„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Raudonasis receptų segtuvas.
2012 08 02

Vienas didžiausių naujųjų namų privalumų – daiktai atranda savo vietą. Ne kažkur dėžėje-penktoje-lentynoje-pasiekiamoje-tik-palypėjus-ant-kopėčių, nes viskas sugrūsta, kad tik tilptų, bet iš tiesų ten, kur galima pasiekti ir džiaugtis jais. Žinoma, dažniausiai naudojami daiktai ir senuosiuose namuose buvo pasiekiamoje vietoje, tačiau receptų knygos buvo būtent ten – aukštai aukštai. Kai tvarkiau receptus ir receptų knygas, supratau, kad ši lentyna – nepaprasta istorija! Ypatingiausias – raudonasis segtuvas.

Segtuve esu susegusi įvairiausius vienu ar kitu keliu į mūsų namus atklydusius -ir, galiu sakyti, dažniausiai naudotus – receptus. Dėdama į lentyną visus juos perverčiau ir užplūdo begalė prisiminimų. Pavyzdžiui, radau mamos atspausdintus receptus. Ji žino, kad man patinka kepti ir valgyti įvairius obuolių pyragus, tad yra atspausdinusi ir susegusi draugėn ne vieną gerą obuolių receptą. Mano mama apskritai yra labai organizuotas ir konkretus žmogus: jos reikia tik paprašyti/duoti užduotį, o dažnai net prašyti nereikia – viską (su)organizuoja!

Štai čia – jau net sunkiai įskaitomas – mano mamos kugelio receptas. Ir tai yra nuostabiausio pasaulyje bulvių plokštainio receptas. Cross my heart. Nemeluoju, nes beveik visi mūsų draugai, kuriuos esame kvietę plokštainio, prašė recepto. Tik jį – kaip ir visus plokštainius – reikia valgyti karštą. Nors aš esu iš tų, kuriems plokštainis patinka ir šaltas, o tie apkepę kraštai…rašau, o pačiai net seilės tįsta 🙂 Juokingiausia turbūt yra tai, kad aš – nors jį kepiau jau begalę kartų – vis vien kaskart traukiu receptą. Tikriausiai dėl to, kad rašytas mamos ranka ir, atrodo, kaskart jaučiu jos artumą.

Kai gimė Augustas, mes vis dar valgėme mėšlą. Valgėme tokį mėšlą, kad dabar net gėda prisiminti. Na, ne tokį, kokį valgėme, kol dar jo nesilaukėme, bet, kaip sakant, vis vien ne taip, kaip šiandien (šiandien, mano manymu, mes maitinamės itin sąmoningai). Tuomet kartą pasibėdavojome Gabrieliaus mamai, kad normaliai nevalgome, nes visi receptai, kuriuos randame, yra per daug sudėtingi – neturime namie pusės produktų, o pirkti visą indelį ar pokiuką dėl arbatinio šaukštelio – per brangu dviems studentams. Žodžiu, pasiguodėme, kad norime normalaus maisto receptų.

Ir štai G mama sudarė mums dviems savaitėms valgiaraštį. Ant vieno lapuko – maistas vienai dienai. Lapukas magnetuku (kurių ant šaldytuvo turėjome ne vieną ir ne du) prisegamas prie šaldytuvo. Tiesa, mes taip prisisegdavome ir kelių dienų į priekį meniu. Iš tiesų tokia disciplina, ir tie paprasti receptai padėjo pradėti valgyti visavertį maistą. Vartydama šiuo lapukus pagalvojau, kad tai – kaip Sodelyje: pakabinta savaitės meniu:) Nes, apsukę vieną ratą, pradėdavome sukti kitą:) Apsidžiaugiau, kad išsaugojau tuos receptus, nes ten buvo tikrai paprastai gaminamų skanėstų – prisiminsiu!

Tie G mamos receptai buvo pradžia patiems pradėti ieškoti įvairių receptų, kuriais ėmėme pildyti savo arsenalą. Juokiausi vėl pamačiusi sūrio sriubos receptą: buvo etapas, kai valgėme ją vos ne kiekvieną dieną ir atrodė, kad niekada nenusibos! Aišku, vieną dieną ta sriuba jau lindo per gerklę.

Receptais mus apdalinusi ir mano švediška mama Anna. Mylimiausi – saffransbrod ir semlor receptai. Jeigu mylite Švediją, neabejoju, kad žinote, kokie tai skanėstai…mmmm….

Anna yra padovanojusi ir ne vieną knygą. Pyragų knygą man padovanojo per Vilhelmo krikštynas (ji yra Vilhelmo krikšto mama), nes būtent tada visiems svečiams kepė nepaprasto skonio (nesaldų) pyragą. Skanėstų knyga kelia juoką, nes mano švediškas tėtė Ingvaras – kai lankėsi LIetuvoje – pasakojo mano tėvams, kad aš – kaip ir Anna – labai mėgstu saldumynus ir – kaip buvau maža (ankstyvoji paauglystė) – tai visada suvalgydavau visus skanumynus slaptojoje skanumynų dėžutėje IR palikdavau vieną vienintelį 🙂

Kadangi teko dirbti su kolegomis iš visokiausių pasaulio kampelių, jie taip pat pasidalindavo įvairiais receptais, kurie primena tuos laikus, kai kiekvieną dieną susitikdavome darbe.

