Projekto dalyvės mamos Viltė ir Edita atsiuntė savo pasakojimus kaip laikrodukai, todėl labai smagiai perskaičiau iškart dvi istorijas. Man nepaprastai smagu skaityti tokias šviežias, tokias tik ką išjaustas istorijas… Po kelių dienų skaitydama ir mamos Vilmos pasakojimą pagalvojau, kad atėjo ramybės periodas. Na, laikas, kai visi apsiprato su nauju gyvenimu: ir tėveliai, ir pirmagimiai…Įdomu skaityti, kurie patarimai tiko, o kurie – ne. Dar įdomiau skaityti, ką šeimos pačios atrado/išmoko/sužinojo. Ir, žinoma, visada bene smagiausia skaityti, kad gyvenimas keturiese…įsibėgėja!
Prieš atiduodama jums skaityti mamų istorijas, turiu pasakyti, kad vis dar neaprašiau knygos, kurią labai noriu aprašyti. Atsiprašau laukiančių, tačiau priežastis rimta. Na, ir labai paprasta – ji šiuo metu paskolinta šeimai, kuri laukia antragimio! Taigi aprašysiu iškart, kai vėl tą knygą turėsiu namuose!
Mamos Viltės pasakojimas:
Kristupui 2 m. 3 mėn., Kasparui 12 sav.
Eina į pabaigą trečiasis Kasparo mėnuo, kuris buvo gana permainingas, mat ir aš pati jaučiausi pervargusi ir užsisėdėjusi namie. Dažnai trūkdavo kantrybė bandant susitarti su Kristupu, pakeldavau balsą, porą kartų išvis vos neverkiau apimta nevilties, kad visai nemyli Kristupas savo broliuko (nors protu suvokiu, kad negali taip imt ir iš niekur nieko pamilt :))… Bet po poros smagių savaitgalių ir susitikimų su mielais žmonėmis atsigavau.
Antrojo Kasparo mėnesiadienio proga pirmą kartą pavyko nufotografuoti brolius kartu – iki tol Kristupo neįkalbindavom atsigulti šalia broliuko… Tądien abu pabudo gerai nusiteikę, tad suglaudė galveles, Kristupas davė Kasparui ranką ir linksmai pozavo :).
Gaila, bet tai tikrai nereiškė gražios brolių draugystės pradžios. Kristupui padažnėjo pykčio priepuoliai, kartais virstantys, sakyčiau, net isterijomis… Vos išgirdęs brolio verksmą ar knerktelėjimą, imdavo pats baisiai bliauti, tuomet Kasparas dar labiau išsigąsdavo ir tada jau abudu traukdavo duetu. Iš pradžių sutrikę neišmanėme, kaip reaguoti. Aišku, pokalbiai ir bandymai paaiškinti situaciją tokio priepuolio metu neturėjo jokios prasmės, todėl dažnai ignoruodavom arba tekdavo kažkuriam išeiti į kitą kambarį. Kai Kristupas nustodavo verkti, aiškindavom jau ne kartą aiškintus dalykus – kad brolis verkia, kai jam ką skauda arba nori valgyti, nes kitaip dar nemoka pasakyti. Kiek ta informacija pasiekia Kristupą, nelabai suprasdavom, bet manau, kad kažkoks supratimas vis dėlto ateina. Nes dabar dažniausiai išgirdęs brolį verkiant iškart sako: Bojis eikia. Pijvejį kauda (t.y. „Brolis verkia. Pilvelį skauda“:))“.
Bandžiau ir kitą Austėjos pasiūlytą metodą: kai turiu užsiimti su Kasparu, Kristupui duodu žaislą, kuris iki tol buvo paslėptas spintoje (turim tokį šaunų traktoriuko modeliuką), ir pasakau, kad galės su juo pažaisti, kol mama bus užsiėmusi. Bet kai jau mama galės žaisti su Kristupu, traktorius vėl keliaus į spintą. Pirmą kartą šitas būdas išties pasiteisino (nors kai teko atiduoti traktorių, aišku, buvo pykčio ašarų:)), tačiau kitą kartą vos keletą minučių pažaidęs ėmė mėtyti jį kartu su kitais žaislais ir pats liepė padėti į spintą arba net į šiukšlių dėžę…
Neseniai pastebėjau, kad gal geriausiai veikia emocijų įvardijimas. Dabar, kai ima pykti, sakau: „Kristupai, tu pyksti, kad mama paėmė Kasparą?“ Ne kartą yra buvę, kad vos tai pasakius, jis pats nukreipia kalbą kur nors kitur ir nurimsta. Manau, kad reikia bandyti visus dėmesio nukreipimo būdus, nes daug kas priklauso nuo nuotaikos, pervargimo. Bet praėjus mėnesiui galiu pasakyt, kad piktumo priepuolių vis dėlto sumažėjo.
