Vasara – atostogų metas. Ypač tokia karšta vasara kaip šioji. Nenuostabu, kad ir mūsų projekto dalyviai atostogauja. Kaip visada, mamyčių aprašymų laukiau 15 mėnesio dieną, tačiau ne visų sulaukiau laiku. Kaip visada – užtruko ir tai, kol viską susidėliojau ir įdėjau į tinklaraštį. Pastebėjau, kad būtent apie 10 dienų ir užtrunka tas procesas 🙂 Skaitydama šio mėnesio pasakojimus pagalvojau, kad mamos, skaitančios šį projektą (o statistika rodo, kad tokių yra tikrai nemažai!) turėtų atsipalaiduoti: nuoširdūs mamų pasakojimai liudija, kad dažniausiai vis dėlto sunku išvengti vyresnėlio nukarūnavimo skausmo, kad dažnai yra skaudu ir svyra rankos, tačiau…yra ir nepaprastai gera! Pavyzdžiui, aš svaigau skaitydama apie Tito dėmesį ir meilę broliukui…grožių grožis!
Projekto mamos pirmieji įspūdžiai.
Mama Viltė: Kristupui 2 m. 4 mėn., Kasparui 4 mėn.
Ketvirtas mėnuo, palyginti su ankstesniuoju, buvo šiek tiek ramesnis. Dabar broliai neretai netgi susiderina pietų miego laiką, o tai man teikia tikrą atgaivą. Kristupas pabaigė lankyti lopšelį (rudenį jau eis į darželį), tad dabar truputį trinamės namie, neva atostogaujam. Maniau, pagailėsiu vaiko, pasilaikysiu jį vasarą namie, nes į lopšiuką vis dar eidavo truputį nelaimingas, bet iš tiesų tai pasidarė sunkiau jį kuo nors sudominti ar užimti: ką pasiūlai, beveik į viską atsakoma „nenioju“. Namie daug siautėja, lipa visur, kur pasiekia (o pasiekia jau beveik viską!), kai nukeliu, klykteli protesto vardan ir paskui apsisukęs vėl ten pat ropščiasi. Neretai dar tai darydamas žiūri gudriai į akis ir šypsosi, lyg tikrindamas, ar mama pasirašys žaidimui su juo. Žodžiu, akivaizdžiai reikalauja dėmesio. Nes dažnai ką nors iškrečia būtent tuo momentu, kai aš ant rankų laikau Kasparą, tada žino, jog mama negalės operatyviai sureaguoti… Užtat viešumoj, kur daugiau žmonių, būna visiška priešingybė tam naminiam „monstriukui“. Į žaidimų aikštelę tenka vestis gudrumu arba tiesiog nusistumti iki jos vežimėliu. Jeigu ten žaidžia daugiau vaikų (o vasarą paprastai jų kasdien būna), Kristupas stebi jų žaidimus iš tolo, dažnai susidomėjęs, nusijuokia ar nusišypso ką nors įdomaus pamatęs, bet pats prie nepažįstamų vaikų neina. Į smėlio dėžę sėdasi tik tada, kai visa aikštelė lieka tuščia… Lipa tik ant tų karstyklių, kur nėra kitų vaikų. Žodžiu, pasidarė toks atsiskyrėlis, net liūdna žiūrėti. O lopšely, kaip sakė auklėtojos, jau buvo pradėjęs žaisti su kitais vaikais, net ir pats iniciatyvos imdavosi.
Ką mėgsta Kristupas šiuo metu, tai visur lipti, dūkti („dūkauti“ su tėte arba mama, kaip sako jis pats) ir skaityti knygeles – ir eilėraščius, ir visokias istorijas, kurias išklauso iki galo ir dar kartą prašo . Taigi kai jau labai įsidūksta, nuraminti pavyksta paprastai tik pasiūlius ką nors paskaityti.
Beje, abu su vyru pastebėjom, kad neseniai Kristupas liovėsi zyzti, sumažėjo irzlumas (dabar vėl dažniau užsisvajoja), ir apsižiūrėjom, kad jis ūgtelėjo gal 2-3 cm nuo pavasario. Spėjam, kad ankstesnės blogos nuotaikos galėjo būti susijusios su augimu.
