Šio mėnesio įrašą pradėsiu nuo Benedikto kalbos bei pasidalinsiu teorine medžiaga, kaip skatinti kalbos raidą. Kodėl nuo Benedikto kalbos? Todėl, kad būtent po šio mėnesio mama jau nebesižymėdavo, ką Benediktas kalba, nes jis iš esmės…pradėjo kalbėti! VISKĄ. Taigi – 23 mėnesių Benediktas užsidėjo didžiulį riebų pliusą – AŠ JAU KALBU! O kaip sekasi kalbėti kitiems mūsų šnekoriukams?
I DALIS.
II DALIS.
III DALIS.
IV DALIS.
Šį mėnesį – apie tai, kokius žodžių žaidimus galima žaisti ir kaip skatinti vaiko kalbos raidą.
Mokykite mažylį dalyvauti pokalbyje – juk vaikai mokosi kalbos formų ir intonacijos jos klausydamiesi! Visiems pradedantiems kalbėti mažyliams reikia tokio žaidimo, kurio metu atsakydamas į klausimą mažylis turi atlikti kokį nors veiksmą , t.y. pasirodyti svečiui (jums), ką jis moka, – vaikutis pasijunta protingas ir kompetetingas: Parodyk, koks esi didelis; padaryk ATIA; kaip saulutė šviečia?; duok bučkį; kaip Gertrūda šoka? ir t.t. ir pan.
Taip pat užduokite vaikui klausimus, į kuriuos jis žino atsakymą. Prašydami parodyti kokį nors objektą, suteikiate mažyliui progą pasakyti, kad jis supranta (ir tuo įsitikinate patys), nereikia žodžių, kurių jis dar nemoka ištarti: kur pilvukas/nosytė/rankytė/karvytė/šuniukas ir t.t. ir pan. Parinkite klausimus, atsižvelgdami į vaiko sugebėjimus ir atminkite, kad dauguma vaikų supranta gerokai daugiau, nei moka pasakyti!
Žaiskite su vaiku įvairiausius pirštukų žaidimus.
Kūdikiai nuo 6 iki 18 mėnesių mėgsta būti liečiami, kutenami. Galite žaisti tokį žaidimą: „ar pasiruošei kutenimui?” Šiek tiek palaukite. „Matau, kad pasiruošei” Vėl palaukite. „Čyru, vyru, duok pipirų! Jei neduosi – nečyruosiu!” Taip sakydami ranka braukite per mažylio pilvuką – „čyruokite”. Tačiau neperlenkite lazdos – kutenimas ne visada yra nekaltas žaidimas!
Mažyliai dar nesugeba pasakyti „šuniukas”, pamatę jį knygutės paveikslėlyje; neištaria ir „obuolys”, „laiptai” ar”sultys”, tačiau moka parodyti tai, kas yra paveikslėlyje bei parodyti veiksmą. Pavyzdžiui, paglostyk triušiuką; pakutenk šuniuko ausį ir pan.
Pirmosiose knygutėse, kurias vartysite kartu su vaiku turi būti pavaizduoti vaikui pažįstami daiktai. Visi mažyliai labiausiai mėgsta gyvūnus, tačiau mėgstami ir namų ūkio daiktai, pavyzdžiui, lovos ir puodukai ir pan. Taip pat tai, ką vaikas mato vaikščiodamas lauke. Parodykite pirštu į paveikslėlį ir aiškiai ištarkite pavadinimą, o vartodami tą žodį sakinyje, pabrėžkite jį: Pažiūrėk, bėga KATYTĖ! Užduokite vaikui klausimus, kurie skatintų rodyti daiktą: Žiūrėk, kur tupi KATYTĖ? Kuo daugiau skaitykite su vaiku.
Žaisliukų mėtymas nuo aukštos kėdės – puikus žaidimas, kurio metu demonstruojama valia ir draugiškumas. Mažylis žaisliuką numeta ir pažvelgia į jus. Jūs žiūrite į jį. Jis ištiesia ranką. Klausiate: Nori, kad pakelčiau? Jis sako savais garsais, jog nori. Pakeliate žaisliuką ir paduodate kūdikiui. Jis šypsosi. pažvelgia į jus ir…vėl meta!
