Šįvakar dalyvavau tokiame renginyje, kokiame galėčiau dalyvauti kas vakarą. Kodėl? Todėl, kad pasijutau apsupta bendraminčių. Na, gal ne visi visi buvo bendraminčiai, bet iš esmės kalbėjau ir mačiau, kad dauguma žmonių KLAUSO. Ir ne tik klauso, bet ir GIRDI. Mokausi džiaugtis paprastais dalykais…Koks tai buvo renginys? Tai buvo renginys, skirtas programos „Renkuosi mokyti” ambasadoriams – jais vadinami programos dvejų metų ciklą baigę alumnai, partneriai, rėmėjai, draugai. Taip pat į renginį buvo kviesti žmonės, dalyvavę visuomeninėje akcijoje, skirtoje išbandyti mokytojo profesiją. Renginio tema – „Apie MŪSŲ vaikus“. Ir štai aš šiame renginyje skaičiau pranešimą.
Pranešimą rašiau ilgai: redagavau, tryniau ir vėl rašiau. Be to, norėjau ne skaityti, o kalbėti, tad tai, kas parašyta, turėjo būti išjausta, kad galėčiau sklandžiai kalbėti vos užmesdama akį. Ir štai ką parašiau:
Ačiū, kad mane pakvietėte dalyvauti šiame renginyje. Man labai simbolinis pavadinimas yra “renkuosi mokyti”. Jis liudija sąmoningą žmogaus apsisprendimą tapti mokytoju. Koks yra šių dienų mokytojas? Išsigandęs ekonominės krizės? Dažnai galvojantis apie emigraciją? Bijantis netekti darbo? Dirbantis dieną mokykloje, o po pamokų dar mokantis privačiai? Patiriantis vaikų smurtą: ir emocinį, ir fizinį? Patiriantis tėvų spaudimą paruošti vaikus egzaminams, tačiau išgyvenantis norą gyventi su vaikais gyvenimą?
Koks jis būtų, niekas kitas – tik jis pats – yra atsakingas už tai, ką jis perduos mokiniams. Ar norą gyventi kuo turiningesnį gyvenimą, ar norą tieisog išgyventi. Ar pasitikėjimą, kad kiekvienas žmogus yra savo Likimo kalvis, ar nusivylimą supančia aplinka.
Tikiuosi, kad dauguma mokytojų vis dėlto skiepija vaikams tikėjimą, kad kiekvieno mūsų gyvenimas gali būti toks, kokios yra mūsų svajonės. Ir niekas – visiškai absoliučiai niekas – nėra neįmanoma. Aš esu iš tų, kurie yra įsitikinę švietimo galia. Tikiu, kad kiekvienas vaikas gali įgyvendinti savo svajones, jei investuos daug laiko, pastangų ir širdies į mokslą. Mūsų – vaiko mokytojų – užduotis yra padėti vaikui suprasti, kad niekas kitas už jį neužkops į jam skirtą kalną. Tad kodėl mes šalia? Mes šalia dėl to, kad turime daugiau gyvenimiškosios patirties ir galime ištiesti ranką suklupus, patarti, kur ieškoti atsakymo ir/arba pasidalinti savo patirtimi.
