Bėgioju. Nuo rugpjūčio 03 dienos. Ir – turiu pasakyti – man visai tai patinka! Kol vaikai nėjo į mokyklą, buvo iš tiesų nuostabu: atsikeldavau 7.15, susiruošdavau, valandą lakstydavau mūsų nuostabiame Woluwe parke ir grįžus keldavau  Gabrielių, kuris miegodavo namuose su vaikais, kol aš lakstydavau.

Vaikams pradėjus eiti į mokyklą, nebėra taip smagu. Nes jau 8val turime išvažiuoti iš namų. O iki 8val dar reikia labai daug padaryti…Pavyzdžiui, sukrauti visiems vaikams užkandėles ir pagaminti Augustui pietus. Kartais – bet tik gal kokį kartą per šias dvi savaites – su pavydu pagalvojau apie mamas Lietuvoje, kurioms nereikia nei pusryčių ruošti, nei užkandėlių sudėti – vaikai viską gauna darželyje! O mūsiškių užkandėlės dar ne bet kokios turi būti! Pavyzdžiui, negalima nieko panašaus į nesveiką maistą 😀 Šiemet – ačiū jam! – Augustas pradėjo valgyti obuolius. Ne nuluptus ir supjaustytus ( o „parudavusių” tai jau tikrai NE), o tiesiog obuolius, tai jau galiu įdėti jam į užkandėlės dėžutę ir obuolį. Dar dedu vaikams vaikiškus jogurtėlius, sutepu sumuštinį, dedu tokius belgiškus „kompotėlius” (kuriuos labai mėgsta ir Gertrūdėlė), Babybel sūrio „rutuliukus”, Augustas vis paprašo duonos, perteptos medumi (O Vilhelmas – uogiene) ir t.t. ir pan. Sakysit, na, ir kas, juk sudedi per akimirką 🙂 Ir taip, ir ne… Vis vien reikia apgalvoti (nors ir labai greitai, bet geriausia – iš vakaro, nes kitaip gali tekti suktis su „kirvio kotu” 😀 ), reikia išplauti dėžutes, sukrauti…na, rytą, kai kiekviena akimirka brangi, tos maždaug 10-15min, skirtos užkandėlei, labai brangios. Vis pasižadu, kad sudėsiu iš vakaro, bet kažkaip…dažniau nepavyksta, nei pavyksta… Augusto pietūs – irgi panaši istorija. Šiemet, maniau, dažniau gaminsiu iš vakaro, tačiau…kaip ten sako tas priežodis: norėjau geriau, o yra…kaip visada 😀  ?

Augustas rytais keliasi kaip spartietis. Pasakau: „berniukai, keliamės”, ir Augustas jau sėdi lovoje ir rengiasi iš vakaro susidėtais rūbais. Tada – vonia, ir jau jaunuolis leidžiasi laiptais. Neįtikėtina! Vilhelmas, kita vertus, yra snaudalius. Jis – iš tų, kuriuos reikia kelti daug kartų. DAUG. O ir tada pusiau per miegus lipa iš lovos, „miega” rengdamasis ir eidamas į vonią ir atsibunda valgydamas. Bet čia gerą rytą. Prastą rytą kelis kartus esame – po N bandymų jį pažadinti – tiesiog iškėlę ant žemės 😀 Prisimenu, kad – kai jis buvo mažiukas – aprengdavau darželio rūbais, o ne pižama, iš vakaro. Tada ryte tiesiog paskutinę minutę susupdavau jį į striukę ir nešdavau į mašiną, kur jis – jau nuvažiavus maždaug pusiaukelę – valgydavo pusryčius. Arba ne. Arba nuvažiuodavo į darželį ir valgydavo jau ten (nes AISV irgi neduoda pusryčių, tai tekdavo pavalgyti prieš susirenkant kitiems vaikams). Nuklydau prisiminimais…

Žodžiu, keltis 5.15 nėra labai smagu, ir tiek 😀 Ir dar nelabai spėju viską pasidaryti, nes pusryčiams šiemet nusprendėme „tiekti” ne „dribsnius”, o šiltas košes. Be to, keltis reikia dar esant tamsai. Tai reiškia, kad bijau važiuoti į parką… Tenka bėgioti aplink  mūsų kvartalą, o tai irgi nėra taip smagu, kaip gražiajame Woluwe parke. Žodžiu, vis dar bandau atrasti bėgiojimo savaitės dienomis būdą, o savaitgaliais džiugiai toliau sau bėgioju po švintantį parką…klausausi paukščių čiulbesio…ančių kreksėjimo…beveik kas rytą pamatau tai lapę, tai kiškį, tai voveraitę…pasilabinu su kitais bėgiojančiais…smagu.

Grįžus po pasibėgiojimo – dušas IR persiliejimas šaltu vandeniu. Uuuuuuuch!!! Bet – kol dar už lango nešalta – tai, netgi sakyčiau, malonu!

Ir dar. Nežinau, kaip jūs, bet aš nemėgstu bėgioti su kuo nors. Pavyzdžiui, mano sesuo bėgioja daug spartesniu žingsniu, nei aš. Arba yra žmonių, kurie jaučia poreikį bėgiodami kalbėtis (kurio aš visai nejaučiu). Ir šiaip. Man bėgiojimas – tam tikra meditacija: padeda susikaupti, apgalvoti tai, ką noriu nuveikti šiandien ir apskritai…vos ne gyvenime 😀 Norisi tiesiog būti… Kartais – kai prisiveja koks nors kitas bėgikas – net jaučiu, kaip sutrinka tolygus mano kvėpavimas…ir lengviau atsidūstu, kai ji(s) nubėga kitu keleliu.

O šiaip…labai džiaugiuosi, kad prisiverčiau. Jau nuo Gertrūdos gimimo galvojau, kad vėl reikėtų pradėti. Bet ta pradžia, tas lūžis…visada sunkiausia! Jau po Mortos pajutau, kad man labai patinka bėgioti: a) ramus laikas sau; b)  sportas; c) sveikata ir d) tirpsta „love handles” 😀 Tas paskutinis, kaip sakant, vos ne didžiausias motyvatorius, nes nesu iš tų, kurios antrą dieną (ar mėnesį) po gimdymo laksto it gazelės (kad jas kur! 😀 )

Taip pat – kad motyvacija būtų dar didesnė – užsiprenumeravau „Daily Fit Tip”, kur, pavyzdžiui, prieš kelias dienas atsiuntė klausimyną, kuriuo galima buvo į(si)vertinti savo požiūrį į savo kūną. Aišku, joks ten ne stebuklas,  bet visai įdomu kasdien gauti po kokią nors jau 500…arba 100…arba 5, o gal ir dar negirdėtą mintį! Pavyzdžiui, kad picą nusausinus servetėle, servetėlė „suvalgo” laaaabai daug tos picos kalorijų 😀 Arba, pavyzdžiui, kažką pikantiško.

Bet kuriuo atveju, man šis etapas visai patinka!

Nuotrauka: Ed Yourdon „Jogging in the park”