Neabejoju, kad nuolatiniai tinklaraščio skaitytojai prisimenate Rasmą, atsiuntusią savo austų juostelių nuotraukas. Tuo mūsų bendradarbiavimas su Rasma nesibaigė: laiškuose kalbėjomės, kad gaila, jog ši graži lietuvių tradicija nėra pristatoma populiariai! Juk iš tiesų: apie vėlimą, dekupažą ir pan. kalba ir žino vos ne kiekvienas, tačiau apie audimą – tokį labai labai būdingą Lietuvai – tikrai mažiau kas…

Taip ir gimė mintis paprašyti Rasmos viską surašyti taip, kad galėtumėme susipažinti su audimu ne tik amatų populiarinimo dienomis ar per muges. Ačiū Rasmai, kuri rado laiko visa tai aprašyti, o aš dalinuosi mūsų susirašinėjimo „atomazga”. Gero skaitymo!

Informacija parinkta pagal A.Tamošaičio knygą „Sodžiaus menas“, 1939 m.  ir T. Jurkuvienės knygoje „Lietuvių tautinis kostiumas“, 2008 m. Tekste naudojama medžiaga iš įvairių internetinių puslapių.

Visi žmonės turi ar turėjo senelius, su kuriais yra susiję šilti prisiminimai. Senelių kaimas (kai kam – miestas)  –  šiltas, ramus, dvelkiantis senove ir skalsia duona, yra kažkur viename iš Lietuvos regionų. Kiekvienas regionas turi savitų, išsiskiriančių iš kitų, tradicinių tautinių bruožų: tarmė, kostiumas, švenčių papročiai ir kt.

Žmonės, ieškodami savo kilmės šaknų, atranda ir vietą (ar bent regioną), iš kur kilę jų protėviai.
Paieškoms siūlomi įvairūs žemėlapiai. Jūsų valia, kurį pasirinkti. Nedaug suklysite analizuodami vieną ar kitą žemėlapį, nes kartais įvairūs autoriai tą patį dalyką įvardina truputį kitaip.

Regionai šiuo metu yra skirstomi taip: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija, Klaipėdos kraštas (Mažoji Lietuva).  Tačiau anksčiau  (pagal A.Tamošaičio knygą „Sodžiaus menas“) yra išskirta dar Vilniaus kraštas, kapsai ir zanavykai.

Mažosios Lietuvos regionas – tai Klaipėdos kraštas (Kuršių nerija, Šilutės, Klaipėdos rajonai bei pietinė Tauragės apskrities dalis ).

Informacija iš: http://www.travel.lt/index.php /lietuvos_etnografiniai_regionai/3997

Senuosiuose žemėlapiuose Suvalkiją sudarė zanavykai ir kapsai. Iš naujojo žemėlapio šis skirstymas išnyko.

Kodėl atkreipiau dėmesį į šiuos skirtumus? Nagrinėjant tautinį kostiumą, randami kai kurie skirtumai, pvz. prijuosčių raštuose ir išdėstymo derinyje. A.Tamošaičio knygoje „Sodžiaus menas“ randami labai  konkretūs skirtumai, tačiau T. Jurkuvienės knygoje „Lietuvių tautinis kostiumas“ pateikiami kostiumų pavyzdžiai labai persipina. Tai yra natūralu, kadangi regionų pakraščiuose pastebima kaimynų įtaka.

Tautinis kostiumas kilęs iš šventinės valstiečių aprangos. Tačiau sunorminti jie buvo tik po ilgų tyrinėjimų ir svarstymų apie 1939 m. Įdomu, kad buvo renkamasi iš kelių variantų: archaiškos valstiečių aprangos, šventinės valstiečių aprangos, vaidilučių aprangos ir “Birutės kostiumo“. „Birutės kostiumas“ – tai apranga, kurią dėvėjo studentės, gimnazistės, karininkų žmonos per įvairius pobūvius, šventes. Jis sukurtas pagal įsivaizduojamus kunigaikštienės Birutės drabužius. Dėvimas iki 1935 m. Šis procesas gali būti laikomas besiformuojančios lietuvių aukštuomenės moterų bandymu modeliuoti tautinę elitinę aprangą.

