PROJEKTAS. Kalbos raida. 3 dalis. | „Vaikystės sodas“

Visi įrašai

PROJEKTAS. Kalbos raida. 3 dalis.

2010 03 13

Su didžiausiu malonumu skaitau mamyčių atsiųstus vaikų žodelių sąrašus. Kalba tie vaikiukai, kalba ir…net nesusimąstai, kiek daug jie gali pasakyti! Šiandien susėdome su Morta ir Vilhelmu ir bandėme prisiminti tai, ką naujo išmoko sakyti Gertrūda. Nustebome, kad iš tiesų daug daugiau, nei mes tikėjomės! Manau, kad panašiai yra visiems tėvams, kurie „registruoja” naujai išmoktus žodelius, frazes ir šiaip kalbos raidą. Taigi šįkart – apie pirmuosius sakinius, telegramišką kalbą, gramatikos mokymąsi bei dvikalbystę ir, žinoma, mūsų šauniosios ketveriukės tobulėjimo rezultatai!

Šį mėnesį vėl noriu pasidalinti D.Einon knygoje „Ankstyvasis ugdymas” rasta informacija apie vaikų kalbos raidą. Šįkart – apie tai, kaip vaikas žodžius pradeda jungti į sakinius (kaip jau esu minėjusi, šią knygą pasirinkau, nes jos turinys buvo adaptuotas Lietuvai, remtasi Lietuvos mokslininkų tyrimais apie vaikų kalbos raidą):

„1. Žodžių ir ženklų derinys. Kaip ir pirmieji žodžiai, kurie faktiškai yra ženklai, taip ir pirmieji sakiniai yra ženklų ir žodžių deriniai. Rodydamas į šunį, mažylis sako „au”. Tuo jis nori pasakyti „Žiūrėk, čia šuniukas!”. Vaikas taip pat gali vartoti žodžius kaip sakinius, nors ir ištardamas juos atskirai.

2. Sakiniai iš dviejų žodžių. Daugelis vaikų, prieš išmokdami kalbėti sakiniais, žino apie 200 žodžių, o tai paprastai prasideda apie 21 mėnesį. Didesnę reikšmę turi žodžių kiekis, o ne amžius. Nėra nieko keisto, jei per mėnesį vaikas išmoksta pasakyti 100 dvižodžių sakinių. Jų vartojami junginiai reiškia nuosavybę (Mamytės batai), veiksmą (katytė eina), vietą (ten mašina), prašymus (duok lelę), pabrėžiamą pavadinimą (tas namas) ir klausimus (kas čia?)

3. Telegramiška kalba. Kad ir kokią kalbą vaikai mokytųsi, pirmuosiuose sakiniuose jie praleidžia gramatines morfemas, kurios moduliuoja reikšmę, pavyzdžiui, daiktavardžių daugiskaitos galūnes, prielinksnius (į, iš) ar savybinių linksnių galūnes. Dėl šių bruožų jų kalba primena telegramas.

4. Kaip mokomasi gramatikos. Tyrimai rodo, kad visame pasaulyje vaikai savo kalbos gramatiką mokosi ta pačia tvarka. Pirmiausia jie pradeda vartoti esamąjį laiką, kuriuo nusakomas šiuo metu vykstantis procesas. Toliau mokomasi linksnių ir prielinksnių, giminės derinimo bei daugiskaitos. Vėliau jie išmoksta savybinius linksnius ir likusias gramatines formas. Gana vėlai vaikai pradeda taisyklingai vartoti tik vienaskaitą ar tik daugiskaitą turinčius daiktavardžius, kreipinius, kai kuriuos skaitvardžius, įvardžiuotinius būdvardžius, veiksmą nusakančius pusdalyvius ar padalyvius.

5. Klaidos. Kalbėdami dviejų žodžių sakiniais – telegrafine kalba – vaikai šneka gana taisyklingai, nes kartoja iš suaugusiųjų išmoktas frazes. Kai pasirodo suaugusiuosius žavinčios klaidos, jos reiškia, kad vaikas mokosi suprasti kalbos taisykles. Kai mažylis sako: „Aš apsirengiau rudą marškinį” arba „Dabar tyliai žvairykimės (dairykimės 😀 ) „, vadinasi, jis suprato vienaskaitos ir daugiskaitos bei būsimojo laiko sudarymo dėsningumus.

