Šiandien buvo puiki diena. Oras – nuostabus: +22 laipsniai. Mūsų namuose – nedidelė šventė: kruopai Gertrūdai Elenai – du mėnesiai. Dalyvavome gražioje ir prasmingoje šventėje: Juliuko fondas organizavo akciją, kuria norėta atkreipti dėmesį į vėžiu sergančių vaikų problemas. Tuo tikslu į dangų paleidome daug daug helio pripildytų įvairiaspalvių balionų…ir paaukojome pinigėlių vaikų svajonėms išsipildyti. Be to, aš įvykdžiau savo planą: kadangi rugpjūčio mėnesį visai nerašiau alfai straipsnių, šį mėnesį buvau užsibrėžusi parašyti bent jau 20. Šiandien pabaigiau paskutinį ir suskaičiavau – „cieli” 22. SUPER:)
Taigi pažadino mane šįryt saulutė Morta: atėjo ir apsikabino…Ji tokia miela, kad kartais norisi čiupti ją į glėbį ir nebepaleisti. Vos pramerkiau akis, į lovą gavau skanutėliausios arbatos su pienu. Mmmmm… Man patinka tokie rytai. Gertrūda jau gugavo, todėl Morta iškart prigulė šalia ir mylavo ją, sakydama: „Dedūda abadudo”:) Aišku, jos žodžiai skambėjo aiškiau, tačiau iš esmės ji sakė: Gertrūda atsibudo:) Pusryčiams ta proga tėtulis prakepė croissant’ų. Valgėm kas su sūriu, kas su figų uogiene. Man čia toks naujas nuostabus atradimas: figų ir graikiškų riešutų uogienė – liežuvį galima praryti, koks skanumėlis…
Vos pavalgę, visi šeimos vyrai išvažiavo į tėtės darbą: buvo neatidėliotinų darbų, kuriuos jis turėjo atlikti, o berniukai, pasirodo, net galėjo padėti. Taigi likome tik merginos. Susitvarkėme ir padariau foto sesiją: juk tikrai daug kas norės pamatyti Gertrūdą šiandien (taip maniau), tačiau laiškus gavau tik iš…vasarinukių: draugių, su kuriom auginau Mortą, o jos augino tuo pačiu metu gimusius savo mažylius. Kiti, matyt, jau „pametė”, kada čia kurio vaiko kas:))) Na, bet mes tokių dalykų nesureikšminam, tai nuotraukytes išsiuntėm daug kam – tegul mato, kaip mūsų mažylė jau moka apdovanoti šypsena! Diena vėliau (29d) jau gavome daug džiugių laiškelių – tikrai smagu, kad pasidalinome mažylės šypsena!
Susitvarkėme namus ir jau buvo laikas važiuoti į parką prie Briuselio arkos, kur rinkosi lietuviai paleisti į dangų balionų. DIena buvo nepaprastai saulėta ir graži. Mašinos termometras rodė +22 laipsnius… Nors iš namų išvažiavome su striukėmis, ir vaikai, ir Gabrielius paliko jas mašinoje. Kaip man patinka tokie pusdieniai, kai…nesi „užsikasęs” reikaluose. Augustas ėjo šnekučiuodamas su tėtė ir vežė Gertrūdą (pats pasiprašė), o Vilhelmas su Morta it du ožkučiai pasišokinėdami, palakstydami ėjo šalia.
Jau iš toli pamatėme būrelį su balionais. Prie virvelių, kuriomis buvo užrišami balionai, buvo pririšti vaikų norai…Perskaičiau du. Viename vaikas rašė, kad pats didžiausias jo noras yra pasveikti. O kitame – kad norėtų MP3 grotuvo. Labai graudu pasidarė, kai pagalvojau, kad rankose laikau labai labai sergančio vaikelio Norą…
Realybėn grąžino mano vaikeliai, kurių vienas būtinai norėjo žalio baliono, o kita – rožinio. Teko tartis, kad jie gautų būtent tokius. Dar juokas – Augustas iš pradžių nesuprato, kad helio balionai ŠITAIP greitai išsprūsta ir kyla į dangų, tai vienas balionas nuskrido daug greičiau, nei jam derėjo:) Aišku, Augustui tas nelabai patiko, bet – kai gavo kitą – „atsileido”. Kadangi reikėjo kurį laiką palaukti, kol balionus paleisime į dangų, vaikai ėmė nerimauti. Kadangi mes kalbėjome su kitais suaugusiais ir nelabai galėjom skirti jiems dėmesio, jie tuoj susigalvojo, ką veikti: VIlhelmas rado pagaliuką, kuriuo sėkmingai susprogdino sesės balioną. Hmmmm… Gabrielius nusivedė jį į šoną „pasikalbėti”. Po to papasakojo, kad Vilhelmas iškart puolė verkti ir sakyti, kad supranta, jog pasielgė netinkamai ir…nori būti su mumis, o ne pagalvoti apie savo poelgį nuošaly. Pastebėjom, kad kol kas mūsų vaikams didžiausia bausmė – būti „atskirtiems” nuo šeimos, nuo to, ką veikiami VISI KARTU.
Balionus į dangų leisti buvo iš tiesų gera – diena buvo tarsi užsakyta. Žiūrėjome užvertę galvas tol, kol balionai visiškai išnyko. Vaikai džiaugėsi ir tuo, kad galėjo paaukoti sergantiems vaikams pinigėlių: ir Morta, ir Augustas išdidžiai įmetė į aukų dėžutę. (Vilhelmas nemetė, nes…vis dar buvo susigėdęs po savo poelgio, tai jo pinigėlius per pusę pasidalino Morta ir Augustas).
Iš parko vežėme Augustą į gimtadienį ir…vėl važiavome į tėtės darbą. Šįkart padėjau ir aš. Kaip tik buvo puiki proga pasidomėti kandidatų į Seimą biografijomis. Ką aš žinau… Kai kurias biografijas palyginus su, tarkim, kandidatų į JAV Senatą…švelniai tariant, graudu daros. Net neįsivaizduoju, kokius interesus (ir kieno) gali atstovauti kai kurie iš tų kandidatų… Dirbome tol, kol reikėjo važiuoti pasiimti Augustą. Tada dar grįžome baigti kai kurių darbų ir čiuožėme namo, nes aš dar turėjau darbų darbelių namuose…
Apie pusę pirmos lengviau atsikvėpiau: įgyvendinau šio mėnesio planą alfai ir peržiūrėjau priedus Žiemos knygai…uffff…O kol aš rašiau, Gabrius „baiginėjo” iš darbo parsineštus darbus ir sūpavo Gertrūdą:) Gerai, kad bent su vaikais suderėjom, kad jiems užteks „senelio pasakos” („Obuolių pasakų”, įskaitytų į kompaktinį diską), tai vakaro ritualas buvo šiek tiek trumpesnis…kitu atveju būtume baigę ne pusę pirmos, o dar vėliau…
Vat kaip būna…dienoraščio rašymas persikėlė į kitą dieną – vakar jau nebebuvo jėgų baigti. Šįryt nuvažiavome su Gertrūda pas pediatrę: dviejų mėnesių kruopa sveria 5900g ir yra 61cm. Šaunuolė, ne kitaip:) Gavome ir skiepą, tiksliau, du skiepus nuo šešių ligų 🙁 Fe. Galėjom gauti ir trečią – nuo roto viruso, tačiau pasitarėme su Gabrieliumi, su gydytoja ir…nusprendėme neskiepyti.
Filmukas iš balionų leidimo…
[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=TEJkUKv0gi4]