Apipildami vaikus daugybe jam nesuprantamų žodžių, žodyno nepagausinsite! Tačiau jeigu žodžius kartosite kasdieninėse situacijose, vaikas pradės jūsų kalbą mėgdžioti. Todėl:
a) Komentuokite savo veiksmus. Kai kartu su mažyliu ką nors veikiate arba esate greta vienas kito, paprastais žodžiais pasakokite jam, ką veikiate: Ieškau savo bato…kur mano batas?; dabar įmušam kiaušinį… ir pan.
b) Retkarčiais pakomentuokite ir vaiko veiklą – klausiant arba taip suformuluojant sakinį, kad vaikas atsakytų. Nepersistenkite! Kartais vaikai nori veikti vieni, nieko jums neaiškindami ir negalvodami, kodėl. Todėl stebėkite, kada tiks įsiterpti, o kada – ne.
c) Formuluokite klausimus. Į kai kuriuos klausimus atsakoma „taip” arba „ne”, tačiau, paklausus sudėtingiau, vaikui teks pagalvoti, kaip atsakyti, ir paaiškinti jums: Kaip pastatei šį bokštą?; Kur mudu galėtumėme surasti…; Kaip manai, kas bus, jeigu… ir pan.
d) Padrąsinkite vaiką. Kiekvienas mėgsta būti giriamas, o ypač – vaikai. Skatinamas jūsų komentarų, vaikas mielai kalbės su jumis, pasakos, kaip ką padarė. Drąsindami savo mažylį, stenkitės vartoti įvarius žodžius: Čia man? Ačiū, parodyk, kaip tai padarei.; Aš maniau, kad tau bus per sunku, tačiau klydau! ir pan.
D.Einon knygoje (kuria remiuosi, rašydama apie kalbos raidą) „Ankstyvasis ugdymas” yra skyrius „Lėlės ir meškiukai”, kuriame pateikiami kalbos raidą skatinantys žaidimai. Aprašysiu juos ir čia:
1) Einam atsigerti.
Žaidimui reikės naminių gyvulių figūrėlių, „žolės” (pvz, žalio veltinio) ir „tvenkinio”. Žaidimas moko atsigerti gyvulėlius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašūs, kaip antai karvės ir arkliai. Kai mažylis jau žinos gyvūnų vardus, pamokykite ir ką gyvuliai „sako”.
2) Draugai.
Lėlių ir meškiukų (aš sakyčiau – žaisliukų :D) paskirtis – su jais kalbėtis. Nors vaikas dar nemoka daug žodžių, jis jau gali pridėti šaukštą meškiukui prie burnos ir sakyti „valgyk!” („am!”) Kai kurie vaikai kalba ir patys, be žaislo: su savimi, perimdami abiejų pokalbio dalyvių vaidmenis, arba tiesiog bando ištarti įvairiausius garsus. Kiti vaikai taip niekada nesielgia. Jie bendrauja su meškiukais kaip su draugais, su kuriais galima pasikalbėti, kai visi kiti nesikalba 🙂
3) Žaisliukų įpročiai.
Pirmaisiais metais veiksmai pasako gerokai daugiau, nei žodžiai. Galite žaisliukams suteikti žemiau pateikiamų bruožų, nors jų galite sugalvoti ir žymiai daugiau: Meškiukas, kuris visada suvalgo daržoves; Lėlė, kuri nemėgsta ledų; Varlytė, kuri šokinėja ir pan. Kuo daugiau vaikui parodysite veiksmų, tuo daugiau žodžių jis išmoks, – tik neperkraukite! Pradėkite nuo kelių veiksmų, ir jei jis susidomėjo, pakartokite. Laikykitės nuoseklumo. Meškiukas ir lėlė visuomet sėdi prie stalo, kai valgomas tam tikras patiekalas. Meškiukui kaskart tenka daržovės. Lėlytei vis siūlomi ledai, tačiau ji jų mandagiai atsisako. O šuniukui pietūs visada patiekiami dubenėlyje. Šis žaidimas padeda vaikui įsiminti, ką reiškia veiksmai. Po tam tikro laiko, mėgdžiodamas žaisliukų elgesį, vaikas turės, ką pasakyti 😀
Iš tiesų žaislai ankstyvojoje vaikystėje labai padeda kalbos raidai: jie mėgdžioja mūsų elgesį, todėl susirgus vaikui, duokite jam daktarės rinkinį; tegul maudo, šukuoja, prausia lėlės/minkštus žaisliukus; tegul verda valgyti, maitina; tegul stato įvairias kaladėlių konstrukcijas ir pan.
