Sausio 13 – įsimintina diena lietuviams. Tikriausia viena įsimintiniausių. Nemanau, kad kada nors buvome labiau vieningi, nei tą žiemą. Tai rodo, kad – kai norime – mokame būti vieningi. Bet šiaip, mano manymu, esame viena mažiausiai vieningų tautų. Kodėl? Dažnai apie tai galvoju. Net nežinau, kodėl dažnai, tačiau man yra labai skaudi ta palaikymo vieni kitiems stoka.
Keisčiausia turbūt yra tai, kad po vieną visi esame nuostabūs. Na, tarkim mano draugai: visi ir draugiški, ir supratingi, ir bėdoje padės, ir – kai reikia – patars, ir, atrodo, linksmi žmonės. O štai gatvėje, parduotuvėje, kieme, laiptinėje, atrodo, gyvą suvalgytų. O jei dar esi su vaikais… Mes, lietuviai, labai mylime vaikus. SAVO. Kitų geriau nebūtų. Vi-siš-kai. Nes kitų vaikai erzina. Purvina. Laužo. Yra nemandagūs. Nedraugiški. Ir tik ir taikosi nuskriausti mūsų vaikus. Keista, ar ne?
Prieš keletą dienų buvau susitikusi su ŠMM Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja G.Šeibokiene. Ji pasakė, kad norėta leisti darželius steigti gyvenamųjų namų pirmuosiuose aukštuose, tačiau susidurta su tokiu pasipriešinimu, kad tokios minties atsisakyta. Tiesiog gyventojai stojo piestu. Man tai yra AB-SO-LIU-ČIAI nesuprantama, kai Belgijoje – tikrąją to žodžio prasme – ant kiekvieno kampo daugiabučių pirmame aukšte – lopšelis. Išvada viena – geriau jau parduotuvė (ne kartą mačiau ir įbimbusių vyrų prie tokių pirmo aukšto parduotuvių), nei kultūringos šeimos ir – neduokdie! – jų vaikai.
Na, bet ką aš čia. Svarbu, kad AŠ šypsausi, kai pamatau šeimą su vaikais. Svarbu, kad MAN nekliudytų, jei mūsų aukšte atsirastų darželis. Svarbu, kad MAN nekliudo vaikai nei eilėje, nei parduotuvėje, nei poliklinikoje, nei bet kur kitur šiame pasaulyje. Ir man smagu juos pakalbinti. Ir aš esu šventai įsitikinusi, kad VISI vaikai yra faini. Teisybę pasakius, per visą mano gyvenimą mano organizmas atmetė tik vieną vaiką 🙂 O Gabrielius ne kartą sakė, kad – jeigu mes įsivaikintumėme – aš tikriausiai vienodai gebėčiau mylėti VISUS vaikus, nes aš iš principo myliu visus vaikus. Ir aš suprantu, kad ne visi myli vaikus per se. Bet kodėl mes nepersiraukiam pamatę senelį? Neįgalų? Juodaodį? Ups, ką aš čia kalbu. Prisimenu, išvirtau iš koto, kai viename Lietuvos laikraštyje (ir ne provincijos) perskaičiau, kad „juodaodis” kažką pažeidė. Mano manymu, tada laikraščiai turėtų mirgėti „baltaodžių” nusidėjimais. Bet nemirga. Nes vėlgi: mums patinka tik tokie patys kaip mes.
Dar. Penktadienį su vienu edukologu diskutavau apie Jėzuitų gimnaziją. Mes vis bandom tarpdury padiskutuoti, bet, jaučiu, reikės kada nors normaliai susėsti, nes temų – devynios galybės. Ir dar. Man labai gera, kad ta šeima savo vaikui pasirinko būtent Vaikystės Sodą. Žinote, kaip sako: jei jau chirurgas duoda savo vaiką operuoti kolegai, tai, vadinasi, tikrai pasitiki. Tai vat aš taip jaučiuosi. Grįžtant prie Jėzuitų. Manęs visi klausia, kodėl juos atmetėm, juk tokia gera mokykla! Tai vat tas edukologas ir sako: katalikiška mokykla Lietuvoje nėra katalikiška mokykla Belgijoje. BINGO! Būtent tai, ką ir aš buvau savarankiškai išmąsčiusi. Vadinasi, buvau teisi.
