Kadangi buvo daug klausimų apie vyresnėlio pykčio priepuolius, nusprendžiau parašyti atskirą įrašą šia tema. Žinoma, daugiausiai rėmiausi teorija, derindama ją su tuo, ką teko išgyventi mums auginant keturis vaikus: prisiminiau tuos laikus, kai Augustas už kojos ištempė Vilhelmą iš savo kambario, Vilhelmas paklausė, kada grąžinsime Mortą į ligonininę, o Morta suraukus antakius pasakė Gertrūdai: „Tu BLOGA!” Ir kaip suskausta širdį, kai vaikai svaido žaibus vienas į kitą… Bet tai – neišvengiama gyvenimo žmonių, auginančių daugiau, nei vieną vaiką, dalis. Ir reikia išmokti su tuo gyventi. Ir padėti vaikams. Nes – jei nieko nedarysime – tai gali apkartinti ne vieno mums svarbaus žmogaus gyvenimą…

1. Iki vaikelio gimimo vyresnėlis, gali būti, laukė mažylio gimimo. Arba buvo abejingas. Tačiau, mažyliui įsiveržus į vyresnėlio gyvenimą, dažnai net labai jo laukęs vaikas suabejoja, ar tas mažylis iš tiesų yra toks jau nuostabus kaip apie jį kalbėta??? Pavyzdžiui, mūsų Vilhelmas (jam buvo be poros savaičių treji, kai gimė Morta) po maždaug trijų savaičių paklausė: Mama, o kada mes vešime ją atgal į ligoninę? 🙂

2. Vyresnėliui – nori nenori – tenka labai svarbi užduotis. Nesvarbu, ką sakote jūs, tačiau jam savo pasaulėlyje reikia iš naujo atrasti savo vietą jūsų šeimoje. Jūs sakote, kad jis labai svarbus, tačiau jis mato, kad atsirado ir KITAS ne mažiau svarbus. O gal net svarbesnis, nes suvalgo mylimų tėvų daugiau dėmesio!

3. Atsikalbinėjimas, pykčio priepuoliai, padidėjęs jautrumas, kūdikiška kalba, darymas į kelnes (jei jau buvo atpratęs nuo sauskelnių), reikalavimas miegoti su tėvais (dažniausiai, jei vyresnėlis jau būna iškraustytas, o mažylis parsikrausto pas tėvus), nebesugebėjimas apsirengti (jei jau sugebėjo) ir pan. Vyresni vaikai gali net imti vogti, meluoti ir pan. VISA TAI YRA BŪDAS IŠREIKŠTI SUTRIKIMĄ dėl naujos padėties.

TODĖL

1. Leiskite vaikui gedėti prarasto sosto. Kalbėkite apie tai, ką vaikas prarado – taip vaikas išlies savo jausmus. Aš maniau, kad – jei vaikas pats nepradeda kalbos arba jo elgesys nepakinta – nereikia to „aštrinti” ir pradėti apie tai kalbos. Klydau! Net jei atrodydavo, kad Mortai manęs nereikia, gimus Gertrūdai vis paklausdavau: Tu tikriausiai norėtum, kad aš su tavimi pažaisčiau, o aš maitinu sesę, ar ne? Arba: Ach, ta sesė, visai nesupranta, kad mudvi dabar žaidėme žaidimą ir nedera taip mūsų nutraukti! Na, bet tu ją išmokysi, kai ji truputį paaugs, ar ne? Žodžiu, vis pabrėždavau, kad ji GALI jausti ne pačius švelniausius jausmus ir tai yra NORMALU. Žinoma, gali būti, kad Morta tiesiog toks vaikas, bet jai priprasti prie sesės yra daug lengviau, nei buvo/yra Augustui. Manau, kad ta pradžia ir tas jausmų įvardinimas ir pasakymas, kad susierzinti ir pykti yra normalu, yra labai svarbu – net ir tada, jei atrodo, kad vaikas nei erzinasi, nei pyksta!