Neabejoju, kad esate girdėję metaforą, kad anksčiau į vaiką buvo žiūrima it į tuščią indą, į kurį reikia supilti žinias. Ir – neabejoju – visi jeigu nežinome tai bent jau jaučiame, kad toks požiūris į vaiko ugdymą(si) – jau praeitis. Šiandien vaikai yra kaip niekad protingi, supratingi, kupini žinių, kritiški ir reiklūs. Tad pradėti reikia nuo to, kad į kiekvieną vaiką žvelgsime kaip į vienintelį ir nepakartojamą. Kadangi vedu nemažai seminarų, dažnai girdžiu klausimą: kaip individualizuoti, kai klasėje sėdi 25 vaikai, o aš – tik viena(s)? Ir aš tada užduodu vieną vienintelį klausimą: ar TIKRAI reikia visą laiką viską individualizuoti 25 vaikams? Kiek man pačiai teko dirbti, beveik visada turime varpelio kreivę: daugumai vaikų tinka tai, kam esi pasiruošęs (juk išmanai amžiaus tarpsnių ypatumus, investuoji pasiruošdamas, kad vaikams būtų įdomu ir pan.), tačiau visada yra vienas-kitas, kuriam tai, ką pasiruošei, yra per lengva/per sunku/nuobodu ir pan. Štai tada ir atsiskleidžia, ar pedagogas yra Pedagogas didžiąja raide ar tik pedagogikos mokslus krimtęs individas. Nes Pedagogas supranta, kad labai dažnai tie kitokie yra mūsų profesionalumo išbandymas. Ir jeigu mes sugebėsime padėti tam vaikui atsiskleisti, gali būti, kad tas vaikas – jau suaugęs – mus įvardins kaip savo Mentorių. Guru. Mokytoją. Nejau neverta?!
Man visada atrodė, kad Mokytojo profesija yra nepaprastai ypatinga, nes tu ne tik turi galimybę nuolat tobulėti ir augti, bet tau dar už tai yra ir mokama! Ir – įsivaizduokite – galbūt klasėje sėdi būsima Lietuvos Prezidentė, mokslininkė, kuri garsins Lietuvą visame pasaulyje arba rašytoja, gausianti Nobelio premiją. O gal naujojo variklio išradėjas? Kai pagalvoji, koks potencialas ir kokie klodai glūdi kiekvienoje klasėje, tai, atrodo, kojas turi pakirsti prieš praveriant klasės duris.
Kita vertus, šiandien dažnai pastebiu fenomeną, kurį pavadinčiau bus gerai fenomenu. Kartais atrodo, kad ir mokytojai, ir mokiniai nori praslysti, pasirašyti sau pliusą, ir tiek. Atėjau į pamoką – pliusas. Gavau teigiamą pažymį – pliusas. Savo ruožtu nepersistengia ir pedagogai: atėjau į pamoką – pliusas; perskaičiau tai, kas parašyta vadovėlyje – pliusas. Kur dingo didelės svajonės? Kur dingo kvapą gniaužianti vizija? Neabejoju, kad turime vizionierių, bet, tikiu, galime turėti jų daug daugiau. Dažnai girdžiu, kad dabar paaugliai visiškai neįmanomi. Na, netikiu. Tiesa, juk jau Sokratas sakė, kad jaunimas yra pagedęs. Jeigu jis taip nesustodamas gedo, tai, kaip sakant, kokio baisumo turėtumėme būti mes?! O juk galvojame, kad nesame tokie jau siaubingi. Tad ir tas jaunimas nėra toks beviltiškas. Nuolat tenka sutikti talentingų, įdomių, žavingų ir nepaprastai protingų jaunų žmonių. Manau, kad galima pradėti tiesiog nuo lūkesčių kartelės pakėlimo. Visi žinome tokį terminą kaip save išpildanti pranašystė, ar ne? Štai skaičiau apie tyrimą JAV, kai mažoms mergaitėms mokytojai sakė, kad jos – nuostabios matematikės. Ir – o, netikėtume! – tos mergaitės po kelerių metų buvo vienos geriausių matematikių valstijoje. Vadinasi, reikėjo tik tikėtis ir tikėti. Kai mano sūnus sako, kad jis ir taip geriau kažką padarė, nei jo klasiokai, aš visada jam sakau, kad man visiškai nerūpi, kaip ir ką daro jo klasiokai. Aš ŽINAU, ką ir kaip gali JIS. Jeigu ne tik tikėsime, bet ir nuolat sakysime vaikui, kad jis gali, tai jis ir galės. Prieš porą savaičių teko bendrauti su verslininkėmis iš Šiaulių ir jos papasakojo istoriją. Vaikas (darželinukas) sako mamai: Mama, šiandien auklėtojai buvo gera nuotaika! Mama nustemba: Kodėl? Vaikas: Nes ji sake: eisim, vaikai, į lauką! Mama klausia: o kaip ji šiaip sako? Vaikas: ramiai, žalčiai! Apie kokius lūkesčius galima kalbėti, kai vis dar turime tokių mokytojų?