Bet labiausiai apie šių metų sausio 13 noriu parašyti, nes pradėjo skaityti mūsų Morta Sofija! Augustas pradėjo 4m5mėn, Vilhelmas – 5m4mėn, o Mortulė – 4m11mėn. Su Augustu labai sąžiningai mokėmės skaityti. Nuosekliai. Kruopščiai. Dirbom visi: aš, Gabrielius ir Augusto auklė. Nes aš šventai tikėjau, kad kuo anksčiau vaikas pradeda skaityti, tuo jam gyvenime bus geriau, lengviau ir visaip kitaip -iau 🙂 Vilhelmas pradėjo skaityti pats. Na, darėme įvarius darbelius, žaidėme įvairius žaidimus, namuose viskas buvo apklijuota užrašais, labai daug skaitydavome (ir aptardavome) vakarais, bet iš esmės sistemingo mokymo nebuvo. Kažkaip natūraliai atėjo. Su Morta lygiai taip pat. Be jokio streso. Žinoma, iki tikro skaitymo dar laukia maždaug pusmetis, tačiau dabar mergina bando rašyti ir viską skaityti išsijuosusi. O viskas prasidėjo jos mokyklėlės rūbinėje. Stovėjom, ir ji perskaitė „Augustas” (tiesiog berniuko vardą, užrašytą ant spintelės). Pagalvojau, kad atpažino, nes – kai vaiką supa raštas – jis būtent ir pradeda „skaityti” tuos žodžius, o čia – labai dažnai supęs raštas. Bedžiau į kitą spintelę – Morta perskaitė „Gertrūda”. Pagalvojau, kad vėl atpažino. Ėjom prie rečiau matyto – Morta perskaitė „Elzė”. PO to nusibodo ir pasakė, kad daugiau neskaitys. Tačiau namie ant popieriaus lapo ėmiau rašyti CVCV (priebalsis-balsė-priebalsis-balsė) žodžius, ir ji viską puikiausiai perskaitė. BRAVO! Didžiuojuosi ja iki Neptūno ir atgal.
Visi mūsų vaikai – kai išmoksta skaityti – gali pasirinkti kokią tik nori dovaną. Augustas norėjo Wii (patikėkite, tas vaikas VISADA žinojo, ko nori!), Vilhelmas – didelio maišo saldainių (Ar tikrai galėsiu išsirinkti KOKIO TIK NORIU dydžio?!?!?!), o Mortulė kol kas neapsisprendė. Taigi tą dieną tiesiog nuvažiavome ir nupirkome knygą – „Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį”. Žinoma, kadangi mes knygą visada leidžiame išsirinkti visiems vaikams, tai Gertrūdai išrinkome „Ką žmonės dirba visą dieną?”, Augustas išsirinko „Smokas Belju”, o Vilhelmas – „Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Žaibo vagis”. (Augustas visas šios serijos knygas yra perskaitęs angliškai. Mums didžiausią įspūdį paliko tai, kad jis, jas perskaitęs, tiesiog fantastiškai pasikaustė graikų mitologijos klausimais:)). Taigi užvakar pradėjome skaityti apie šuniuką Vincą ir jo kelionę. Viena, ką jau galiu pasakyti, tai kad fantastinės iliustracijos! 10 iš 10. O apie tekstą – jei bus ūpo – parašysiu, kai perskaitysime visą knygą 🙂
Štai tokia buvo mūsų 2011 sausio 13 ir pati įsimintiniausia jos istorija! Tikiuosi, dukrule, kad knygos atvers tau duris, kurių niekada neatvers jokia kita pramoga. Tikiuosi, kad knygos padės rasti atsakymus į klausimus, kuriuos, žinau, nuolat kelsi. Tikiuosi, kad tavo, mano meile, gyvenimas niekada netaps stovinčio vandens bala, nes knygos suteiks sparnus kilti, skristi ir suprasti, kad net ir dangus nėra per aukštai, o vandenynas – ne begalinis. God speed!
Nuotrauka: Nation’s Favorite by andriux-uk