Pokalbio su žaisliukais metu vaikas savarankiškai išbando tai, ką girdėjo ir mėgdžioja pokalbį su jumis atspindėdamas jį pokalbyje su savo žaisliukais. Mėgdžiodamas jūsų veiksmus, vaikas kartoja ir jūsų žodžius, turtina savo žodyną ir mokosi, kaip dalyvauti pokalbyje. Žaisdamas su miniatiūrinėmis mūsų pasaulio daiktų replikomis-žaisliukais (pvz, virtuvėlės įrankiais) vaikas tobulina savo rankų judesių tikslumą (tvarstydamas, audamas, maudamas, vilkdamas, maišydamas ir pan.). Taip pat beveik nėra abejonių, kad, stumdamas žaislinį vežimaitį, vaikas kalbasi su ten sėdinčiu žaisliuku. Lavėja ir vaiko erdviniai įgūdžiai, kadangi vežimėlį reikia stumti, pasukti ir pan.
BENEDIKTAS (22 mėnesiai)
Mano užrašuose šis mėnuo- paskutinis, kai fiksavau visus Benedikto naujus žodelius, nes nuo 22 mėnesio 4-os savaitės jau nebespėdavau jų rašyti, nes nuo tada Benediktas pradėjo laaaaaaaabai daug kalbėti. VISKĄ. Aš nuo pat 22 mėnesio pabaigos pasižymėjau, kad Benediktas sako VISUS žodžius. Prasidėjo sudėtingiausi žodžiai, ilgiausi sakiniai, nenutylantis „tarškėjimas” ir vis mažiau ir mažiau įvairių juokingų žodelyčių. Surašysiu ką dar spėjau užsirašyti per tris 22-ojo mėnesio savaites:
1. „akaviumas”- akvariumas,
2. „dega lempa”- dega lempa,
3. „nepakeliuuu”- nepakeliu,
4. „aš taisau savo kėdutę”,
5. „šuniukas mėga su mekute”,
6. „mesk man į vonią bubuliuką alieliuką”,
7. „oi, kokia Milė puninaaaa”- oi, kokia Miglė purvina,
8. „akaviume zuvytė paukia, vaugo”- akvariume žuvytė plaukia, valgo,
9. „pabėgo”,
10. „vėjas labei pusia”- vėjas labai pučia,
11. „Bedediktas jau asikėlė”- Benediktas jau atsikėlė,
12. „aš azlindau uz lovos”- aš užlindau už lovos,
13. „mamaaa, ajunk man lempą”- mamaaa, įjunk man lempą,
14. „patėsiu į vietą”- padėsiu į vietą,
15. „mažas puodas ij dilelis puodas”,
16. „pupurė”- kepurė,
17. „Bedediktas negejej padajė. Bedediktas akando mamai”- barė save, kai įkando mamai,
18. „šia mano pintinė”- čia mano pirštinė,
19. „mano maytė juokiasi ij mano tėtukas juokiasi”,
20. „Bedediktui labei kauda ausytę”,
21. „jau nebekauda ausytės”,
22. „šia sniegas. Tuoj aštijps sniegas”- kai laukė kol delniuke ištirps sniegas,
23. „sausainiai”,
24. „agujkas”,
25. „Bedediktas labei vėmė”,
26. „tėtė dajo kaką an dilelio puodo, o Bedediktas an mazo”,
27. „patepk man jankytę kemuku”- prašo, kad patepčiau rankytę kremuku,
28. „oi, koks nekanus mamos kemas”- paragavo kremo ir sako: „oi, koks neskanus mamos kremas”,
29. „Bededikto kelnė”- Benedikto kelnės,
30. „siubjys”- siurblys,
31. „vonioj kaba Bebedikto hajatas”- vonioj kaba Benedikto chalatas,
32. „tetė žiūti pej ajti”- tėtė žiūri TV per arti,
33. „Bedediktas vaziuoja pas mosiūtę ij senelį”,
34. „Bedediktas su hajata, mama su hajata, o tetės hajata an kėdės”- vardina kur chalatai,
35. „su tete buvau padituvėj ij nupikau meduolių mamai”,
36. „Žiedė labej gjažus”- Žiedė (grupės draugė) labai graži,
37. „oi, kenta paklučiai ant gjindų”- krenta plaukučiai ant grindų (kirpykloje),
38. „Benediktas labej myli Žiedę”,
39. „oi, kaip tamsiu, ajunk lempą”,
40. „jau švaju. Bedediktas asplovė vonią”- išplovė vonią ir gyrėsi,
41. „diuk man duoną su sūūūju”- duok duonos su sūriu,
42. „tjys, penki, sesi, septyni- skaičiuoja,
43. „baigėsi Bededikto abatytė”- baigėsi Benedikto arbatytė,
44. „mama, pakaityk apie megaitę Pepę”- mama, paskaityk apie mergaitę Pepę,
45. „labej kanus kisieliukas”,
46. „ten liubos, ten siena, ten langas, ten gjindys”,
47. „kai kosti, jejkia usidengt bujnytę”,
48. „Senis Kaliedas”- Kalėdų Senis,
49. „gejas mamytė, sujinko kaladėles”- gera mamytė, surinko kaladėles.