Sveikintina, kai žmonės nori puoštis  tautiniais savo senolių kostiumais. Juk dėvėdamas ar propaguodamas juos asmuo išreiškia savo patriotinius jausmus. Dažniausiai pasirenkami XIX a. pabaigos – XX a. pradžios drabužiai. Jie spalvingi ir romantiškesni.
Tačiau siuvant kostiumą, nereikia suplakti į vieną įvairių epochų detalių. Ir tada niekas nenorėjo atrodyti nemadingai ar juokingai. Niekas nesiuvo sijono iš lovatiesės ar prijuostės iš rankšluosčio – kaimynai būtų pirštais užbadę. Taigi, nenorėdami būti juokingais ir kompromituoti savęs ir savo šalies, turime mokėti pasirinkti gerą kostiumą, nes šiuo metu tai yra mūsų paveldas.
Rinktis ar modeliuoti tautinį kostiumą yra kiekvieno pasirinkimas, tačiau tik žmogaus dėvimas kostiumas atgyja.

Tautinio kostiumo aprašymų ir pavyzdžių galite pasižiūrėti adresu: http://mkp.emokykla.lt/ars/liet_tautodaile/l_drabuz_pagr.htm

A.Tamošaičio išskirti tautinių rūbų regioniniai savitumai:

Aukštaičiai: Paprasti, kuklūs, mažai raštų – vyrauja balta spalva. Liemenės šviesios, vienspalvės. Metaliniai aksesuarai, įvairiaspalvės pintinės juostos.
Vilniečiai: Daug kruopščių siuvinėjimų ir rinkinių (rinktinių raštų) baltame ar šviesdryžiame audinyje balta, raudona, mėlyna spalvomis. Savitai pasiūtos galvos dangos, skresadryžiai sijonai.
Dzūkai: Labai margi – languoti ir dryžuoti. Labai būdingas languotumas platėjančiais ruožais. Komplektą puošia kaišytinės, rinktinės, austinės juostos.
Zanavykai: Bendras spalvingumas pilkšvai tamsus. Liemenės ryškesnės už sijonus. Raštai ir dryžiai stambūs, tamsoki ir spalvingi. Marškiniai siuvinėti raudonais, tamsiai žalsvais tulpių raštais. Būdinga karielinė, siuvinėtos skarelės.
Kapsai: Kapsių margesni ir smulkesnių raštų už zanavykių. Iš zanavykių perėmė raštų paprastumą ir stambumą, iš dzūkių – dryžuotumą ir margumą.
Klaipėdiečiai: Drabužių spalvos neryškios – balta, pilkšva. Siuvinėjimų ir rinkinių gausu – raudonų, mėlynų, baltų spalvų ir pasižymi techniniu darbo tobulumu, savitais raštais.
Žemaičiai: Savotiškiausi: platūs sijonai, daug skarų, raštuotos pirštinės ir kojinės. Savitai pasiūta klostelėmis liemenė. Gausu paprastų kuklių raštų – katpėdėlių, dobiliukų, vingučių. Kiekvienas rūbas vis kitos spalvos. Mėgstamos spalvos: raudona, mėlyna, žalia, balta.

Ryškiausi skirtumai, t. y. labiausiai akcentuojami, yra moterų šventiniame rūbe, kuris tapo tautiniu kostiumu. Moterų drabužiuose autentiškumas daugiausiai išlaikytas Klaipėdos krašte ir Dzūkijoje.
Kostiumo dalys: galvos apdangalas, liemenė, marškiniai, prijuostė, sijonas, juosta ir kt. priedai.
Visoje Lietuvos teritorijoje ištekėjusios moterys nešiojo nuometus arba skaras, netekėjusios – karūnas, vainikėlius, ranges, galionus ir kt.

Marškiniai dažniausiai balti su įvairiais papuošimais (dažniausiai raudonos spalvos siūlų raštais arba baltasis siuvinėjimas).

Liemenės – audžiamos iš tamsesnių vilnonių siūlų, raštuotos, juostuotos ir pan.

Gal sunkiausia yra išsiaiškinti kuriam regionui priklauso kostiumas. Siūlyčiau pirmiausia atkreipti dėmesį į prijuostes, nes ji – pati išraiškingiausia kostiumo dalis. Jai stengėsi parinkti kuo gražiausius raštus ir jų komponavimą, nes praktiškai visas grožis buvo labai matomas.

Apie prijuostes. Daugelis regionų prijuostes ausdavo puošdami rinktiniais raštais. Tačiau suvalkietės (zanavykės ir kapsės) jas iškaišydavo spalvingomis lelijomis ar tulpėmis.  Kadangi šių prijuosčių fonas tamsus, tai iškaišytos gėlės tarsi žydėdavo skaisčiomis spalvomis. Yra sakoma, kad visus papuošalus gali atstoti rūtos ir lelijos – nekaltybės simboliai.