Brolį vis dar daugiausia ignoruoja, bet nebekliudo. Tik nelabai mėgsta per arti prisileisti, net bučkio niekad nebeduoda, o jei bandau jį brolio rankute paglostyti ar kitaip paliesti, dažniausiai mojuoja, atseit nelįsk. Isterijos iš pavydo praktiškai liovėsi, į Kasparo verksmą nebereaguoja kaip anksčiau, tiesa, jeigu jaučia, kad aš jau tuoj eisiu mažojo paimti, pvz., maitinti, tai ima kaip katinukas trintis prie manęs ir kabinasi ant kaklo. Ir gaila savo vyresnėlio būna, ir erzina kartais, nes nešioti jį tikrai sunku, o prašosi ant rankų kaip mažuliukas…
Tiesa, paskutinėm dienom jau porą kartų pasidžiaugiau, kad pradėjo smalsiau stebėti, kaip aš su Kasparu žaidžiu, jį kalbinu: Kristupas įsitaisęs šalia ant lovos pats juokiasi, kai brolis sukrykščia ar paima į rankutę kokį nors žaisliuką, o paskui pameta. Dar kartais patraukia už virvutės grojantį minkštą žaisliuką ir paguldo prie brolio – atseit jam paduoda. Arba sustato savo mašinėles ant brolio žaidimų kilimėlio, o Kasparas paskui stebi išsižiojęs, kaip Kristupas su jom aplink važinėja. Ir vis žiūri į savo didįjį brolį kaip į tikrą herojų – ką tas bedarytų, net kai mėto žaislus, mažasis ima ir susijuokia (tėvų manymu, visai ne vietoj, bet taip prajuokina ir mus).
Belieka laukti, kada tas „herojus“ atsilieps į jam taip broliuko rodomą dėmesį…
Mama Edita:
Mažajam mūsų Joriui jau keturi su puse mėnesiuko! Sparčiai augam ir atrodom kaip pusės metukų. Labai jau linksmas mūsų mažylis, vos tik pakalbintas padovanoja neapsakomo grožio šypseną. Dėl šios priežasties daugelis jį jau vadina “šypsenėle”. Labiausiai, aišku, šypsosi mums, ypač broliui Titukui. Vos tik šis prieina, Joris negali atitraukti akių ir seka žvilgsniu kiekvieną Tituko žingsnį. Ir džiugina tai, kad Titukas prie broliuko prieina dažnai, labai noriai ir niekieno neverčiamas. Jį kalbina, juokina, ramina, “pasimaivo” įvairiai prieš jį, o tada Joris kvatojasi balsu.
Kaip ir anksčiau minėjau, Titukas labai jaučia atsakomybę už mažąjį broliuką. Jis stebi, kad brolis neįsikištų į burnytę neleistinų daiktų (pvz., jo žaislų). Kad ir būnam abu tam pačiam kambaryje, bet Titukas visada su didžiausiu nerimu mane įspėja, kad brolis jau apsivertė ant pilvo ir jau yra netoli lovos krašto arba jau yra ant savo žaidimų kilimėlio krašto ir tuoj nusiris ant plikos žemės. Aišku, aš visada padėkoju Titukui, kad jis toks pastabus ir man viską pasako. Taip pat visada kviečia mane, kai brolis ir savo lovytėje apsisuka ar apsiverčia ant pilvuko ir su galvyte remiasi į lovos kraštus ar įkiša kojytę į tarpelį. Žodžiu, turiu super pagalbininką! Ir aišku visada reaguoju į Tituko kvietimus (nors kartais jie ir „be reikalo“, ta prasme, kad broliui ten nieko tokio ir nenutikę) ir visada jį pagiriu, kad jis mano šaunuolis, kad tas noras ir entuziazmas rūpintis broliu nepraeitų.
Jis pats jau suvokia, kad brolio negalima palikti vieno, jei pvz., jis guli ant lovos. Todėl, jei aš būnu su Joriu ant lovos, o Titukas nori, kad aš nueičiau pažiūrėti, pvz., ką jis pastatė iš kaladėlių, ar kažką jam paduočiau, tai pats man atėjęs sako: – „Aš, mama, pasaugosiu brolį, o tu nueik ir……“.