50. „padiuok man fopojato kumuliastojus”- paduok man fotoaparato akumuliatorius.
VINCENTAS (22 mėnesiai)
Šį mėnesį Vincento žodeliai tiesiog pasipylė. Vos spėdavau fiksuoti. Jis jau net ką nors vienas veikdamas šneka šneka šneka. Seniau viską darydavo tylėdamas, o dabar pasidarė tikras pleputis. Tik pastebėjau, kad jo kalbą dažniausiai suprantu tik aš, tad tenka vertėjauti net tėveliui. Kai aš sirgau, tai vis girdėjau kaip jis su Vincentu „bendrauja”: tėtis prašydavo ir prašydavo Vincento pakartoti žodžius, nes nesuprasdavo, o galiausiai paprašydavo, kad Vincentas ateitų pas mane ir man pasakytų, o aš išversčiau 🙂 Taip pat šį savaitgalį elgėsi ir seneliai- vis kviesdavo mane, kad paklausyčiau, ko Vincentas nori. Nors Benediktas dvi savaites svečiavosi kaime, bet pastebėjom, kad iškart perprato visus naujus brolio žodelius ir vis atbėgdavo vertėjauti kitiems: „Jis pasakė, kad nori kakos”, „Jis pasakė, kad nori gerti”, „Jis prašo, kad atsitūptum”, „Jis ieško kamuolio” ir t.t.
1. „niuuujis”- mėnulis,
2. „kabajyyys”- kambarys,
3. „papajis”- pamperis,
4. „yyyyteeee, ku tiuuu?”- Benediiiktai, kur tuuu?,
5. „voooas kyyyto”- voras nukrito,
6. „kyyypa”- kerpam, žirklės,
7. „yyypam”- lipam, kopėčios,
8. „pyyy-yyytė”- pelytė,
9. „kumajyyyys” arba „kamajyyys”- kamuolys,
10. „ūūūtia”- liūtas,
11. „kooopa”- kompas,
12. „deeeejis”- drugelis,
13. „kejėėėė”- meškerė,
14. „oooonis”- ruonis,
15. „oooojis”- aštuonkojis,
16. „jyyyytė”- žuvytė,
17. „yyyyynis”- banginis,
18. „kaaaaabas”- krabas,
19. „jūūūūos igaga”- jūros arkliukas,
20. „pyyytio tejis”- plyšo raištelis,
21. „kėtiii”- skėtis,
22. „pas”- pats,
23. „tu pats”- aš pats,
24. „pyyyypo”- prilipo,
25. „tūūūūsia”- tuščia,
26. „Putikaaa” arba „Pūūūtias”- Pukuotukas,
27. „vyyypja”- vyšnia,
28. „Duuutis”- Gudrutis,
29. „avau”- pagavau,
30. „olioooo”- valiooo,
31. „ku mayyytės aaatas”- kur mamytės fotoaparatas,
32. „haaaaaja”- chalva,
33. „bėgam, bėgam”,
34. „kaku”- kai nori šlapintis ir kai tuštintis,
35. „onas”- drakonas,
36. „jogoko”- jogurto,
37. „saaaapia”- šlapia,
38. „aaaaatas” arba „paaate”- fotoaparatas,
39. „leletiuva”- laistytuvas,
40. „oooti yyyyte”- kloti lovytę,
41. „sėėėėėjo”- išėjo,
42. „dyyyyjapa”- žirafa,
43. „kėėėėėti”- skėtis,
44. „aaaaata”- šalta,
45. „kopūūūte”- kopūstai,
46. „diuok”- duok,
47. „tiau”- tau,
48. „gaaaaaatia”- grąžtas,
49. „paaaakti”- kompaktas,
50. „vyyyte”- žuvytė,
51. „date Kauda”- daktaras Aiskauda,
52. „Yyyyyyte” arba „Badeyyyte”- Benediktas,
53. „Yyyyteeeee yk diujis”- Benediktai, atidaryk duris,
54. „tete yyyte kapa”- tėtė žuvytę kepa,
55. „aaaate liūūūū”- ratas nulūžo,
56. „kiiii-is”- kiaušinis,
57. „kaaaaaba”- kaba,
58. „mayyyte kekis”- mamyte, kelkis,
59. „kėėėėėtipaaaa”- kečiupas,