Zanavykės prijuostes kaišydavo išilgai lelijas keičiant su juostomis . Kapsės lelijų raštus kaišydavo skersai prijuostės. Jos anksčiau atsisakė tarpinių juostelių tarp kaišytinių lelijų.

Ko gero, tai pats akivaizdžiausias kapsių ir zanavykių prijuosčių skirtumas lyginant su kitų regionų moterų šventinėmis prijuostėmis. Tačiau negalima sakyti, kad kitos prijuostės prastesnės. Praktiškai visos lietuvės šventines prijuostes ausdavo baltų ar labai šviesių spalvų dažniausiai įausdamos raudonos spalvos rinktinius ar kaišytinius raštus. Tai labai puošnus derinys. Raštų forma ir jų išdėstymo variantai skirtingiems regionams yra kiti.
Žemaitės  mėgo vertikalius smulkius raštus per visą prijuostės plotį.
Aukštaitės – baltą prijuostę pagražindavo plačia raštuota juosta prijuostės apačioje.
Dzūkės – baltame fone tarp smulkių horizontalių raudonų raštuotų juostelių iškaišydavo įvairiaspalvius raštus. Nors jos dažniausiai audė smulkius įvairiaspalvius langelius.

Apie juostas. Mažai juostų rasta Klaipėdos krašto šventiniame kostiume. Klaipėdiškių ir žemaičių juostos – siauros „šimtaraštės“ arba vienpusių rinktinių raštų.

Populiariausios rinktinės juostos buvo Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Aukštaičiai didžiavosi pintinėmis juostomis, kurios kituose regionuose nebuvo pastebėtos. Dzūkai ryšėdavo rinktinėmis ir austinėmis juostomis. Tik šiame regione didelį populiarumą turėjo kaišytinės juostos.

Klaipėdos krašto kostiumas nuo XIX a. antros pusės tampa labai tamsus. Čia tamsios spalvos, ypač juoda, pradėta laikyti ne tik gero skonio, bet ir doro, pamaldaus gyvenimo įrodymu.  Vėlesniu  laikotarpiu pradėta vilkėti trumpais glaudžiai aptempiančiais  liemenį švarkeliais. Dažnai visą kostiumą siuvosi iš juodos medžiagos. Jis vadinosi juodine. Vienintelis regionas, kuriame moterys nešiojo vieną iš galvos apdangalų – cilindrą. Tai aukštas iš juodo aksomo padarytas cilindras, pakraščiuose puoštas aukso galionais.

Žemaičių kostiumas dažnai vadinamas „ištisai raudono“ kostiumo vardu. Jį sudaro: raudonlangė skara, tankiu raudonu vertikaliu raštu dekoruota balta prijuostė, išilgais raudonos spalvos dryžiais išausti sijonai.

Mes galime pasidžiaugti, kad  šiuo metu labai populiari tautinio kostiumo detalė – riešinės. Jos patogios, gražios ir visai nearchaiškos. Riešines dėvėjo  jau XIX a. pabaigoje. Jos buvo populiarios visoje Lietuvoje. Iš pradžių jas nešiojo tik vyrai – jos suverždavo plačias marškinių rankoves ir buvo šiltos. Vėliau puošnesnes riešines pamėgo Lietuvos bajoraitės. Vienos megztos iš plonų vilnonių ar medvilninių siūlų ir puoštos dažniausiai vienos spalvos, rečiau įvairiaspalviais karoliukų ornamentais: aštuonkampėmis žvaigždutėmis, eglutėmis, roželėmis rombais. Kitos riešinės megztos iš kelių spalvų vilnonių siūlų siaurais ruoželiais ar smulkiais rašteliais.

Dar viena šiuo metu populiari tautinio kostiumo detalė – šalis (drobulė). Baltos pailgos formos lininės drobulės dėvėtos ne tik dėl senų papročių, o kaip apsauga nuo blogio moteriai ir jos kūdikėliui. Suvalkiečių drobulės ilgos su išrinktais raudono siūlo sudėtingais raštais galuose. Žemaičių skraistės  pailgos formos su galuose įaustais siauresniais raštais. Klaipėdiečiai mėgo drobules su įaustais išilginiais raštais. Dzūkiškos drobulės buvo ilgos apmegztais krašteliais, puoštos siaurais rašteliais galuose.

Šventadieniais vaikai buvo rengiami tokiais pat kostiumais kaip ir suaugusieji, tik pasiūtais iš audinių likučių ar pertaisytais iš suaugusiųjų drabužių.