6. Žodyno didėjimas. Ikimokykliniais metais vaiko žodynas toliau plečiasi. 30mėn mažylis moka apie 450 žodžių. Trimečio vaiko žodynas padvigubėja, o penktais metais – dar kartą išauga daugiau kaip dvigubai. Šešerių metų vaikai moka apie 2500 žodžių. O jei prie šio skaičiaus pridėtumėme ir vardus, žodžių būtų dar daugiau.

7. Antroji kalba. Jei vaikai išvažiuoja gyventi į kitą šalį, jie labai lengvai išmoksta naują kalbą. Ir ne tik greitai išmoksta, bet ir netrukus šneka tarsi vietos gyventojai. Suaugusiesiems naujos kalbos pamokos yra sunkus darbas, ir tik nedaugelis išmoksta kalbėti kaip vietos gyventojai. Visuomet jaučiamas suaugusiojo užsienietiškas akcentas – kaip ir jo gimtoji tartis, nors galbūt gimtinėje nėra buvęs daugelį metų. Kalbos ypač lengvai išmokstamos iki lytinio brendimo, o vėliau darosi vis sunkiau. Tie vaikai, kurie augdami girdi dvi kalbas, išmoksta abi. Jie neturi didelių problemų dėl žodžių maišymosi ir geba pereiti nuo vienos kalbos prie kitos, jeigu vienas suaugęs su juo bendrauja viena kalba, o kitas – kita. Tyrimai rodo, kad galimas nežymus kalbos plėtojimosi atsilikimas pirmaisiais metais, tačiau pradėję eiti į mokyklą tokie vaikai gerai kalba abiejomis kalbomis. Dvikalbystė šeimoje trukdo TIK TADA, jei vaikas turi kalbos suvokimo ir kalbėjimo sutrikimų arba jeigu kalbų mokoma netinkamais būdais.

EMILIJA (1m4mėn)

Pagaliau pagaliau sulaukiau „mama“!!! Iš pradžių Emilija rodydavo mane

nuotraukose ir sakydavo „mama“, o dabar kuo toliau tuo dažniau taip

mane šaukia 🙂 .

„teta“ – taip vadina visas moteris

„diadia“ – „dėdė“ – visi vyrai

„kakaka“ – „kva kva kva“, sako varlytė.

„kakaka“ – „kre kre kre“, taip pat sako ir antytė

„bzzzz…zip“ – taip daro bitė

„cypia“ – pas mus nuo šiol paukščiukai cypia 🙂

„mia“ – „miau“, taip sako katytė

„liū“ – „liūtas“

„aa-ūūūū“ – „vilkas“

„mėmė“ – „musė“

„ka ka kū“ – „kakariekū“

„si si si si“ – „žuvytė“

„šu šu šu“- „ežiukas“

„aka“ – „akis“

„asia“ – „ausis“

„nėnia“ – „nosis“

„ziazia“ – „žandas“

„dėty“ – „dantys“

„pėpia“ – „plaukai“

„dizia“ – „diržas“

„nienia“ – „siena“

„liapa“ – „lempa“

„me“ – „medis“

„apci“ – „apči“, sako visada, kai išgirsta čiaudint ar kosint

„diun“ – sako, kai mušasi (panelytė išmoko muštis ir supranta tai kaip

labai linksmą žaidimą, nors mes su ja kartu visai nesilinksminam…)

„lyja“ – „lyja“

„pa“ – „spaust“

„su“ – „užsukti/atsukti“

„liūlia“ – „liūlia“

„lipa“, „lip“ – „lipa“, „lipk/lipti“

„pi“ – „piešti“

„mi“ – „maišyti“

„my my“ – „mylu mylu“

„tepa“ – „tepa“

„tepa“, o retkarčiais pavyksta ir „kepa“ – „kepa“

„pau“ – „plauti/plauk“

„piau“ – „pjauti/pjauk“

„sup“ – „supasi“

„liup“ – „lupk/lupa“

„lialia“ – taip vadina kitus vaikus

„mymė“ – „muilas“

„šiapia“ – „šlapia“

„sata“ – „šalta“

„kasia“ – „košė“

„zyzia“ – „ryžiai“

„ku? nė..“ – „kur? nėra“, sako kai ko nors ieško

„Ema/Emė“ – save taip vadina nuotraukose

Daug dainuoja „lia lia lia….“ visokiausiomis intonacijomis.

VINCENTAS (1m8mėn)

Šį mėnesį Vincentas kalbėjo laaabai mažai. Net tuos žodžius, kuriuos jau mokėjo, sakydavo labai labai retai ir tai tik kelis iš jų. Buvo toks jausmas, kad net tai ką jau moką ėmė ir pamiršo. Ir naujų žodžių Vincento žodyne atsirado vos keli, bet jau tokie, sakyčiau, rimtesni.

1. „teteaaajai”- teletabiai,

2. „Bemedyyyte”- Benedikas,

3. „edokaaatos” arba „eudokaaajus”- ekskavatorius,

4. „obaaajyyyys”- obuolys,

5. „kamajyyyyys”- kamuolys,

6. „rerekareka”- raketa,

7. „vėjejėjė”- vėliavėlė.

BENEDIKTAS (1m8mėn)

1. „tetė padajė aptiii”- tėtis nusičiaudėjo,

2. „oi, kokia sunkiii kukinija”- oi, kokia sunki cukinija,

3. „kikjina jūgštiii”- citrina rūgšti,

4. „ten tetės alio”- ten tėtės telefonas,

5. „įmetė pum pum Kukubaku”- įmetė kamuolį Kukubaročius (žiūrėjome krepšinį),

6. „Lieliuvaaaaa, Lieliuuuvaaa”- šaukia „Lietuvaaaa” kai laimi Lietuvos krepšininkai,

7. „mano maytė”- mano mamytė,

8. „mama, jadau pum pum”- mama, radau kamuolį,

9. „fuj, kokia nekani kikjina”- fui, kokia neskani citrina,

10. „noju mediuuus”- noriu medaus,

11. „ij mama tuji kuinyte”- ir mama turi kojinytę,

12. „pakaityk man apie late”- paskaityk man apie lapę,

13. „Jika Jika”- Rika Rika (kviečia senelių šunį),

14. „atenka jau”- užtenka jau,

15. „dantiu pata”- dantų pasta,

16. „tsyp tsyp”- cyp cyp (viščiukas),

17. „vuvutė”- virvutė,

18. „gejei”- gerai,

19. „Noju kosytės”- noriu košytės,

20. „vien, tiu, tjyyys”- viens, du, trys (skaičiuoja),

21. „mama pagavo vuytę”- mama pagavo žuvytę,

22. „tiutiutė Liūlytė”- močiutė Julytė,

23. „vugytė”- uogytė,

24. pradėjo save vadinti „BE-DE-DIK-TAS”

25. „pum pum pa ayytee”- kamuolys po lovyte,

26. „adajyk”- atidaryk,

27. „liapas”- lapas,

28. „kavo liapas”- klevo lapas,

29. „savaužei”- sulaužei,

30. „ten mao mama”- ten mano mama,

31. „būk tiu mao tidyyyjeee”- mano širdyje (dainuoja M. Mikutavičiaus dainą „būk tu visada mano širdyje”),

32. „koooja”- koja,

33. „dedelis”- žiedelis,

34. „Bededikto taptė ij Mylės tapkė”- Benedikto tapkutė ir Miglės tapkutė,

35. „didelė kukinija”- didėlė cukinija,

36. „negaliu asukti”- negaliu atsukti,

37. „banionai”- balionai,

38. „notytė”- nosytė,

39. „dilelis”- didelis,

40. „Milės kaladėlė”- Miglės kaladėlė,

41. „kenda”- skrenda,

42. „pūsti notytę”- pūsti nosytę,

43. „Bededikto kėdutė”- Benedikto kėdutė,

44. „maytė”- mamytė,

45. „tuktukas”- tėtukas,

46. „Bedediktui jejkia dazų”- Benediktui reikia dažų,

47. „kuj dingo Bebedikto vavau”- kur dingo Benedikto šuniukas,

48. „Bedediktas jado vavau”- Benediktas rado šuniuką,

49. „an kėdutės sėdi Bedediktas ij vavau”- ant kėdutės sėdi Benediktas ir šuniukas,

50. „ten Bededikto duptė, o ten Bededikto sysia”,

51. „kigutė”- knygutė,

52. „kigutė apie gylytę”- knygutė apie gėlytę,

53. „vavau šišėjis”- šuniuko šešėlis,

54. „į dujis diun diun”- į duris tuksena,

55. „Myliaaaa, aliaaaa, aj avaziuji???”- Migle, alio, ar atvažiuosi???,

56. „Bedediktas vajgo, tuktukas vajgo”- Benediktas valgo, tėtukas valgo,

57. „teta apiešta”- teta nupiešta,

58. „lipu an stalo”- lipu ant stalo,

59. „nenelis”- senelis,

60. „tiutiutė”- močiutė,

61. „mėgtu banianus”- mėgstu bananus

GERTRŪDA (1m7mėn)