Vieną dieną pas mus atvyko dvi mano draugės su savo vaikais. Tai Titukas su draugės berniuku (9 metų) žaidė balkone ir pas juos atropojo to berniuko sesė (10 mėn.). Ji pradėjo imti mašinytes ir kt. jų daiktus ir kištis į burnytę. Tai mano Titukas iškart sako: – „Laurynai, tu žiūrėk tą savo sesę! Žiūrėk, ką ji į burną įsikišo!“. Buvau patenkinta, kad mano vaikas toks atsakingas!
Aš Titukui taip pat stengiuosi leisti viską daryti su broliu, ką jis paprašo. Labai patinka palaikyti brolį pakėlus. Žinoma, aš pati iš nugaros prilaikau Jorį, nors Titukui sakau, kad tik padedu jam prilaikyti brolio galvytę. Titukas labai noriai maudo broliuką (aišku su mano priežiūra). Leidžiu jam su kempine plauti kojytes, rankytes ir netgi galvytę.
O šiandien manęs paprašė, kad paguldyčiau jam broliuką ant pilvo, mat jis dar niekad taip brolio nelaikęs. Aišku aš Joriuką paguldžiau Titukui ant pilvo, o pati sėdėjau šalia ir prilaikiau. Titukas gulėjo patenkintas, kad brolis pas jį ant pilvo kaip pas tėtį guli. Po to, kai Joris matyt jau pavargo galvytę iškėlęs laikyti, jis prisiglaudė prie Tituko. O Titukas glostė ir bučiavo galvytę. „Miriau“ iš laimės šalia sėdėdama ir gailėjausi, kad rankose neturiu kameros.
Titukui nuo liepos 1d. prasidėjo atostogos darželyje, kurios tęsis iki pat rugsėjo! Tai dienas leidžiame trise, tėtis tik vakarais grįžta. Stengiuosi ir Titukui skirti savo laiko bei dėmesio kiek galiu, gal ne visada tiek kiek jis norėtų. Tai kartais dar būna tokių pykimų, bet ne tų baisių pykčio priepuolių. Aš jam dabar, kai tik jis dėl kažko užpyksta, sakau kaip reikia išvyti ožiukus, ko jie labiausiai bijo?! Ogi šypsenos ir vaikučių juoko! Tas beveik visada suveikia ir Titukas neišlaikęs pradeda šypsotis ir juoktis!
Tiesa, savaitę buvome pas mano mamą. Tai Titukui buvo daugiau veiklos, nes dienas leidome sode, kur jo smėlis, baseinas ir neriboti lakstymo plotai.
Taip pat planuojame mėnesio pabaigoje vykti prie jūros. Savaitgalį pabūsime visa šeima, o po to viena liksiu savaitei su vaikučiais. Nerimauju kaip pavyks vienai susitvarkyti, bet kai prisimenu kokį turiu šaunų pagalbininką – nerimo mažiau. Gerų atostogų mamytėms ir gerų santykių tarp vaikučių!
Mama Vilma:
2010 07 13
Karšta… karšta karšta kur dairais, ilgas pasakas mažiesiems seka mamos visą dieną… Taip galėčiau apibūdinti mūsų ilgas atostogas pamaryje. Būti lauke per karščius su mažuoju man sudėtinga, tad Ieva mirksta kieme baseine ir visą dieną klausosi žodžio „KAI”. Važiuosime prie jūros, KAI…
Į pliažą su Jonu Bernardu nenoriu važiuoti nei ryte, nei dieną. Tik vakarop, kai jau atvėsta bent iki 27-28 laipsnių šilumos (prie jūros dėl vėjuko būna vėsiau), aš išsiruošiu su vaikais prie jūros.
Mano vyras išvykęs, kaip pasakė Ieva, „tėtis yra kitoje gaublio pusėje”, tad vienai tikrai nelengva prie jūros… mažius, vežimas, daiktai, Ievos žaislai. Aš panaši tiek į kupranugarį, tiek į kengūrą. Žinoma, būtų lengviau sėdėti kondicionuojamuose namuose Vilniuje, bet Ievai tai būtų nuobodybė. Dabar jūra ir smėlis daug geriau už visus žaislus, knygutes, ledus ir šokoladus. Tik dažnai jai tenka laukti. Ir daugiau ne dėl karščių, o dėl brolio. Kiek kartų buvo situacijų, kai Ieva galėtų pykti ant brolio. Kiek kartų sunerimdavau, kad dabar tai jau tikrai tas brolis bus jai niekadėjas, tiek kartų nustebindavo Ievos reakcija. Kažką padarysim, kai brolis užmigs, važiuosim, kai brolis atsikels ir pan. Kartą turėjome važiuoti pas močiutę, kuri laukė mūsų pliaže Palangoje, o brolis kaip miega taip miega. Ieva stebėjo, laukė, nekantravo. Tikrai maniau, kad gali supykti, bet kai tik mažasis pabudo, Ieva atbėgo džiaugsmo kupina man pranešti ir tada puolė į lovą bučiuoti brolio galvytę. Tik pečiais lieka gūžtelėti ir džiaugtis.