Deja, kelis kartus net ir be pykčio Kristupas yra užgavęs brolį: pavyzdžiui, nutaikęs progą vos man sekundei išėjus iš kambario užmetė ant jo nemažo formato knygą kietais lapais, kitą kartą, rodos, taikiai įsitaisęs šalia Kasparo ir tėčio ant lovos ima ir kaukšteli su koja broliui per galvytę… Aišku, tokie išpuoliai šokiruoja, laimė, kad pasitaiko tikrai labai retai. Bet dabar kaip įmanydama vengiu palikti juos vienu du kad ir trumpam.
Kita vertus, ir toliau kartojam Kristupui, kad brolis jam šypsosi, juo labai domisi ir jį myli. Iš tiesų išgirdęs Kristupo čiauškėjimą Kasparas išsišiepia iki ausų, tik kad pats vyresnėlis dar nėra nė kartelio brolio pakalbinęs. Bet paprašytas paglosto galvytę arba duoda bučkį. Visai neseniai Kasparas pradėjo juoktis balsu, po truputį ima domėtis žaislais, tad tikimės, kad pasidarys nors kiek įdomesnis savo vyresniajam broliui :).
Mamos Editos pasakojimas:
Džiaugiuosi, jog šio mėnesio aprašymą rašau visiškai priešingom nuotaikom, nei praėjusį mėnesį. Ir tam įtakos turi ne tik prasidėjusi vasara lauke, sakyčiau, „vasaros sezonas“ , jo šiluma atsiskleidė ir mūsų besimokančiųjų gyventi keturiese santykiuose.
Mūsų mažylis Joris sparčiai auga: tiek fizine prasme, tiek intelektualine. Kasdien žvilgsnis darosi iškalbingesnis, lavėja rankų ir pirštukų judesiai (jau beveik viska pataikom įsidėti i burnytę :)), labai gerai jau pačiam išeina apsiversti ant šono, o neretai ir ant pilvo. O ką jau kalbėti apie tuos neapsakomo grožio, įvairių intonacijų leidžiamus garsus, vis dažniau padovanojamą juoką balsu!!!
Savo pasakojimą ir norėjau pradėti nuo to, kad šiandien vakare mano širdis tiesiog „dainavo“ iš džiaugsmo! Kadangi mūsų tėvelis pastarosiomis savaitėmis dar papildomai dirba vakarais, tai aš lieku viena su vaikais namuose. Ir šiandien buvo vienas iš tų vakarų; aš pamaitinau Jorį, pakėliau jį atsirūgti, po to pradėjau visaip kalbinti ir juokinti. Iškart prisistatė Titukas (tuo metu žaidė kompiuterinį žaidimą) ir jis taip pat (kaip mama) kalbino broliuką. Ir tada visai kažkaip netikėtai, laikydama Jorį, jį vis prikišdavau arti prie Tito nosytės visaip linksmai guguodama ir dar tarsi padarydavau su kaktytem “budikšt” (aišku tik juokais). Ir Joris taip pradėjo linksmai kvatotis balsu! O pirmą kartą taip linksmai ir taip ilgai besijuokiantį brolį pamatęs Titas (suprasdamas, kad brolis juokiasi dėl to, kad jam smagu žaisti ir kad Titas jį prajuokino) pats taip išpūtė akis ir taip pradėjo kartu juoktis!!!! Man vos ašaros iš džiaugsmo neriedėjo, kai broliai taip įsismagino! Stebėjau Tituko akis ir visą būseną, jis tiesiog degte degė iš pasitenkinimo. Ir po to su didžiausiu užsidegimu man sako: – Aš sakiau, mama, kad jis (Joris) jau didelis! Jis jau užaugo!