2. Kalbėkite su vaiku apie tai, kas yra taip pat, o kas – pasikeitė. Jeigu jūsų vyresnėliui dveji metai ir daugiau, tai būtinai pabrėžkite (ne tik veiksmais, bet ir žodžiais) išlikusią rutiną. Pavyzdžiui, Kaip smagu skaityti knygutę kas vakarą kaip visada, ar ne? Eisime pasivaikščioti į parką, kur mudu visada eidavome, gerai? Parodysi broliui antytes, kurias mes visada maitiname? ir t.t. ir pan. Tebūnie tiesiog tai jūsų kalbos dalis. Prisimenate, kaip Asta rašė apie ženklų kalbą: jeigu neprisiminsite parodyti, tai vaikas ir nesimokys? Paprasta, ar ne? Taip ir čia. Tiesiog reikia prisiminti ir atkreipti vaiko dėmesį į tai, kad daug kas išliko taip, kaip įprasta, nes jam gali atrodyti, kad VISKAS pasikeitė. Prisiminkite save, kai nutinka kažkas, kas jums nepatinka: juk tada atrodo, kad VISAS PASAULIS prieš jus susimokė ir VISKAS yra blogai, ar ne?

3. Gerbkite vaiko jausmus, tačiau pasakykite, kad taisyklės nepasikeitė: muštis, mėtyti daiktų ir pan. negalima net ir tada, kai pyksti/pavydi/blogai jautiesi ir pan.

4. Pasakykite vaikui, kad ne jis vienas išgyvena tokius jausmus. Kaip tą pasakyti? Skaitykite knygas! Yra išleista daugybė knygų šia tema. Pavyzdžiui, lietuviškai yra knygelė Sam McBratney „Jūs visi man brangiausi”. Tiesa, ji labiau tinka jau ūgtelėjusiems vaikiukams (2+), ir ji nėra būtent apie mažylio gimimą, o apie jausmus šiek tiek vėliau, tačiau, manau, vis vien geriau, nei nieko.  Pasižvalgykite knygyne – gal jau dabar išleista ir daugiau knygelių šia tema?

5. Daug specialistų sako, kad negalima vaiko spausti: jei jis nenori padėti, jei jis pyksta, tai reikia laukti, kol to nebus. Aš jiems nepritariu. Suprantu, kad vaikas gali pykti. Suprantu, kad gali ne tik pykti ant mažylio, bet ir slapčia net jo nekęsti. Suprantu ir tai, kad gali būti abejingas. Tačiau tiesiog pasakyti „suprantu” ir palikti tai savieigai? Ne! Nežinau, ką jautė mūsų vaikai (nors atrodė itin susidomėję ir norėjo daryti VISKĄ), tačiau mes stengėmės – kai tik įmanoma – neduoti pasirinkimo ignoruoti mažylį 😀 Pavyzdžiui, man reikia kažką išsiimti iš rankinės – visada paprašau, kad dičkis palaikytų vežimėlį; specialiai „pamirštu” sauskelnes ir šūkteliu prašydama, kad atneštų. Aišku, buvo ir akių vartymo, ir pasakymo: NE. Bet aš tada – kai manęs kažko paprašydavo – ramia sąžine irgi pasakydavau NE. Šeima yra VIENETAS, mes visi vieni kitiems padedame! Ir tą sakėm, sakėm, sakėm…

Žinoma, ne visada patikdavo! Žinoma, ne visada būdavo lengva! Kartais tekdavo daugiau dėmesio skirti dėl pykčio priepuolio, kurį „iššaukėme” būtent mes, bet – dabar jau drąsiai galiu sakyti – buvo verta. Pavyzdžiui, Augusto klasiokų mamos man ne kartą sakė, kad negali patikėti kaip Augustas viena ranka, tarsi tarp kitko, visai nejučia, padeda (bėgdamas pro šalį) mažesniems užlipti, pakelia, paglosto, paklausia, ar viskas ok. Šventai tikiu, kad šie dalykai – ne (tik) įgimti, bet ir  išmokstami! (Kaip jau ir kalbėta/diskutuota kitose temose apie berniukų auklėjimą, bet aš norėčiau pabrėžti, kad VISI vaikai gali išmokti!).