Visi pedagogai yra girdėję apie L.Vygotskį ir jo artimiausio vystymosi zoną (zone of proximal development) – tai, ką vaikas gali padaryti su suaugusiojo pagalba. Kai kalbu pedagogams, aiškinu taip: kai lūkesčiai per maži, esame baltojoje zonoje: vaikui per lengva, jam nuobodu, jis nėra motyvuotas; kai lūkesčiai per dideli, esame juodojoje zonoje: vaikui per sunku, jis išgyvena frustraciją, nusivylimą savimi ir aplinka, krenta net ir labai motyvuoto vaiko motyvacija. Kai lūkesčiai dideli, tačiau įmanomi vaikui pasiekti su suaugusiojo pagalba, esame pilkojoje zonoje: vaikas turi stengtis, tačiau yra motyvuotas; išgyvena pasitenkinimą, nes įveikia sunkumus; įtiki savo gebėjimais (ir juos įgyja), žodžiu, tobulėja ir nori dar daugiau tobulėti. Individualizavimas labiausiai ir yra reikalingas tam, kad atrastumėme kiekvieno vaiko pilkąją zoną – erdvę, kur jis labiausiai tobulėja ir gražiausiai atsiskleidžia.
Manęs dažnai klausia: ar paruošite vaiką mokyklai? Kartais mąstau, kad geriau būtų, jei klaustų, ar paruošime vaiką gyvenimui. Tada bent jau būtų lengviau paaiškinti, kad nieko nereikia niekam ruošti – juk mes gyvename DABAR. Ir būtent DABAR ir ŠIANDIEN yra svarbiausia vaiko gyvenime. Šiandien reikia rūpintis ne ta diena, kai jis išeis į pirmą klasę ir ne ta diena, kai jis užvers mokyklos duris. Ši diena – ŠIANDIENA – yra šiandien svarbiausia. Ir mūsų tikslas, kad šiandien vaikas ūgteltų. Kad pastebėtų tai, ko dar vakar nepastebėjo. Kad tvirčiau atsistotų. Kad apgintų savo nuomonę. Kad pirmą kartą balsuotų ir suprastų, kad balsuoti yra svarbu – nesvarbu, kad šįkart balsuojame tik (?) spręsdami, ar eisime į parką, ar į stadioną – svarbu, kad supras, jog mano balsas yra svarbus ir gal net lemiantis! Žodžiu, mes turime ne ruošti vaiką kažkam kas bus kažkada, o augti su juo šiandien. Tad užduokime sau nuoširdų klausimą: ar šiandien buvo būtent tokia diena?
Po šio pranešimo buvo diskusija, kuri man tik dar kartą patvirtino: švietimas yra be galo be krašto plati, daugialypė ir svarbi tema. Ir – svarbiausia – yra žmonių, kuriems rūpi. Jaunų, talentingų. Kurie sąmoningai pasirenka eiti į mokyklą, atsiraitoti rankoves ir dirbti. Važiuodama namo pagalvojau, kad norėčiau, kad kuo daugiau šių žmonių ateitų į Vaikystės sodą. Kodėl? Todėl, kad jie ne tik nori (iš)bandyti mokytojo duoną, bet ir išbando, patiria ir VIS VIEN apsisprendžia būti mokykloje. Tokios motyvacijos žmogus – lobis. Nes jis žino, kad yra sunku; žino, kad reikia investuoti labai daug. Ir vis vien pasirenka likti mokykloje. Norėčiau,kad tokių – žinančių, kokie yra sunkumai ir vis vien apsisprendžiančių ugdyti ateities Lietuvą – būtų kuo daugiau. Nes tada ir ateitis būtų šviesesnė.