Kaip smagu, kad vaikui tiek daug reiškė tos kelios broliškos akimirkos, kai jo pastangos pakalbinti ir pralinksminti mažąjį broliuką pasiekė tikslą – jis gavo atgalinę reakciją – brolio juoką! Tiesa, ne bet kokį, o juoką iš visos širdies!! Ką tos akimirkos reiškė man, mamai, turbūt nei pasakoti jums nereikia!
Taigi, atrodo, kad Titukas su brolio buvimu vis labiau apsipranta. Jis jau suvokia, kad esam keturi ir viską darom, visur važiuojam ne tik jis, mama ir tėtis, bet ir brolis. Neapsakomai smagu, kai Titukas man arba tėčiui dažnai pasako, kad mus myli (ir mes jam tai kartojam nuo gimimo labai dažnai), bet dar smagiau, kai girdžiu, kai jis sako, jog myli broliuką! Tikiuosi, kad Titas vis labiau tai sakydamas suvokia, ką reiškia mylėti žmogų (mes su tėčiu jam nuolat bandom paaiškinti, kas “telpa” tame žodyje “meilė”), nes iš jo veiksmų brolio atžvilgiu tai matosi…
Titas labai dažnai prieina prie brolio, jį kalbina, ramina, kai brolis verkia, paduoda čiulptuką, netgi nuvalo broliukui veidą, kai šiam kartais per veiduka nubėga srovelė suvalgyto pienuko. O jei broliukas atpila daugiau, tai Titukas pats pirmas sušunka: – Mama, broliukas atsipylė! O aš, žinoma, jį pagiriu, kad jis šaunuolis, kad taip rūpinasi broliuku, man padeda ir viską pasako. Tada jis būna labai patenkintas savimi. Kiekvieną rytą vos prabudęs Titas atlekia pas brolį, o vakare grįžęs su tėčiu iš darželio kartais net nenusimovęs batų jau lekia pasisveikinti su broliu ir jį pabučiuoti.
Taip pat vieną vakarą (buvom likę vėl trise) Titas paprašė manęs vakarienei makaronų. Aš nuėjau į virtuvę gaminti vakarienės, o Titą su Joriu palikau kambaryje (Titas žaidė, o Joris gulėjo ant lovos). Joris pradėjo verkti, tada Titukas iškart prie jo pribėgo ir girdžiu duodamas čiulptuką ramina: – Ša ša ša, broliukai, ša ša ša! Ša ša ša, broliukai, ša ša ša! Ir taip kelias minutes. Joris, aišku, trumpam aprimdavo ir vėl verkia. Tada Titukas atbėgo pas mane į virtuvę ir sako: -mama, gal jau gali eiti pas brolį, nes aš noriu pažaist! Aš pasakiau, kad dar kelias minutes negaliu, nes baigiu jam ruošti vakarienę. Tai jis dar nubėgo pas brolį. O kai jau atėjau į kambarį, tai Titui labai padėkojau, kad jis toks šaunuolis ir man padeda prižiūrėti Joriuką. Tada jis patenkintas nubėgo valgyti. O aš suvokiau, kad vis tik jis jaučia atsakomybę už brolį. Aišku, būna atvejų, kad kai brolis pradeda verkti, jis pats neramina, bet „praneša“ man, kad brolis verkia 🙂
Titukas taip pat labai mielai atskuba į pagalbą, jei reikia atnešti broliui kokį daiktą. Ir jei, išgirdęs mano prašymą, pvz., atnešti broliui dekutį, tėtis pirmas bando atnešti, tai Titukas ima ir šaukia, kad jis nori nešti.
Taip pat labai nori padėti maudyti brolį. Ir kai kažkurį vakarą to daryti neleidau (nes jau buvo vėlu ir Titukas buvo paguldytas miegoti), tai buvo ašarų…
Gal kiek Titui trūksta to atsakomybės jausmo, kai glaudžiasi ar gulasi prie brolio, na, ta prasme, kad dar nelabai apskaičiuoja, kiek gali suspausti, prispausti, besivartydamas įspirti ar pan. Todėl dar reikia stebėti ir nuolat priminti, kad reikia būti atsargiam. Taip pat kartais nelabai reaguoja į mūsų prašymus nešūkauti taip garsiai, kai Joris miega.
Taip pat dar būna sunkių situacijų (ypač kai lieku viena su vaikais), kai Titukas nori kažką su manimi veikti: žaisti, ar spręsti užduotis, o Joris taip pat reikalauja mano dėmesio. Tada bandom suktis visaip. Kartais ir Jorį ramindama ar valgydindama dar ir su Titu sugebu kažką nuveikti. Pvz, šiandien, kai maitinau Jorį, Titas atsinešė šaškes, šaškių lentą ir prašė žaisti su juo. Sako, tu, mama, maitindama gi gali :). Išdėliojo man šaškes, padėjo lentą šalia ir žaidėm :). Aišku, būna situacijų (pvz., eiti žaisti su mašinom, kai maitinu brolį), kai jam turiu atsakyti, tada būna pykčių. Bandom konfliktines situacijas spręsti konstruktyviai, susitardami, naudodami ir anksčiau Austėjos duotus patarimus, ir tikrai tų Tituko pykčio priepuolių daug mažiau.
Paprastai mes abu su vyru stengiamės pasidalinti vaikais, kad abu nebūtų palikti be dėmesio. Jei aš maitinu Jorį ar šiaip su juo būnu, tėtis daugiau užsiima su Titu. Tėtis ir vakarais Tituką visada prausia, jam skaito pasaką, o savaitgaliais stengiasi juodu būtinai išvažiuoti į gamtą (kartais su mumis, kartais be mūsų): pažvejoti, paleisti aitvarą,pavažinėti dviračiu ar šiaip miške pasivaikščioti. Praeitą savaitgalį, pvz. Jie dviese važiavo pas močiutes, o aš su Joriu likau namuose, nes norėjosi truputį pabūti ramiau. O kartais tėtis pabūna su Joriu, o mudu su Tituku sprendžiam užduotėles, piešiam ar skaitom knygutes.
Dabar vakarais,kai tėtis dirba, kaip kažkada Austėja pasakė, man vienai tenka „žongliruoti“ dviem vaikais. Tai sukamės įvariai, kaip ir rašiau, arba vienu metu ir valgydinu mažąjį ir žaidžiu su didžiuoju, arba kol mažasis miega, mes su Tituku, pvz., kepam blynus ar pan.
Ruošiantis miegui, pirmiausia numaudau Tituką. Tada jis laukia lovoje vartydamas knygeles arba dar kartais leidžiu pažiūrėti filmuką, o aš tuo metu maudau Jorį. Tada visi sugulam į vieną lovą ir skaitom pasaką, kokią išsirenka Titukas. Joriui kartais pasakos pasirodo neįdomios, ir jis tai išreiškia verkimu :), tada mes su Tituku jį nuraminam ir toliau skaitom. O kartais Joris beklausydamas, nesulaukęs pabaigos ima ir užmiega. Tik mūsų Titukui vis dar užmigti vienam yra „misija neįmanoma“. Jei paliekam jį vieną lovoje užmigti, jis muistosi, vartosi ir šaukia mane arba tėtį, kad pabūtume pas jį, kol jis užmigs, nes, pasak jo, jam vienam liūdna. Bet šiaip miega naktimis gerai, pietų miegelio darželyje visada miega, o namuose nors ir nenoriai atsigula, bet visada išmiega po 2-3 valandas. Darželyje, pasak auklėtojų, Titukas labai gražiai elgiasi ir klauso.
Mamos Vilmos pasakojimas:
Mažasis Ievos brolis Jonas Bernardas kasdien keičiasi ir tobulėja, bet kartu ir visomis prasmėmis sunkėja. Kas mėnesį burbulas priauga beveik 1,5 kg, tad mano rankos tvirtėja, o nugara vis labiau pavargsta. Per antrąjį mėnesį labiau pavargau nei per pirmąjį, kadangi Jonas Bernardas būdraudamas beveik visiškai nepaguli vienas pats. Procesas toks: atsibudau, pavalgiau, kelias minutes pasišypsojau ir prašom mane nešioti. Kitaip klykia, rėkia, net baisu. Paimtas iš karto nusiramina ir ašarų nebūna kol vaikštau ir nešioju. Dėl tokios situacijos visiškai neturiu galimybės ramiai atsisėsti ir pabūti su Ieva. Ieva kuo toliau, tuo mažiau manęs ko nors prašo. Nors brolis ir yra visiškai mane atėmęs, tačiau jokio pykčio ar pavydo ji jam nejaučia. Kartą sėdžiu ir žiūriu į rėkiantį mažių. Ji man šaukia: “Mama, neskriausk vaiko”.
