Tik grįžusi supratau, kad iš tiesų atėjo ruduo. Tiesa, G sako, kad nevaryčiau Dievo į medį, nes šis ruduo Lietuvoje yra tikrai nuostabus, bet man vis vien jau š-a-l-t-a. Ypač šiandien. Vakar vos nepavėlavome, nes ieškojau merginų šiltesnių batų ir šiltesnių pirštinių – kažkaip norėjosi joms pasiūlyti šį tą šilčiau, nei plonytes pirštinaites ir tiesiog odinius be jokio pašiltinimo bačiukus (vaikinai jau viešėdami pas mano tėvus išsinėrė iš lengvų rūbų ir įsinėrė į šiltesnius).

Kadangi vis pastebiu vaikus, tai turiu keletą pastabų apskritai:

a) Renkite vaikučius sluoksniais. Na, juk tikrai nėra sunku, o nauda – šimteriopa. Niekaip nesuprantu, kaip galima judriam metinukui ant berankovių marškinėlių užvilkti vilnonį megztinį, į kurį vien pažiūrėjus karšta. Vaikui vos pajudėjus, išmuša karštis, o jeigu koks nors skersvėjukas, tai, kaip sakant, ne į gera. O ir šiaip (bent jau man) siaubingai nemalonu sukaisti. Fe. Visada lengviau apsirengti daugiau, nei išsirengti, kai jau nebeturi, ko :).

b)  Stori rūbai nėra lygu šilti rūbai. Ypač kombinezonai. Iš patirties galiu pasakyti, kad daugiausiai džiugesio suteikę  kombinezonai yra…ploniausi kombinezonai. Tačiau tikrai kokybiški. Pavyzdžiui, Reima. Mums pasisekė, nes beveik visus kombinezonus paveldėdavome arba iš draugų vaikų Suomijoje, arba iš draugų vaikų Švedijoje. Taigi matėme visokių ir niekada nebūdavo gaila nedėvėti. Vieninteliai, iš kurių vaikai neišlįsdavo, buvo ploniausi Reima. Nes vaikai juda. Jiems turi būti patogu. Man tiesiog fiziškai skauda, kai matau vaikus su tais kombinezonais, kurie ne tik lengvai peršlampa, bet dar ir prikimšti visokios galo, dėl kurio vaikas iš esmės negali net pajudėti.

c) Baikime tą „sušals kojytės” ir/arba „sušals rankytės” epopėją. Prisimenu, kaip Švedijoje – dar tada savo vaikų nė kvapo neturėjau – pasakė, kad turiu žiūrėti vaiko nugarytę, o ne kojas ir ne tuo labiau rankas, ar vaikui šilta/šalta. Tą patį išgirdau ir Šemetos kursuose, kai lankėm laukdamiesi pirmagimio. Nė karto dėl to nepasigailėjau. Mūsų vaikai namuose (ir dabar) basi arba su plonomis kojinėmis. Ir apskritai mūsų tie vaikai lietuviukai su vilnonėmis kojinėmis (viduje, šildomose patalpose!), vilnonėmis liemenėmis (na, tas dar pateisinu kaip vieną iš sluoksnių), pėdkėlnėmis po kelnėmis patalpose (to tai jau niekada gyvenime nesuprasiu). Aš, prisimenu, savo vaikams po kombinezonu vilkdavau ne kelnes + kojines, o tiesiog tik pėdkelnes: greičiau, o ir vaikams nespaudžia susigarunkščiavusios kelnės. Nuvažiavome į Švediją, sakau savo draugei, kad noriu pėdkelnių Augustui (jam tada buvo 7mėn), tai ta niekaip nesuprato, kam man jų reikia :)))) O Švedija, žinia, nėra šilto klimato valstybė. Nežinau, gal yra švedų, velkančių pėdkelnes vaikams po kelnėmis, bet man tokių sutikti kol kas nepavyko.

d) Viena garbaus amžiaus medikė pasakė: jei norit, kad vaikai sirgtų, gyvenkite šiltuose namuose. Ji pati su savo pacientais padarė mini tyrimą: jeigu namuose temperatūra iki 21 laipsnio, vaikai sirgdavo mažiau. Jeigu daugiau – ir ligų daugiau. Ir taupiau, ir sveikiau 🙂 Man taip pat patinka maloni šiluma, bet, pastebėjau, kad – jeigu tikrai šilta – apima tingulys. Vėsiau – geriau. Kai vėsu, yra paskata judėti, dirbti.

e) Apskritai jau esu rašiusi apie vaikų aprangą spustelėjus šaltukui, o ir apie sveikatą jau esu paburbėjusi. Šįkart noriu pasidalinti filmuku (žr įrašo pabaigoje) apie tai, kaip patariama vaikams rengtis šaltuoju metų laiku. Žiūrėkite ir dėmėkitės. O pažiūrėję investuokite į vilnonius apatinius marškinėlius žiemai: ir ligų bus mažiau, ir vaikas jausis geriau.

Ir nupirkite vaikui kepurę-šalmą. Trys pagrindiniai dalykai, dėl kurių jau keliolika metų girdžiu pedagogus (besi)šaukiančius Aukščiausiojo rengiant vaikus, yra:

a) kepurės + šalikai (ir dar be užrašytų vardų ir visų vaikų panašūs:)), kurie erzina, spaudžia, nusismaukia, užkrenta ir dar 100+ priežasčių, dėl kurių PIRKITE VAIKAMS kepures-šalmus.

b) pirštuotos pirštines. Tas išvis uždrausčiau ugdymo įstaigose. Garbės žodis. Nes prašyk neprašęs.

c) atskiri kombinezonai mažyliams (aš net išvis sakyčiau darželinukams). Pagalvokite patys: ar lengviau sužiūrėti, kad bikini viskas būtų taip, kaip reikia, ar ištisinį?! Į pastarąjį reikia tik įlįsti: nei tau jokio vargo, nei ką. O ir po to drąsiai gali čiuožti ir nuo vandens čiuožyklų, ir per bangas šokinėti: nei kas nors nukris, nei taisytis reikės. Taip ir su ištisiniu kombinezonu. Tada nereikės jaudintis, kad strėnytės apsinuogins. Kažkodėl suprantame, kad aplinka turi būti saugi vaikams (be stiklo, bet atvirų rozečių, be chemikalų ir vaistų ant grindų ir pan.), o vat rūbai, atrodo, visų pirma turi būti gražūs (galima pagalvoti, kad a) vaikams tai rūpi ir b) net jeigu ir rūpi, tai yra sukalbama/suderinama). Pamirškite. Visų pirma vaikų rūbai turi būti saugūs ir patogūs jiems (ir tiems, kurie juos rengs/prižiūrės). Taškas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=McUKYXGLHfs&feature=player_embedded

P.S. Mūsų naudojamas žiemą šalčio kremas (iš esmės nė vienas mūsų vaikas negalėjo (ir negali) be šio kremo eiti į lauką) – žaliasis Essex: