Pralėkė dar vienas kalbos raidos stebėjimo projekto mėnuo. Praeitą mėnesį rašiau apie tai, kaip vaikas pradeda jungti žodžius į sakinius. Mažiausia projekto dalyvė Emilija ir toliau stebino sparčia savo kalbos raida, Vincentas nusprendė, kad nereikia be reikalo aušinti burnos, o Gertrūdos kalbos raidos „ataskaitą” pateikė Morta ir Vilhelmas!
Šį mėnesį – šiek tiek teorinės medžiagos apie tai, kaip vaikas kalbasi su tėvais bei kitais suaugusiaisiais ir kaip kalbasi su savo draugais (pagal D. Einin knygą „Ankstyvasis ugdymas”).
Vaikas tikisi, kad suaugęs supras jo kalbą, o kai abu gerai pažįsta vienas kitą, vaikas paprastai gali perduoti savo mintis (va, ir kaip mama Renata rašo, kad „iššifruoja” Vincento kalbą). Jūs papildote ir išplečiate vaiko sakinius, nes atsižvelgiate į kontekstą. Dažnai mažylio vartojami žodžiai turi daug reikšmių. Juk puikiai žinome, kad kartais vienas žodis gali reikšti visą sakinį!
Jūs ne tik sugebate išsirinkti teisingą reikšmę – jūs taip pat parodote vaikui, kad supratote, ką jis jums nori pasakyti. Vaikai žino, ką jie nori pasakyti ir nustemba, jeigu jūs tiesiog pakartojate jų žodžius, o ne išplečiate jų telegrafišką kalbą į norimus pasakyti sakinius.
Maži vaikai tikisi, kad jūs teisingai ištarsite tai, ką jie nori pasakyti, nors jiems patiems kalbėti nesiseka. Pavyzdžiui, jei mažylis vietoj „ratas” sako „latas”, jis tikisi, kad jūsų tarimas bus teisingas. Todėl jam ištarus „latas”, atsakykite „Taip, čia sukasi ratas”. Mūsų šeimoje labai akivaizdus pavyzdys buvo Morta. Ji sakydavo ne „Gertrūda”, o „Dedūda”. Ir jeigu mes pasakydavome „Dedūda”, tai ji baisiausiai užpykdavo ir sakydavo: „Aš sakau ne „Dedūda”, o „DE-DŪ-DA”!!!”
Kartais gali būti nelengva suprasti savo kūdikį. Vaikutis gali sakyti „lasa”. Suglumę jūs atsakote „lašas”. Tada mažylis puola jus taisyti: „lasa”. O kai jūs pagaliau suprantate, kad jis taria „rašo”, ir tai jam pasakote, jis šypsosi, nes ištarėte žodį teisingai. Tačiau jis vis dar taria „lasa”.
Vaikai negali kalbėti ilgais sakiniais, nes jie neturi pakankamai atminties jiems sudėlioti. Todėl norėdami perteikti sudėtingą mintį, jie padalija sakinį į mažesnes dalis, kurias lengviau sudėti. Užuot pasakiusi: „Gertrūda eina migdyti lėlę”, mažylė ištars: „Ilia apapa”.
Klausantis vaikui nereikia žodžių pačiam dėlioti į sakinį, todėl jis gali suprasti visą jį iš karto. Tai nereiškia, kad mažylis visada supranta teisingai, nes neįprasta žodžių tvarka gali sukelti keblumų. Pavyzdžiui, sakinys „Mašina veža Tomą” nekelia problemų, o „Tomas buvo vežamas mašina” gali būti sunkiau suprantamas.
Kaip tėvai kalbasi su vaikais
Kalba, kuria motinos (ir tėvai) šnekasi su savo pradedančiais kalbėti kūdikiais, vadinasi motinos kalba. Motinos kalbai būdingi trumpi, tinkamai sudaryti ir labai paprasti sakiniai, kurie tariami lėtai ir aiškiai. Parenkami ir pakartojami tokie žodžiai, kurie reiškia konkretų daiktą. Jūs sakote: „Pažvelk į mašiną. Tai – didelė mašina”. Tėvai žiūri į tuos daiktus, apie kuriuos kalba, ir retai šneka apie tuos dalykus, kurių nematyti. Ketverių metų vaikai panašia maniera kalbasi su savo mažesniais broliukais/sesutėmis. Lygiai taip pat suaugusieji kalbasi ir su naminiais gyvulėliais bei mylimaisiais 😀
Mažylių čiauškėjimas
Vaikams dažnai lengviau pakartoti du vienodus garsų junginius negu ištarti vieną. Todėl iš pradžių možiutė vadinama „ba ba”. Vėliau antrasis garsų junginys pakeičiamas kitokiu ir pridedamas dar vienas skiemuo, tad žodis gali skambėti panašiai į „babite”. Vaikai žino, koks yra teisingas žodis ir kada jie yra pasiruošę jį vartoti. O išmokę antrąją kalbą jie retai painioja skirtingus žodžius.
Vaikų tarpusavio kalba
Turint omenyje vaikų ribotą supratimą ir kalbėjimą, nenuostabu, kad iki dvejų metų mažyliams tarpusavyje sunku susikalbėti. Jų kalba aiški tik tiems, kurie žino, ką jie nori pasakyti. Tačiau paprastai mažyliai tiesiog džiaugiasi vienas kito draugija, todėl kalbos problemos neturi reikšmės.
Kad būtų geri pašnekovai, vaikai turi mokėti patraukti klausytojo dėmesį, įsigilinti į kito asmens žodžius, juos suprasti ir atitinkamai pakoreguoti savo kalbą. Taip pat nemažai gelbsti gestai, žvilgsniai ir elgesys. Paprastai jeigu vienas vaikas ką nors pasako, jis sulaukia kito vaiko atsakymo, o išmokę kalbėti pakankamai gerai, vaikai pritaiko savo kalbą taip, kad klausytojas juos suprastų. Jeigu klausytojas neatsako, jie pakartoja sakinį ir gali jį supaprastinti. Vaikui augant, tobulėja ir šie gebėjimai; nuo ketverių metų ko nors nesupratęs vaikas paprastai paprašo paaiškinti.
Visi vaikai pradeda bendrauti ženklais
Vėliau girdintys vaikai pereina prie žodžių, o ženklams skiriamas mažesnis dėmesys. Kurti vaikai mokosi ženklų kalbos tokiu pačiu tempu kaip ir girdintys. O kai kurie tyrimai rodo, kad kurtieji mokosi sparčiau. Dauguma kurčių vaikų ženklais parodo savo vardą jau 9 mėnesių, o 17 mėnesių sieja ženklus, sudarydami sakinius. Jų žodynas greitai plečiasi. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad vaikas, kuris vieną mėnesį mokėjo 384 ženklus, po keturių mėnesių jau žinojo 604. Tačiau šis ženklų naudojimo pranašumas trunka neilgai ir per antrąjį gimtadienį skirtumai tarp kalbančiųjų garsais ir ženklais jau nebepastebimi. Gestų kalbos projektas vykdomas ir šiame tinklaraštyje. Daugiau apie kūdikių gestų kalbą galite skaityti paspaudę nuorodą.
GERTRŪDA (1m8mėn)
Šį mėnesį Gertrūdos kalbos raidoje šuolio nebuvo. Tačiau visi šeimoje pastebėjome, kad Gertrūdos kalba tapo aiškesnė ir tikslingesnė.
Gertrūda labai pamėgo kalbėti telefonu: jeigu pamato telefoną, šaukia „ajo!”, o jei jau gauna galimybę pakalbėti, tai visiems sako „jabas!”, nusišypso į ragelį ir…vėl sako „jabas!”. Smagiausia, kai kas nors paskambina Skype. Mergina tučtuojau atlekia ir „bendrauja”. Kadangi išmoko sakyti „ehmmm” („taip”, palydimas galvos linksėjimu), tai labai energingai kalba: tarp „jabas” į atsakymus į klausimus įsiterpia ir „ehmmm”. Na, ir, žinoma, favoritas „ne”.
Anksčiau Gertrūda nelabai kalbėdavo sava kalba. Man visada būdavo žavinga, kai susitikdavome su Herkučiu, ir jis vis kažką pasakodavo, pasakodavo… Dabar jau ir Gertrūda kalba sava kalba: atbėga, mosikuoja ir kažką „adibida”, „babidu” įterpdama į jau žinomų žodelių versmę.
Akivaizdu, kad Gertrūda pradėjo žodžius „kategorizuoti”. Pavyzdžiui, anksčiau sakydavo „Ūa” (Ūla) ir „Eku” (Herkus). Dabar nusprendė, kad visi jos geriausi draugai – Ūa. Morta labai pyksta, sako, kad Ūla JOS draugė, o Gertrūdos – Aušrytė ir Herkus, tačiau Gertrūda ir Aušrytę, ir Herkų, ir Emiliją vadina „Ūa” 😀
Kai pas mus vieną dieną viešėjo Gertrūdos krikšto mama, Gertrūda ją pakvietė „Nėėėėga” (Neringa).
Su Gertrūda juokinga yra tai, kad ji pati pasirenka, ką sakyti. Pavyzdžiui, prašau, kad pasakytų „karvė”, o ji sako „mūūū”; „arklys”, o ji sako: „Yhaaa”.
Iš mėgiamiausių ir dažniausiai vartojamų yra: „jau”, „einam”, „apatia” (apačią, kai nori leistis laiptais žemyn), „niu niu niu”. Sako „ampa” (lempa).
Kadangi daug lijo, tai Gertrūda vis prieina prie lango ir klausia: „Lylia?”
Kai lipa laiptais, sako: „opa, opa, opa..” arba „ėns, diu, tys, diu, tys” 🙂
Kas dar? Dar Gertrūda, būna, labai labai kartoja:) Čia jau, kaip sakant, priklauso nuo princesės nuotaikos, bet, sakyčiau, gan dažnai ji būna nebloga:) Štai sėdim, skaitom knygelę apie gyvulėlius, o Gertrūda ir sako: „alala” (asilas), „jožė” (rožė), „dipapa” (žirafa), „kokikas” (krokodilas). 😀
Apie tą kartojimą…Gertrūdai labai patinka paveikslėlių knygelės. Ypač, kur daug smulkių. Susirango man ant kelių ir beda pirštuku „A čia?” (Kas čia?), o aš ir vardinu. Žinoma, po pirmo ar antro karto nebeklausia, tiesiog bado pirštuku. Žinote, kaip po penkiolikos minučių jaučiuosi aš? Tarytum užsienio kalbos mokymo diskelis, kuris kartoja vis tą pačią ir tą pačią informaciją: meška, delfinas, liūtas, tigras, meška, koala, kengūra, višta, delfinas, krokodilas, kiaulė 😀
Yra ir dar vienas Gertrūdos pasakymas. Jį labai sunku apibūdinti, nes jis reiškia, kad Gertrūda kažko nenori. Pavyzdžiui, žiūri, ką gaminu valgyti ir nusprendžia, kad tai – neskanu. Ir tada susiraukia susiraukia ir sako: „lehrk” ir vaidina, kad žiaugčioja 😀 Čia, žinoma, vyresnėlių „mokykla”, kurie – kai tik Gertrūda taip pasako, raitosi juokais. Nenuostabu, kad to „lehrk” ne mažėja, o daugėja 🙂
Kitas vyresnėlių „mokyklos” žodis „vyyyyy”, kuris reiškia „suptis”. Tiesiog Mortą taip sakydavo, kai norėdavo suptis. Kur ten sakydavo…reikalaudavo! Per visą savo gyvenimą nesu mačius vaiko, kuris būtų labiau mėgęs suptis, nei mūsų Morta. Tačiau, kadangi ji pradėjo vėlai kalbėti, „suptis” visą tą laiką būdavo „vyyy”, ir tuo „vyyy” būdavo terorizuojama visa šeima 😀 Tai dabar vyresnėliai Gertrūdos klausia ne „ar nori suptis?”, bet „ar nori vyyy?” Nenuostabu, kad „suptis” tapo „vyyyy” 🙂
Didžiausia šio mėnesio naujiena – žinutė iš darželio, kad Gertrūda pradėjo kalbėti ir prancūziškai (praeitą savaitę!) Na, kiek ji ten kalba, tiek, tačiau pagrindinius žodelius jau sako 🙂 Man vis atrodė, kad Morta neskuba kalbėti, nes gyvena dvikalbėje aplinkoje: darželis prancūziškai, o namuose – lietuviškai. Tačiau Gertrūda pradeda kalbėti abiem kalbom vos ne metais anksčiau, nei Morta. Vadinasi, iš tiesų labiausiai viskas priklauso nuo individualaus vaiko!
VINCENTAS (1m9mėn)
