http://www.alfa.lt/straipsnis/187957
Kai pagalvoji, laikas lekia ir vis nėra laiko pasakyti patiems brangiausiems žmonėms, kaip juos mylime, kokie jie mums reikalingi, kaip džiaugiamės tuo, kad jie yra šalia. Tai beveik klasikinė filmų ir knygų tema: tik tada, kai užklumpa liga ar dar blogiau – palydėję artimuosius anapilin susivokiame nebuvę tokie, tokie galėjome būti, ir graužiamės, kad vis nepakakdavo laiko parodyti ir net pasakyti, kaip juos mylime.
Jokia išimtis ir santuoka. Daugumą kasdienybė taip įsuka, kad santuoką priimame tarsi savaime suprantamą ir įprastą dalyką, kuris tiesiog yra: lygiai taip pat, kaip nesibaigiančius projektus darbe, bankų ir mokesčių sąskaitas, valgio ruošimą ir pan.
Tačiau psichologai perspėja – nesielkite su santuoka taip, tarsi ji yra pati iš savęs ir niekur nedings. Jeigu norite, kad gyvenimas drauge neimtų kelti nuobodulio, negalite jos „suplakti į vieną“ su rutininiais kasdieniais darbais. Juk norite kartu su sutuoktiniu pasenti ir sulaukti būrelio vaikaičių? Taigi kad nesudužtų ir nesuskiltų toks trapus šiandieniniame pasaulyje santuokos institutas, teks įdėti nemažai triūso – teks išsiveržti iš slegiančios rutinos ir imti veikti.
Neverta sėdėti ir laukti, kol staiga jūsų sutuoktinis susiprotės investuoti į jūsų ateitį: juk santuokoje galioja paprasta taisyklė: nori gauti daugiau – daugiau duok. Jeigu nori, kad sutuoktinis imtų keistis – pradėk keistis pats. Šiandien. Skirk jam dėmesio. Išklausyk. Būk šalia, kai jam to reikia. Kai gali, padėk visomis išgalėmis. Ir visai nesvarbu, kaip jis „atsilygins“ – duok ir neskaičiuok. Ir atlygio nelauk – kaip sako poetas.
Netrukus nustebsite, kiek daug dividendų jums duos tokia paprasta investicija. Jeigu nuolat galvosite vienas apie kitą, jeigu stengsitės palengvinti vienas kito dalią ir padėti visais atvejais – jūsų santuoka pereis ugnį ir vandenį. Be to, ji nuolat atsinaujins, nes jūs keisitės kartu su kintančiomis aplinkybėmis ir situacijomis.
Ir dar. Dažnai nutinka, kad paklausus, su kuo elgiamasi mandagiau prie pietų stalo, poilsiavietėje, parduotuvėje – su svetimu ar su sutuoktiniu, dažnai sutrinkame, nusijuokiame ir pripažįstame, kad iš tiesų daugiau dėmesio skiriame… svetimajam. Žinoma, juokaudami mėginame apžaisti situaciją – juk puikiai suprantame šio klausimo ir atsakymo ironiją. Nuo pat mažens esame mokomi būti mandagūs, draugiški ir paslaugūs nepažįstamiesiems (svečiams). Tačiau kodėl artimieji – ir net pats artimiausias žmogus – sutuoktinis – dažnai lieka „už borto“?
Svečiams siūlome patogiai atsisėsti, vos įėjusius pro duris vaišiname gėrimais ir užkandžiais, nepamirštame nei „ačiū“, nei „prašau“. Ir, gink Dieve, nekeliame balso ir nekoneveikiame svečių, jei šie mus suerzina ar pasako ką nemalonaus. Trumpai tariant, su svečiais sąmoningai elgiamės gražiai ir pagarbiai. Įsivaizduokite, kaip būtų nuostabu, jei taip elgtumėmės ir su sutuoktiniu: stengtumėmės jam įtikti, jei suerzintų, ramiu balsu ir mandagiai bandytumėme išsiaiškinti, kas ne taip ir pan.
Verta išbandyti tokį eksperimentą: jei grįžote namo anksčiau nei sutuoktinis – pasitikite jį (ją) prie durų, paklauskite, gal norėtų išgerti kavos, arbatos. Atsisėskite šalia ir paklauskite apie jo (jos) dieną ir išklausykite nepertraukdamas. Gali būti, kad rezultatai jus nustebins.
Kartkartėmis verta prisiminti ir keletą paprastų gražaus elgesio taisyklių, kurių buvome mokyti dar darželyje, bet kažkaip stebuklingai pamirštame bendraudami su artimiausiais žmonėmis:
– Kasdieniame buitiniame gyvenime sakykime daugiau padėkos ir mandagumo žodžių: „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“;
– Nepertraukime kalbančiojo;
– Nekelkime balso ir nekoneveikime vienas kito;
– Stenkimės kuo dažniau būti malonūs ir draugiški;
– Pagalvokime apie sutuoktinio poreikius.