Vasarėjant vis daugiau laiko leisime prie vandens telkinių. Kada jūsų vaikai išmoko plaukti? Maniškiai taip apie ketvirtąjį-penktąjį gimtadienį. Ar jūsų vaikai lankė baseiną? Mūsų trys lankė ir lanko. Ar žinote, kad geriausias metas išmokti plaukti – nuo ketverių? Belgijoje vaikų net neužrašo į plaukimo būrelį (bent jau ten, kur lankė mūsų trijulė), jei vaikui nėra ketverių. Kažkaip labai tikiu baseino nauda ne tik fizinei vaiko raidai, bet ir imuniteto stiprinimui. Nors, kita vertus, kartais matau, kaip eina vaikai iš baseino: apkūtoti, galva išdžiovinta iki paskutinio plaukelio ir dar kepurė užmaukšlinta, skuba į mašiną, kad tik nesušaltų ir t.t. ir pan. Mortos baseino grupėje kartais tik ji viena ateina, nes kitiems – sloga. 😀 O galvą džiovindavome tik žiemą (aš ir pati galvos beveik niekada nedžiovinu).
Tada iš tiesų suabejoju baseino tiems vaikams nauda. Tik po to pikta, kai jų tėvai sako: va, ir baseiną vežioju, ir vis vien serga. Koks ten vežiojimas – kartą per mėnesį ir dar po stikliniu gaubtu?!?!?! Mortai bet kokia sloga išgaruoja, kai chloruotas vanduo nardant nosį praplauna 🙂 Praeitą savaitę kalbėjau su mūsų vaikų pediatre. Buvome jau labai seniai nesimatę, nes aš jau beveik nebevedu vaikų pas daktarus. Tik vat abu su vyru sekmadienį pagalvojome, kad Augusto kosulys jau toks, kai vaikams duodami antibiotikai. Taip ir buvo. Tai buvo proga pasikalbėti apie vaikų ligas Lietuvoje. Pasidžiaugiau, kad vis dėlto aš nesu balta varna, nes dažnai tikrai gali tokia pasijusti. Pavyzdžiui, aš manau, kad – jeigu reikia – tai geriau sugerti penkias dienas antibiotikus, o ne alinti vaiko organizmą arbatėlėmis ir mikstūrėlėmis visą mėnesį (o kur dar vaiko pasipriešinimas gerti visa tai!). Tai dažnai – taip mąstydama – gali pasijusti vos ne asocialia mama, kuri vaikui kiša antibiotikus 🙂 Žodžiu, kultūriniai skirtumai rocks!
Bet šįkart ne apie ligas, o apie baseiną ir plaukimą. Ar žinote, kokia pagrindinė saugumo vandenyje taisyklė?
NIEKADA NENULEISKITE AKIŲ NUO VAIKO. Net trumpam. Net akimirksniui. Net tada, kai, atrodo, jis saugiai plūduriuoja rate ar su „antrankiais”. Ir – jeigu šalia baseino yra gelbėtojai – vis vien nenuleiskite akių nuo vaiko. Paprastai maudosi daug žmonių, ir gelbėtojai negali visų matyti visą laiką. NEgalvokite, kad gelbėtojas įsmeigęs akis į jūsų vaiką 🙂
Kita taisyklė – VAIKAS IKI PENKERIŲ NETURI BŪTI NUTOLĘS LABIAU, NEI JŪSŲ IŠTIESTA RANKA. Žinoma, tos rankos elgiasi skirtingai – į mažylius visą laiką ištiestos, o, kuo vaikas vyresnis, tuo labiau nuleistos. Bet atstumas turi būti toks, kad ištiesę galėtumėte čiupti vaiką. Ar jūs taip darote? Aš, kai pagalvoju, taip nedarau. Jau pernai, kai lankėmės Lietuvoje ir Morta buvo ketverių, Morta su draugų mergaitėmis ramiai dūko ežere. Žinoma, mes buvome šalia, įbridę, bet tikrai ne visada per ištiestą ranką.
