Visų pirma noriu pasveikinti mūsų projekto dalyvį Titą su ketvirtuoju gimtadieniu (05.15)! Stiprybės, sveikatos ir kuo daugiau džiugių broliškų akimirkų apsiprantant su nukarūnavimu! Šį mėnesį skaitydama susigraudinau ir skaitydama kaip Viltė su vyru bando atkreipti Kristupo dėmesį, kad Kasparas jam šypsosi; ir dėl atkreipto dėmesio, kad reikia nesudaryti sąlygų vyresnėliui kaip nors nuskriausti mažiuką, nes jis ir pats paskui gali skausmingai reaguoti; ir skaitydama kaip Ieva pirmą kartą savarankiškai pakėlė brolį, ir apie bendravimo su Titu siūlelį…Ech, kaip vis dėlto nelengva vyresnėliui pasislinkti savo tėvų meilės ir dėmesio soste…ir kaip nelengva tėvams matyti tą skausmingą sosto pasidalinimą…

Jau keletas savaičių kaip likom vieni, o Kristupas išėjo į darželį. Rytais dažnai dar graudžiai verkia išsiskirdamas su manim, bet paskui jau tėčio mašinoje nurimsta. Kai nueinu pasiimti, auklėtoja vis pasako, kad Kristupas užaugo, visai šauniai laikosi darželyje. Taigi, arba jis pagaliau ten apsiprato, praėjus… 4 mėn. nuo lankymo pradžios (tiesa, dėl ligų ir brolio gimimo labai nereguliariai), arba jis pats pailsi būdamas kitoj aplinkoj, nes grįžęs iš darželio paprastai būna džiaugsmingas, paklusnus, šnekus ir ramus :).

Kai Kristupas neina į darželį, jei tik leidžia oras, stengiamės kuo anksčiau išeiti į lauką, kad jis išsivaikščiotų. Labai daug vaikšto pats, dairosi, rankioja šakas, stebi ir komentuoja mašinas. Aš jo per daug nevaržau, leidžiu eiti, kur jis nori, tik, žinoma, prie gatvės saugau. Kai pavargsta, truputį pavažiuoja vežimėliu, paskui vėl išlipa ir keliauja toliau. Taip paprastai išvengiam ir daiktų mėtymo, nes parėjęs jis mieliau ramiai žaidžia. Beje, kai jau mėto, tai ne tik žaislus, labai dažnai nusitaiko į kokius nors brolio daiktus, drabužėlius, automobilinę kėdutę (kuri būtinai turi su trenksmu kristi nuo staliuko, jeigu tik netyčia ten paliekam…).

Kartais, kai Kristupas ima siautėti ir į pasakymus nereaguoja (taip yra buvę, pvz., prie svečių…), išvedam jį į kitą kambarį, kad „sumažėtų azartas“. Truputį paverkęs paprastai pasidaro sukalbamas, tada jau galima išaiškinti, kodėl mama ar tėtis jį išvedė iš kambario ir kodėl negalima mėtyti daiktų. Po tokių „priemonių“, užėjus kitam mėtymo protrūkiui, užtenka paklausti, ar Kristupas nori pabūti kitame kambaryje – paprastai iškart liaujasi.

Į brolio verkimą Kristupas reaguoja stebėdamas situaciją (gal žiūri, ką mama ar tėtis darys) arba, kai pats būna pervargęs, ima rėkti – katras garsiau… Vieną dieną prieš pietų miegelį Kristupas skaitė knygutę, o Kasparas niekaip nenurimo, negalėjau tiesiog pasiguldyti jo šalia, laikiau sau ant pilvo, tai Kristupas galiausiai susierzinęs vožtelėjo jam su knyga per galvą… Net apšalau iš netikėtumo, na, spėjau kažkiek apsaugoti, bet broliui vis tiek kliuvo, o kai tas pradėjo verkti, tai ir Kristupas išsigandęs patempė lūpą ir vos neapsižliumbė. Neveltui tie perspėjimai, kad reikia nesudaryti sąlygų vyresnėliui kaip nors nuskriausti mažiuką, nes jis ir pats paskui gali skausmingai reaguoti. Žinoma, paskui dar paaiškinau, kad niekada negalima mušti brolio, nors ir suprantu, kad Kristupas gali supykti, kad jam nusibosta, kai brolis verkia, bet tai dėl to, kad jis mažas ir nemoka pasakyti, o jam dažnai skauda pilvelį arba jis nori valgyti.