Be to, mūsų visų vaikų pirmoji mažylio šypsena buvo skirta didiesiems: mes visada sakėme ir pabrėždavome, kad, va, žiū, mažylis TAU nusišypso, TAVE labai myli ir t.t. ir pan. Ir dabar sakome: ji taip daro, nes nori būti į tave panaši! Ir tada Morta vietoj pykčio rodo Gertrūdai kaip iš tiesų reikia kažką daryti! Tiesiog man atrodo, kad šiais laikais labai daug tėvų – labai bijodami NEDUOKDIE „traumuoti” savo vaiką, iš tiesų padaro jam meškos paslaugą: vaikas taip ir neužmezga glaudaus santykio su broliu/sese, nes nuo pat pradžių pastato juos skiriančia sieną, o tėvai mano, kad jis toks yra; jam reikia laiko; vaiko negalima spausti ir t.t. ir pan.

Aš manau, kad brolių/seserų meilė nėra įgimta. Atvirkščiai – įgimta konkurencija, pavydas. Jau Biblijoje skaitome apie brolžudystę. Dėl ko? Pavydo! Kad vienam skirtas dėmesys buvo „geresnis”, nei kitam… Tačiau tuos neigiamus jausmus galima „neutralizuoti”. Ir ne tik neutralizuoti, bet ir leisti šiems žmogučiams užmegzti artimiausią ir šilčiausią draugystę. Padaryti taip, kad juos rištų ne tik kraujo, bet ir sielos (nors ir būtų labai skirtingi!) giminystė. Vienų artimesnė, kitų – tolimesnė, bet mūsų, tėvų, užduotis yra visomis jėgomis stengtis, kad ta giminystė atsirastų ir jie turėtų vienas kitą visomis prasmėmis. Todėl neikime lengviausiu keliu: nenusiplaukime rankų ir nepasakykime, kad „vaikai nesutaria”, nes iš tiesų dėl tų nesutarimų galime kaltinti…tik save!

Ir dar. Jūs negalite priversti mylėti. Jūs galite tą meilę auginti. Paprastai būna taip, kad mažylis dievina vyresnėlį: šypsosi jam, guguoja, spurda visas, kai jį pamato. Atkreipkite vyresnėlio dėmesį, įvardinkite, kad mažylis džiaugiasi dėl jo! Kai maždaug trijų mėnesių mažylis pradės šypsotis jį kalbinančiam vyresnėliui, tai jau džiaukitės VYRESNĖLIU be galo be krašto! (nebijokite, lazdos neperleksite, nes čia, kaip sakant, einate iš minuso į pliusą!).

Jeigu išsikalbate su vyresnėliu ir jam išsprūsta, kad jis „nekenčia” mažylio, nebarkite jo. Jeigu vaikui treji ir daugiau, jis tikriausiai ir pats jaučia kaltę/graužia save dėl to, kad nekenčia mažylio. Faber ir Mazlich šioje situacijoje siūlo man labai patikusią išeitį tėvams (kad įsivaizduotų, kaip jaučiasi vyresnėlis): įsivaizduokite, kad jūsų sutuoktinis parsivedę kitą. Ir dar demonstruoja savo meilę jums matant. Ir sako, kad ir jūs turite mylėti! Kaip tada jaustumėtės?