Nors tokios situacijos labai retos, jas suskaičiuoti galima. Iš tikrųjų Ieva vis dar „nemato“ brolio, o brolis ją jau puikiai mato. Būna atsisėdu prie žaidžiančios Ievos su broliu ant rankų, kad jis ją matytų ir galėtų stebėti arba kai ji šoka kambaryje, mes bandome ją stebėti. Bet tuomet Ieva iškart pasitraukia. Ji taip ir sako, kad nenori, kad į ją žiūrėtų brolis. Taip pat vis noriu juos kartu vienus nufotografuoti, bet Ieva atsisako.
Šiuo metu man ne mažiau aktualūs mano ir Ievos santykiai, ne tik Ievos ir brolio. Pasikeitusių mūsų santykių ašis, žinoma, yra brolis. Tačiau džiaugiuosi, kad ji baudžia ne brolį, o mane. Pastaruoju metu tarp mūsų vyksta tokie pokalbiai:
– Mama, įjunk man filmuką vaikams.
– Kadangi visą valandą sėdėjai prie kompiuterio, dabar reikia pailsinti akytes.
– Jei tu man neįjungsi vaikams, aš tau prižadinsiu brolį.
– Gerai, bet tau reikės jį supti.
– Supimas jam nepadeda, tau reikės eiti jį maitinti.
Kai Ieva manęs neklauso, bandžiau jai sakyti, kad man labai liūdna ir širdutę sopa. Tai dabar kai aš jai ko nors negaliu padaryti, jai būna labai liūdna ir pilvuką skauda. Stengiuosi ją girti kaip Austėja rekomendavo, ypač jos piešinius, nes jai be galo patinka piešti. Bet kartą man vėl kažko jai neleidus, Ieva man pagrasino, kad daugiau man nepieš piešinių. Pasakiau, kad man labai patinka Ievos piešiniai ir man bus labai liūdna, jei Ieva nepieš. Tai ji pasigavo šią silpną vietą ir dabar kasdien sulaukiu tokio grasinimo. Žinoma, tas grasinimas gana švelnus, bet kadangi man liūdna, tai ji mano, kad žino, kaip mane gali paveikti. Tad jau kelios dienos nebekartoju, kad man bus liūdna, o ji vis dar nepamiršta.
Kol kas niekada nesu iš Ievos išgirdusi, kad brolis nemielas ar pamačiusi, jog norėtų jį nuskriausti. Blogietė esu aš, kartais ir tėtis. Kartą labai skubėjome išvažiuoti, tėtis paprašė Ievos pakalbinti brolį. Aš tai žinau, kad tai beviltiška ir ji net neprisiartins, bet tėčiui kantrybė nelaikė ir jis labai griežtai liepė tai Ievai padaryti. Per kelias minutes susimečiau visus daiktus, nes ne mano jėgoms matyti kaip šalia klykiančio brolio sėdi verkianti Ieva. Puikiai pamenu savo vaikystę ir kaip man mama liepdavo prižiūrėti sesę ir kaip aš jos kartais nekęsdavau (ir sesers, ir mamos). Bet pritrūko laiko pokalbiui su vyru, už 20 minučių reikėjo būti traukinių stotyje ir tėtį išlydėjome į „kitą gaublio pusę“.
Dabar Ieva vieną savaitę praleis kartu su močiute. Gal toks mūsų visų pabuvimas atskirai išeis visai mūsų šeimai į naudą.