60. „monėėėėėja”- majonezas,
61. „yyyytė koooti”- Benediktas kosti,
62. „kaaaaaaa tem”- kas ten?,
62. „tip”- taip,
63. „piupa”- tupi, tūpti, atsitūpk (prašo),
64. „ūūūtia”- liūtas,
65. „tiuka”- vaistukai,
66. „Yyyyte deeeeejis”- Benedikto darželis,
67. „auk”- pagauk.
EMILIJA (18.5 mėnesių)
Emilijos žodžiai pilte pasipylė :). Labai daug žodžių tiesiog
pakartoja mums pasakius, kartais tą patį žodį kartoja tol, kol pasako
teisingai. Atrodo, kad kartais neįvardija daikto ne dėl to, kad
nemokėtų ko nors ištarti, bet tiesiog todėl, kad neatsimena, kaip jis
vadinasi 🙂 Kai suprantam, ko Emilija nori ir ką sako, ji patenkinta
linksti galva ir sako „teip”. Pradėjo viskuo stebėtis – sako „o lia
lia” arba „o jė jė”. 🙂 Vis tik šio mėnesio svarbiausias žodis – „dak”
– dar.
Emilija dabar mums daug ką liepia daryti 🙂 „miek” – miegok, „tiūp” –
tūpk, „šiok” – šok. Atrodo, kad ji suprato, jog liepiamoji nuosaka
baigiasi priebalse, kuria labai aiškiai ištaria tokių žodžių gale.
Dažnai jungia jau tris keturis žodžius:
„tėtė vūūū dabą” – tėtė išvažiavo į darbą
„Emė bėbė yją” – Emė bijo arklio
„mama tėtė Emė miega” – mama, tėtė ir Emė miega
„mama piauk peipi” – mama, pjauk su peiliu
Kiti Emės žodžiai: (bandžiau užsirašinėt kiekvieną dieną, bet nuolat,
ką nors pamirštu 🙂 )
„dega”- dega
„bėga” – bėga
„džiau” – džiauti
„nėnia” – nėra
„diok” – duok
„leka” – lekia
„piko” – pirko
„kabo” – kabo
„kamba” – skamba/skambina
„bėbė” – bijo/bijau
„pagaba” – pagavau
„liakyk” – laikyk
„liaku” – laikau
„sek” – užsek/atsek
„dek” – uždek
„miek” – miegok
„niuauk” – nuauk batus
„auk” – apauk
„siūfa” – siuva
„nionia” – noriu
„nenio” – nenoriu
tau – reiškia „man”
„vėu” – vėl
„ba bai atia” – sako atsisveikindama 🙂
„lialia ėka” – lialia rėkia
„lialia sėsi” – lialia sėdi
„tam tam tam” – sako baksnodama pirštukus, čia taip pati žaidžia
„viru viru košę”
„namo” – namo
„tiką” – kitą
„damby” – dramblys
„dambliuka” – drambliukas
„akliuka” – arkliukas
„tiuši” – triušis
„kaukė” – kriaušė
„moka” – morka
„liopė” – ropė
„oboliuka” – obuoliukas
„oboly” – obuolys
„aliuka” – alutis 🙂
„wywė” -vynas
„mėkykė” – mėsytė
„mokykė” – morkytė
„ababaka” – arbatukė
„alylialia” – alyvuogė
„lėkuka” – lėktuvas
„kankė” – kelnės
„konkė” – kojinės
„tik tak” – laikrodis sako
„tiukė” – striukė
„žiegą” – žiedą
„kauklė” – kriauklė
„šepuka” – šepetukas
„lianka” – ranka
„kyngą” – knygą
„kuplė” – kuprinė
„šaukuka” – šaukštukas
„šakukė” – šakutė
„ageliuka” – angeliukas
„akukuka” – akinukai
GERTRŪDA (21 mėnuo)
Šį mėnesį neužsirašiau nieko…O kai nieko neužsirašai, tai ima atrodyti, kad vaikas nieko naujo nepasakė… Prieš porą dienų sakau Gabrieliui: man atrodo, kad Gertrūda mažai kalba! Tai jis pažiūrėjo į mane klausiančiomis akimis: TU KĄ???