Turiu prisipažinti, kad šį mėnesį nebuvau pavyzdinga Gertrūdos kalbos „registratorė”. Vieną dieną nusikabinau nuo šaldytuvo lapą, kur rašau visus jos žodelius ir…pamečiau. Po to pamečiau ir naują lapą. Žodžiu, du kartus pamečiau tai, ką užsirašydavau, todėl teks dabar galvoti „iš galvos”. Dėkingiausia už šio mėnesio sąrašą esu Mortai ir Vilhelmui, nes jie prisiminė daugiausiai 🙂

Smagu tai, kad Gertrūda ir toliau labai kartoja tai, ką mes sakome ir vis tobulėja.

1. ūjis – sūris

2. Ijus – Vilius (brolis Vilhelmas): šaukia dabar taip garsiai, kad namai „skleidžiasi”: „IIIIIJAUUUUUUUU” 😀

3. Tipa – Tipa (mūsų žiurkėnytė)

4. mamo – mano. Laaaaabai svarbus ir populiarus žodis! Apsikabina ką nors ir piktai sako: MAMO!

5. „avua” – au revoir (viso gero pranc.) – mojuoja ir taip sako net išeidama iš parduotuvės

Kadangi anksčiau nekartodavo gyvulėlių kalbos, tai dabar labai džiaugiamės, kad kartoja viską, ką pasakome. O jau pati puikiai žino ir visa patenkinta rodo (be kitų jau išmoktų):

6. mū – sako karvė

7. yhaaa – sako arklys

8. kokoko – sako višta

9. cypcyp – sako paukštukai

Gertrūda labai gražiai pradėjo ir jungti žodelius: pavyzdžiui, „Sese, ateik čia!”; „Ijau amam!” (Viliau, ateik valgyti!) „Tipa opa!” (Paduok man Tipą!)

10. baba – baba

11. Elzė (tik minkštai) – Elzė

12. dėdė – dėdė

13. vaaaau – wow angl. Čia, žinoma, brolių mokykla. Jeigu pamato ką nors, kas labai patinka, išpučia akis ir sako VAAAAAAAU 😀

14. jabas – labas (pirmą kartą pasakė Gabrieliui vieną vakarą parėjus iš darbo: tiesiog kaip niekur nieko jam įėjus į kambarį sako: „jabas, tiati!”)

15. meka – meška

16. ėns, diu, tys – vienas, du, trys. Labai populiaru – ypač, kai nori šokinėti, kai bėga ir pan.

17. ajajai – gražu. Pati išsirenka, ką rengtis, atneša ir sako: ajajai (aprenk mane šiuo grožiu) arba apsirengia, ateina, atkiša tą rūbą ir sako: ajajaiiii (suprask, kokia aš gražuolė 😀 )

18. pėno – pieno. Taip prašydavo pienuko prieš pat „užraukiant” maitinimą krūtimi.

19. myju, myju, pūst – myliu, myliu spust! Čia mažytis eilėraštukas, kurį sakome Gertrūdai ją myluodami: Myliu, myliu, spust! Prie širdelės glust!

20. kaka – manau, aišku:)

21. sysiu – irgi aišku. Jeigu mato, kad einu į tualetą, tai sako: einam sysiu? Beje, taip sako ne tik man. Sesė nesipriešina, bet broliai tai vis pasako: ne „einam”, o AŠ einu 😀

22. lyja – lyja

23. kata – karšta

24. nėėėė – nėra (ir dar šį žodį palydi atversti delniukai šonuose)

25. diati – gerti

26. oboji – obuolys

27. babai – batai. Ach, tie batai! Problema – jų nusiavimas. Gertrūdai taip patinka avėti batukus, kad…nenori jų nusiauti! Taigi ir kėplina visur su batais. Net darželyje – kai aš buvau išvykusi – tėtė palikdavo su batais, o auklėtojos po to jau kažkaip suderėdavo su ja, kad nusiautų 🙂

Taip pat jau rodo beveik visas pagrindines savo kūno dalis, nors sakyti dar nesako.

Na, atrodo, kad šį mėnesį tiek. Pasistengsiu kitą mėnesį „šaldytuvo” lapų nebepamesti!

Nuotrauka: Shawn Econo „Zine Study”