandas, todėl iškepusi buvo minkštut minkštutėlė. Be to, mama, kai kepėme kalakutą, paprotino, ką reikia daryti, kad orkaitėje keptos bulvės nebūtų apdžiūvę: nuskuti, supjaustai, o tada prieskoniuoji ir „aliejuoji” (aš tiesiog į dubenėlį sudedu bulves, tada apšlakstau aliejumi ir visaip išvolioju…dar su prieskoniais…kmynų įberiu).  Prieš pietus ant stalo iš mažučių žvakučių išdėliojome „TĖTĖ” ir gražiai paruošėme stalą…Pietūs buvo nuostabūs – visi sukirto ir dar prašė:))) NET Augustas viską suvalgė! Desertui „pribaigėme” pyragą…

P.S. Šiandien Morta pirmą kartą nuėjo su broliais į dailės mokyklą. Ją priėmė į pačių mažiausių grupę – tą, kurią šiemet paskutinius metus lanko Vilhelmas. Tiesiog vežėm berniukus į dailę, ir Morta sako: ir aš noriu eiti į dailę. Užėjau pas mokytoją, pasiteiravau, ar yra vietų. Sako, yra, o kiek mergaitei metų? Vilhelmas sako: dveji. Mokytoja: oi, dveji dar per mažai, reikia trejų. Kai pasakiau, kad damai mėnesio pabaigoje ir bus tie treji, sako, pabandom. Po dviejų valandų mergina buvo labai patenkinta, o mokytoja pasakė, kad – jei nori – būrelį lankyti gali, nes ir puikiai būna be mamos, ir puikiai (kiek reikia) susikaupia. Super!

P.P.S. Tačiau, kaip sakant, tobulų dienų nebūna…kaip tik šiandien Augusto elgesiu skundėsi ir autobuso vairuotojas, ir dailės būrelio mokytoja :((( Taigis taigis…