Todėl dabar jau popieriaus lapas paruoštas kitam mėnesiui, o aš bandysiu atgaminti, ką gi Gertrūda pasakė šį mėnesį.
Visų pirma, įvyko prancūzų kalbos lūžis: ir lopšelyje, ir namuose jau akivaizdu, kad auga dvikalbis vaikas. Žaidžia sau su lėlyte ir sako: „Asi!” (sėskis). Au revoir – iki, pa-lia (pas la) – ne čia ir šiaip visokio prancūziško tarškėjimo jos kalboje atsirado daug daugiau, nei iki šiol.
Be to, Gertrūda liovėsi kartojus. Anksčiau paprašydavome pasakyti, ir ji tuoj pat kartodavo. Dabar gi sako: Neeeee 😀 Arba tiesiog koketiškai šypsosi. Ir apskritai ji labai daug pradėjo bendrauti kūno kalba: veido išraiškų turi devynias galybes, kurios atspindi daugybę žodžių. Spėlioju, kad taip yra todėl, kad auga dvikalbėje aplinkoje – jai tiesiog reikia taip padaryti, kad būtų suprantama ir lietuviškoje, ir prancūziškoje aplinkose, todėl pasitelkia daug kūno kalbos.
Anksčiau sakydavo Tiuti (Gertrūda), o dabar Tiuti – Augustas. 😀 Kodėl – neklauskite. „Gertrūda” nebesako. Sakau: pasakyk Gertrūda. O ji sako: Čia! Ir rodo į save.
Gertrūdos kalba labai turtinga įvairiais ištiktukais:
Oje! Wow! Na-na-na! (Šiam labai svarbi intonacija) Tra-lia-lia! Ji dažnai įbėga į kambarį, rodo „saulytę” (na, kai iškėlus rankas sukiojami delniukai) ir sako: „Ijau, ta-lia-lia!” Ir bėga. Arba: „tiati, ta-lia-lia!”. Žodžiu, tra-lia-lia tapo svarbiu žodžiu! Kadangi „tra-lia-lia” gan sunkus, tai labai dažnas pakaitalas: „lia-lia-lia-lia-lia” 😀 Žinoma, Gertrūda nepamiršo ir visų savo: „ajajai!”, „opa!”
Šį mėnesį labai susidomėjo filmukais. Anksčiau sesė galėdavo žiūrėti, o ji nekreipdavo dėmesio. Dabar – kur buvus, kur nebuvus prašo, kad Augustas arba tėtė (žino, kad aš neįjungsiu!) įjungtų „
Pėpa” (Peppa) arba „
Daja” (Dora) 🙂 Labai džiaugėsi, kai pamatė Peppą ant Mortos šlepečių ir Dorą ant Mortos naktinukų 🙂
Žinoma, šiam amžiui aktualūs „kaku” ir „sysiu” neaplenkė ir mūsų. Tik tiek, kad ji apie šiuos procesus kalba, bet visai jais nesidomi 😀
Beje, toks įdomesnis: „dėdė” – „skruzdėlė” 😀