Ne vieną kartą mačiau kaip Ieva priėjusi paglosto broliuką, bet jeigu aš esu šalia, ji prie mūsų neprieina. Brolio nekalbina, nelabai įdomu jai, kai jis juokiasi, žaisliukų jam nepaduoda ir nerodo. Jei bandau atkreipti jos dėmesį, tai žvilgteli, nusišypso ir toliau užsiima savo reikalais.
Kartais paprašau pasupti brolį, kad nepradėtų rėkti, bet kartą ji man pasakė, kad ne ji, o aš turiu auginti vaikus. Kai bandau su ja pakalbėti apie pagalbą mamai, ji man liepia tylėti ir nekalbėti. Ieva nereaguoja į mano prašymus ar paliepimus apsirengti, susitvarkyti ir pan. Kai vėl ištaikiusi minutę be sūnaus ant rankų noriu pakalbėti su Ieva, ji klauso, tyli ir atsako: “Tavęs neklausysiu, klausysiu tik tėčio” arba “Aš girdžiu, ką tu man sakai, bet nenoriu to daryti”. Turbūt neteisingai bandau su ja kalbėtis.
O kartais mielai padeda. Kai nuvažiuoju su abiem vaikais į parduotuvę, tai aš stumiu prekių vėžimėlį, o ji – brolio vėžimėlį. Ir stropiai saugo, nesitraukia nuo vėžimėlio nei per žingsnį. Aš jai leidžiu bėgti išsirinkti sau sausainius, jogurtus, bet ji man sako, kad nenori palikti brolio vieno. Bet svarbiausia, kad Ieva, aišku, pavargsta, man pasiskundžia, bet vis tiek kantriai stumdo vėžimėlį paskui mane.
Kartą uždaviau Ievai tokius klausimus: “Ar myli broliuką?”, “Ar nepyksti, kad aš dažnai būnu su juo?”, “Ar tau negaila, kad miegu su broliuku” ir pan. Į visus klausimus ji atsakė šypsodamasi. Brolį myli, nieko negaila ir nepyksta. Iš tikrųjų tai ir pastebiu. Niekada ant brolio nesupyksta, net kai šimtąjį kartą man tenka pasakyti, kad jai nupiešiu, pažaisiu su ja ir pan., kai mamytės bus laisvos rankos. Aš tik stengiuosi ją girti, kai ji man atneša parodyti savo piešinius, stengiuosi domėtis, kai ji atbėga papasakoti, ką sugalvojo, sukūrė ir t.t.
Iš tiesų manau, kad dabar vyresnėliams praėjo pirmasis siaubas 🙂 po mažylio gimimo: jie su juo apsipranta, susitaiko su mintimi, kad jo niekas neišveš atgal ten, iš kur jis atėjo ir…pradeda pastebėti ir šviesiąją šio reikalo pusę. Žinia, mažyliai dar nėra mobilūs, todėl kelia grėsmę tik dėmesiui (kurį reikia dalintis!), ir vaikai jau pradeda apsiprasti, kad tiek ir tokio dėmesio, kokį gaudavo anksčiau, dabar jau nebegaus. Taigi pirmasis – priėmimo – etapas jau, galima sakyti, atėjo į pabaigą. Dabar vyks susigyvenimas. Taip pat norėjau parašyti, kad Ievos atsisakymas kažką daryti yra būtent dėmesio siekimas: ji jau pakankamai didelė, kad suprastų, jog brolis reikalauja labai daug Jūsų dėmesio, tačiau vis dar maža mergaitė, kuriai to dėmesio labai norisi! Ką galite daryti? Ignoruokite tuos kartus, kai Ieva nereaguoja. Galite lyg tarp kitko pasakyti, kad Jums skauda širdelę, kai sunku susitarti… Ir viskas. Neduokite jai pagrindo gauti pliūpsnį neigiamo dėmesio! IR…laukite, kol Ieva padarys kažką nuostabaus ir BŪTINAI pagirkite, pastebėkite! Tarkim, jūs neparaginote, o ji ėmė ir kažką padarė! Puiku! Pasidžiaukite drauge! Gaudykite vaiką darantį tai, ką Jūs norite, kad jis darytų, o ne darantį tai, ko Jūs nenorite, kad jis darytų! Kadangi Ieva Jums iš tiesų daug padeda, tai nebijokite pagyromis jos išlepinti: visada pasakykite, kad labai džiaugiatės ir esate dėkinga, kai ji Jums padeda!