KOMENTARAS: Viltei norėčiau patarti neišgyventi dėl Kristupo atsiskyrimo viešoje erdvėje. Tai – būdinga dvimečiams. Tiesa, ne visiems (kaip visada :)), bet iš esmės tokio amžiaus vaikas yra nedrąsus, kai aplink yra nepažįstami žmonės. Ir, žinoma, smagu skaityti, kad dičkio jausmai mažyliui šyla. Kadangi jis vis labiau susidomi mažyliu, tai galima jo tą susidomėjimą šiek tiek skatinti. Pavyzdžiui, komentuoti, ką Kasparas stebi: matai, kaip Kristupas važinėja mašinytėmis? Kai užaugsi, gal ir tave pamokys? Kristupas puikiai moka… ir pan. Taip, tarsi kalbėtumėte su Kasparu, o Kristupas išgirstų tik netyčia 🙂 Edita, tikiuosi, kad ta savaitė vienai neįbaugino, ir viskas pavyko sklandžiai! Labai miela skaityti, koks Titas šaunus pagalbininkas! Vilma, akivaizdu, kad Ieva ieško Jūsų silpnybių. Tokiu atveju kaip Jūsiškis aš vaiko klausčiau, kodėl ji nori, kad aš liūdėčiau? Ar jai būtų smagu, jei aš padaryčiau kažką, dėl ko ji liūdėtų? Ievos amžiaus vaikui empatija dar nėra savastimi, tačiau jau pats laikas apie ją kalbėti ir ją ugdyti. Kita vertus, man iš tiesų įdomu, kodėl jai beviltiška pakalbinti brolį? Kaip Jūs manote, kodėl? Juk vis vien yra priežastis, kodėl darote tokią išvadą. Esmė ta, kad Ieva jau tokio amžiaus, kai tikrai galėtų užmesti akį, pakalbinti brolį – ypač, kai prašote pagalbos. Suprantu, kad Jums pačiai yra nuoskaudų iš vaikystės, tačiau gal konkrečiai ne todėl, kad reikėdavo žiūrėti? Gal dėl to, kaip, pavyzdžiui, būdavo prašoma? Gal dėl to, kad per dažnai? Gal dėl to, kad nejautėte, jog tėvai yra Jums už tai dėkingi? Aš, žinoma, čia tiesiog traukiu klausimus iš kepurės, bet, manau, tikrai galima pagalvoti, kaip įtraukti Ievą be ašarų. Prisimenu, kaip man vieną kartą socialinė pedagogė (ne LIetuvoje) pasakė apie Augustą (kai aš pasakiau, jog kartais išgyvenu, kad jam tenka daugiau atsakomybės): Na, žinoma, kad tenka! O kaip kitaip?! Juk jis pirmagimis ir norint, kad vaikai būtų artimi, kad būtų ryšys, neišvengsite fakto, kad vyresnėlis turės imtis daugiau atsakomybės! Ir man tai tarsi atvėrė akis: mes kartais taip norime apsaugoti tą vyresnėlį (ypač jei patys patyrėme, ką reiškia rūpintis jaunesniu broliu/sese), kad gadiname, o ne skatiname brolių/seserų santykį. Iš tiesų juk tai yra natūralus ratas, kad vyresni rūpinasi jaunesniais. Tik, manau, mūsų, suaugusiųjų, užduotis, yra pateikti tai vaikui kaip jo stiprybę, kaip galimybę atsiskleisti, įgyti gebėjimų, kurių neįgyja vienturčiai arba jaunėliai, žodžiu, padaryti tai ne prievole, o natūralia būsena. Tik, žinoma, būtinai reikia kontroliuoti save, kad vaikas netaptų aukle/antra mama (tėvu). Esmė yra ta, kad mes visi esame šeima, mes visi padedame vieni kitiems ir, reikia pripažinti, kartais vyresnėlio pagalba yra būtina 🙂 Ateis laikas, kai ir jaunėlis galės išmokyti/padėti, tačiau dabar yra tas laikas, kai jaunėlis moko vyresnėlį tiesiog būdamas. Moko empatijos, atsakomybės, savarankiškumo, ieškoti sprendimų problemoms, o šios savybės iš tiesų praverčia vėliau gyvenime! TIek visko prirašiau, o net nežinau, ar tinka… (mat vos vienas sakinys įkvėpė). Tikiuosi, kad pabuvimas atskirai bus į naudą: Ieva gaus daugiau individualaus dėmesio, judu su mažyliu gyvensite savo ritmu nesigrauždami dėl KAI… Tačiau norėčiau paraginti pamąstyti – gal vis dėlto yra būdas, kaip būtų galima įtraukti sesę į šeimos vienybės ritualus? 🙂 Sėkmės!