Trečia taisyklė: jeigu jūsų vaikui mažiau, nei treji metai, ir jūs nenardote su juo/neplaukiojate – JOKIU BŪDU NEKIŠKITE VAIKO PO VANDENIU. Vaikai praryja didelius kiekius vandens, o tai – pavojinga. Be to, galite išgąsdinti vaiką taip, kad jis ilgai nenorės pagalvoti apie plaukiojimą ir net apie vandenį.
Dar svarbi yra taisyklė – kad Į VANDENĮ – TIK SU SUAUGUSIUOJU. Gabrielius pasakojo, kad pas jo bočius Trakuose buvo taisyklė – jokiu būdu negalima eiti prie ežero vienam. Tos taisyklės ir dabar visi laikosi: ir vaikai, ir suaugę. Todėl vaikai vis eina ir prašo, kad juos lydėtų suaugęs 😀 Žinia, ikimokyklinio amžiaus vaikas visada turi būti ant akių, bet šiaip jau vaikas nuo dvejų puikiai gali suprasti, kad negali eiti prie vandens be suaugusiųjų. Mano tėvai turi sodybą su tvenkiniu, ir jau net ir visai maži mūsų vaikai žinodavo, kad negalima eiti už tam tikros ribos. Ir neidavo. Žinoma, suaugusieji niekada nepalikdavo (ir nepaliekam) jų vienų kieme, bet žinojimas, kad už tam tikros ribos eiti negalima, yra!
Visada, kai samdėm aukles, klausdavau, ar jos yra išklausiusios PIRMOSIOS PAGALBOS KURSUS ir ar moka daryti dirbtinį kvėpavimą ir atspringinti. Spėkite, kiek kandidačių tai mokėjo? Spėkite, kiek mūsų turėtų auklių? Deja… Aš visada galvojau, kas būtų, jei. Siaubas kažkoks. Apskritai man auklės Lietuvoje – opi tema. Nesuprantu, kaip galima tiesiog samdyti žmogų (juk tikriausiai 99.99% jų dirba net be verslo liudijimo!), patikėti jam SAVO vaiką, palikti SAVO namuose. Gerai, jei viskas gerai (ir – ačiūdiev – dažniausiai taip ir būna). Ir – patikėkite – mes pradžioje turėjome labai aukštus reikalavimus, bet po to kartelę leidom…leidom…leidom ir galų gale ieškojom gero žmogaus, kuris – gal duos Dievas – dar net ir užsiims su vaiku. Iš visų mūsų turėtų auklių tik vieną norėčiau matyti dirbančią Vaikystės Sode. O – patikėkite – auklių turėjome ne vieną ir ne dvi. Ir situacija yra tokia, kad net neaišku, kaip iš to užburto rato išsiveržti, nes kol kas net patys tėvai dažnai neturi žalio supratimo, ką daryti, kai atsitinka nelaimė. O samdydami auklę galvoja tik apie tai, kad viskas būtų normalu. Todėl ir turime aukles, kurios nė žalio supratimo neturi apie amžiaus tarpsnius, apie ikimokyklinuko raidą, apie tinkamus ugdymo metodus, apie pirmąją pagalbą ir pan. Tai va. Tiesiog manau, kad visi, kurie susiduriame su vaikais, turime turėti bent jau žalią supratimą apie pirmąją pagalbą 🙂 Man pačiai niekada dar neteko daryti dirbtinio kvėpavimo, bet aš labai tikiuosi, kad – jei reikės – galėsiu išgelbėti žmogui gyvybę. O atspringinti vaiką teko net kokius septynis kartus, o porą kartų buvo gan baisu, ir jau rankos kojos drebėjo. Brrrr…
Man atrodo, kad šie išvardinti punktai yra svarbiausi, kai aplink yra vaikų, kurie nemoka plaukti (arba dar tik pradedantys plaukikai). Gal jūs dar ką nors žinote? Ir radau puikų straipsnį apie tai, kaip mokyti vaikus plaukti pagal amžiaus tarpsnius (pradedama nuo pusės metų ir iki baigiama 6+). Gero skaitymo ir būkite šią (ir ne tik) vasarą saugūs!