Vienas mano labiausiai mylėtų receptų – ANZAC sausainiukų receptas, kurį man davė kolegos iš Australijos. Beje, juos reikia vadinti ne cookie, o biscuit. 😀 Kadangi Augustas buvo siaubingai nevalgus, o saldumynus valgė su daina, tai stengėmės, kad tie saldumynai būtų bent jau sveikuoliškesni, nei parduotuviniai cukriniai.

Turėjau vieną fantastiškai gaminančią kolegę. Na, gal ne taip, kaip Beata, bet tikrai labai skaniai. Svarbiausia, kad ji tiesiog kaifuodavo virtuvėje. Ji buvo ta kolegė, kuri su vaikais nuolat kažką maišydavo ir atnešdavo man ragauti. Tai ji – kai aš skųsdavausi ragaudama jos fantastiško skonio patiekalus – vis sakydavo, kad su mano smegenimis aš galėčiau būti super virtuvėje, tačiau man reikia atsipalaiduoti ir patikėti, kad maistą gaminti tikrai gali išmokti visi. Reikia tik aistros. BINGO!  To man ir trūksta 🙂 Išvažiuodama iš Lietuvos ji man padovanojo savo mylimiausių receptų mini knygelę. Gražu, ar ne?

Turėjau dar vieną kolegę (britę), kuri buvo mano asistentė ir su kuria vis dar daug bendraujame. Ji buvo vienas tų žmonių, kurie nuolat stebėdavosi, kodėl aš tiek mažai darbe kalbu apie savo vaikus 🙂 Ji vis sakydavo (ji pati neturėjo vaikų), kad kitos kolegės jai keldavo mirtiną nuobodulį (bored to death), nes nuolat pasakodavo iki smulkmenų apie savo (asmeninius) vaikus. Man tai buvo netikėta, nes man pačiai atrodo, kad aš per daug kalbu apie savo vaikus. Ji – kadangi tuomet dar neturėjo vaikų – vis organizuodavo įvairiausius vakarėlius su pirštukiniu maistu. Tad – kai man reikėjo – prašiau būtent jos.

Štai dar vienas receptas – morkų pyrago, kurį man davė kolegė Ruth Anne ir nuramino, kad nieko tokio, jog Augustas nevalgus. Prisimenu, šiek tiek kilstelėjo antakis, kad vaikas valgys morkas…pyrage, bet ji paklausė: tai ar nori, kad vaikas valgytų daržoves, ar ne? Apskritai esu labai dėkinga šiai kolegei: neabejoju, kad jos dėka kitaip pradėjau žiūrėti į motinystę, į vaikų ugdymą ir apskritai į visa tai, iš ko paprastai žmonės yra linkę daryti problemas. Šiuo metu jie su savo vyru (kuris yra mokyklos direktorius) ir dviem vaikais keliauja (visus metus!) aplink pasaulį, nes mano, kad vaikams tą padaryti yra būtina. Vaikai praleis metus mokslų? Ne bėda, kai abu tėvai mokytojai, o JAV nėra jokių problemų su mokymu namuose.

Kai kurie receptai į mūsų namus atkeliavo pačiais netikėčiausiais būdais. Pavyzdžiui, šis apkepas – vienas mėgiamiausių mūsų patiekalų. Realiai jis yra tas Shepard’s Pie. Fantastiškai skanu. Prisimenu, kad kepėme ir kepėme. Dabar, žinoma, kepame retkarčiais, bet tikrai nepamiršome. O radome IKI parduotuvėje, žinote, kur kartais padeda tų nemokamų receptų stenduose. Pasirodo, lobių ten galima rasti 😀

Kitas taip rastas lobis – tinginio receptas. Radome jį dar Lietuvoje, tačiau tinginį gaminti pradėjome Belgijoje – prisimenu, kaip pradžioje mama net sausainiukus paprastučius ( a la „gaidelį”) iš Lietuvos siųsdavo 🙂

Galiausiai segtuve yra tuntas tokių plonų žurnaliukų. Dauguma jų teminiai (kaip, pavyzdžiui, nepamainomasis blynų receptų žurnaliukas), pirkti mano arba mano mamos, kai užkabina užrašas ant viršelio.

Štai tos tas mano raudonasis segtuvas. Džiaugiuosi, kad jis nebe palubėse – galėsiu vis dažniau jį išsitraukti. Vartydama Annos dovanotą knygą radau daug uoginių pyragų receptų. Kadangi dabar pats uogų sezonas, ir šeima vis paprašo, kad ką nors iškepčiau, manau, kad reikės ne tik pavartyti, bet ir praktiškai išbandyti. Štai šiandien prie parduotuvės nu(si)pirkome litrą šilauogių. Mmmm, fantastinės uogos. O mergaitės prieš savaitę Vaikystės Sodo stovykloje virė slyvų uogienę (mat stovyklos tema buvo VAISIAI IR DARŽOVĖS), kurią labai smagiai valgėme su blynais. Kalbant apie blynus, šiemet per Gertrūdos gimtadienį kepėme Petsono blynų tortą, bet apie ketvirtąjį pagrandukės gimtadienį – kitame įraše.