Sudėtingiausias reikalas šiuo metu – pietų miegas. Kai Kristupas lieka darželyje, viskas gerai, žinau, kad bus pailsėjęs ten (dažniausiai). Kai būna ne darželio diena ir einam priešpiet pasivaikščioti, brolis paprastai visą laiką miega (vežimėlyje arba nešioklėje), tad grįžęs vyresnėlis būna jau pavargęs, o mažajam kaip tik užeina aktyvesnis metas… Žodžiu, kai galėčiau be vargo guldyti Kristupą, Kasparas tada jau nemiega ir net nelabai nori ramiai pagulėti… 🙂 Būna ir atvirkščiai: aš su Kasparu snaudžiu, o Kristupas pats sau skaito knygutes arba – blogesniu atveju – pradeda maltis lovoje, šokinėti, dūkti, kartais nueina žaisti į kitą kambarį, ir tiek to poilsio… Vis dar suku galvą, kaip suderinti tą jų miego laiką.

Šiaip atrodo, kad pamažu Kristupas apsipranta su naujojo šeimos nario egzistavimu, na, bent jau pripažįsta. Nors per daug dėmesio broliui vis dar nerodo, bet, tarkim, išlipęs iš automobilio eina prie kitų durelių „pasiimti brolio“ :), man jį išėmus tvarkingai uždaro dureles. Kartais jau smalsiau pasižiūri, pavyzdžiui, kaip brolis maudosi arba žvilgteli į vežimėlį. Į prašymus ką nors atnešti, paduoti toli gražu ne visada reaguoja, bet kartą labai nustebino, kai neprašomas atnešė iš kito kambario brolio pėdkelnes ir marškinėlius (ketinau visai kitaip jį rengti, bet teko atsižvelgti į Kristupo pasiūlymą:)). Kasparas kalbinamas pradeda vis dažniau šypsotis, tad stengiamės abu su vyru atkreipti Kristupo dėmesį, kad tai į jį brolis žiūri ir jam šypsosi. Kai kada Kristupas tik gana abejingai užmeta akį, bet kartais – tarsi nenorėdamas per daug išsiduoti 🙂 – šypteli ir pats.

Vis dėlto labiau mato brolį kaip konkurentą… Vis dažniau liepia guldyti arba atiduoti tėčiui (kol buvo močiutė, liepdavo duoti močiutei:)), kad pats galėtų ateiti pas mamą ant rankų. Kartais tik suka ratus aplink ir tyliai stebi, kada brolis pavalgys ir mama bus laisva. Bet buvo užėję ir pykčio priepuolių, kai aš sėdėjau ir maitinau Kasparą – reikalavo paguldyt į lovelę, net ėmė daužyti broliui per kojas. Bandžiau aiškinti, kad jo valgančio niekas nuo stalo nenumeta, tai ir brolio valgančio negaliu guldyt į lovelę. Paprastai tokios „atakos“ baigiasi, kai aš pati pasitraukiu, išeinu į kitą kambarį, tada dažniausiai ir Kristupas pakeitęs aplinką randa kuo užsiimti. Sunkiau susitarti būna naktim, kai pabunda (tikriausiai ką nors susapnavęs) ir ima nesustodamas verkti… Kartais tenka išnešti į kitą kambarį, kad nusiramintų ir brolio nepažadintų. Kartais pakanka pasiguldyti šalia (beje, neretai būna, kad pabudęs vidury nakties pats tiesiog perlipa per tėtį ir įsitaiso per vidurį – arčiau mamos :)…), nors jau porą savaičių atrodė, kad vaikas vėl įprato miegoti savo lovelėje, kaip prieš brolio gimimą.

Kad Kristupas jaustų kuo daugiau tėvų dėmesio, stengiamės bent vakarais su vyru „pasidalinti“ vaikus: grįžęs iš darbo tėtis dažniausiai padūksta su Kristupu (kartais tas dūkimas užsitęsia iki miego laiko…); vėliau, pamaitinusi Kasparą, paprastai palieku su tėčiu, o mudu su Kristupu einam praustis, valytis dantukų (beje, visai neseniai tai tapo vakarinio ritualo dalimi, anksčiau net į kalbas nesileisdavo apie dantų valymą:)) ir skaityti knygelių. Aš pati jaučiu tylų džiaugsmą, kai mūsų vyresnėlis susirango šalia, atverčia knygelę ir liepia skaityti „šitą“, o paskui dar „kitą“ ir įdėmiai klausosi :). Anksčiau taip skaitydavom eilėraščius, dabar jau ir neeiliuotus tekstukus (pastaruoju metu labiausiai mėgsta R. Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną?“). Galiausiai, kai pajuntu, kad jis jau apsnūdęs, užgesinam šviesą ir Kristupas prieš užmigdamas būtinai apsiveja man kaklą, neretai dar ir „myjiu myjiu“ pasako :)… Ir džiugu, kad tokių vakarų (kai kitam kambary nesiblaško ir neverkia mažasis, o Kristupas eina į lovą ne siautėti ir mėtyti pagalvių, o būtent skaityti) pasitaiko vis dažniau.

Štai taip ir mes visi mokomės gyventi keturiese ir vis sukam galvą, kaipgi efektyviau ugdyti tą brolišką meilę… 🙂