Tačiau – dar kartą pasikartosiu – tai, kad vaikas jaučia savo jausmus ir/ar juos išreiškia, nereiškia, kad jūs leisite jam imtis veiksmų. Jeigu vaikas ima mėtyti daiktus ir/arba kaip nors bando pakenkti mažyliui (pavyzdžiui, mūsų draugų vyresnėlis bandė už kojos nutraukti naujagimį nuo lovos…šiek tiek iš smalsumo, šiek tiek…iš noro nutraukti nuo lovos!), iškart leiskite suprasti:

– jums tai nepatinka ir netoleruosite tokio elgesio; jeigu suprantate ir toleruojate jausmus, tai elgesio – ne;

– jeigu jis, tarkim, specialiai triukšmauja, kai miega mažylis, papasakokite, kas bus: a) mažylis atsibus; b) jūs turėsite eiti būti su mažyliu, nes jis tikriausiai verks (juk neišsimiegojęs!); c) vyresnėlis praras laiką su mama/tėte, nes jums reikės būti su mažyliu. Ir -jei taip atsitiks – taip ir padarykite, kad vyresnėlis matytų, jog jūs ne šiaip kalbėjote, o taip ir būna!

Jeigu matote, kad vyresnėlis griežia dantį ant mažylio, jokiu būdu nepalikite jų vienų ir nesudarykite sąlygų padaryti vyresnėliui kažką, ko gailėsitės ir jūs, ir jis. Maži vaikai šventai tiki, kad norai išsipildo, todėl stenkitės, kad vyresnėlis net ir atsitiktinai neužgautų mažylio: taip galite pasėti jam stiprų kaltės jausmą, nes jis ims manyti, jog taip atsitiko, nes jis NORĖJO, kad kažkas atsitiktų mažyliui.

Konkrečiai dėl daiktų mėtymo: duokite vaikui DU BANDYMUS. Pirmą kartą, kai ima mėtytis, prieikite ir pasakykite, kad MES NESIMĖTOME, nes tai nesaugu/netinkama (pasirinkite savo žodį, kurį galėsite pakartoti). Jeigu vaikas „neišgirsta”, surenkate žaislus, ir viskas. Kai išnešite žaislus, grįžę paklauskite, ar suprato, kodėl juos išnešėte? Jei matote, kad nelabai suprato, tai paaiškinkite, kad dėl to, jog mėtė, o MES NAMUOSE (arba išvis) NESIMĖTOME. Derinkite paaiškinimą su pasekme: išnešate žaislus, kuriuos vaikas mėtė, tačiau paaiškinate, kodėl tą padarėte. Po kiek laiko galite paklausti, ar vaikas jau pasiruošęs žaisti nesimėtydamas? Jeigu atsakys, kad pasiruošęs (mažesnis gali nieko neatsakyti: tokiu atveju pasakykite, kad tikriausiai jis jau pasiruošęs), grąžinkite žaislus. Kai vėl pradės mėtyti – vėl išneškite.

Vaikas gali labai pykti, verkti, kad išnešėte jo žaislus. Pykti dėl to yra visiškai normalu. Pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, tačiau MES NAMUOSE NESIMĖTOME. Pasiūlykite paskaityti knygelę ar kaip nors kitaip nukreipti dėmesį – tuo parodydami, kad nepykstate ant vaiko, pykstate ant jo elgesio (ir jo netoleruosite). Ir nenustebkite, jei šį veiksmą reikės pakartoti daugybę kartų, kol vaikas supras, kad MES NAMUOSE DAIKTŲ NEMĖTOME 😀 Tačiau vieną dieną visai netikėtai suprasite, kad jau kelios savaitės nieko nereikėjo išnešti, nes vaikas…nebesimėto!

Trumpas, tačiau puikus filmukas apie tai, kokie iššūkiai laukia tėvų pirmaisiais mėnesiais (pykčio priepuoliai, regresija (pradeda elgtis kaip kūdikis, nori naudotis kūdikio daiktais ir pan.), atsisakymas valgyti ir pan.) ir kaip juos spręsti – apsišarvavus kantrybe ir pasiruošus kasdien skirti laiko vien vyresnėliui: tą laiką galite net vadinti MUDVIEJŲ LAIKU (t.y. laiku, kai aplink nėra mažylio)  😀

Bendrai apie pykčio priepuolius galite SKAITYTI ČIA.

Apie vaikų „nepaklusnumą” bei ką daryti, jei auginate vaiką, kuris, jūsų nuomone, yra „nepaklusnus”, SKAITYKITE ČIA.