Šis – jau antras įrašas. PIRMĄJĮ RASITE PASPAUDĘ ŠIĄ NUORODĄ. Primenu, kad tai – projektas, kurio metu kas mėnesį sekame trijų vaikiukų – Emilijos, Gertrūdos ir Vincento – kalbos raidą bei mama Renata dalinasi užrašais apie savo anksti pradėjusio kalbėti Benedikto kalbos raidą. Taip pat pateikiame ir teorinės medžiagos apie kalbos raidą. Ką šį šaltą pirmąjį metų mėnesį išmoko mažieji šnekoriai? Kokia yra ankstyvoji vaiko kalba?
Kaip pastebėjo visi projekto dalyvių tėveliai, dar nemokėdami kalbėti vaikiukai jau sugeba kuo puikiausiai bendrauti ženklais, žvilgsniais ir gestais. Štai kas rašoma D.Einon knygoje „Ankstyvasis ugdymas” apie kalbos raidą (šią knygą pasirinkau, nes jos turinys buvo adaptuotas Lietuvai, remtasi Lietuvos mokslininkų tyrimais apie vaiko kalbos raidą):
„14 mėn kūdikis paprastai moka tik keturis penkis ar net daugiau kaip 10 žodžių, o sulaukęs dvejų metų – jau 200-700 žodžių. Pradėję kalbėti, vaikai per mėnesį išmoksta jų nuo 30 iki 50. Tačiau retas kuris mažylis mokosi vienodu tempu. Iš ryto jie gali pasakyti 10 naujų žodžių, o paskui visą savaitę ar ilgiau neišmokti nieko. Toliau vėl ateina spartaus progreso laikotarpis, po kurio seka dar viena pauzė.
Tikruosius žodžius vaikai išmoksta tardami kirčiuotus skiemenis arba vietoj viso žodžio sakydami kelis pasikartojančius skiemenis. Štai kodėl akytė vadinama „kite”, o televizorius – „tenine”. Tačiau nors mažylis sako „kite”, jis tikisi, kad jūs šį žodį ištarsite teisingai. Jis gali pabrėžtinai kartoti „kite”, jeigu jūs jam kalbėsite apie kite. Ir tik tada, kai jūs teisingai ištarsite „akytė”, vaikutis bus patenkintas jūsų kalba.
Dauguma vaikų supranta žymiai daugiau žodžių, negu moka jų pasakyti ir sugeba tiksliai vykdyti jūsų nurodymus, nors gali ištarti tik kelis žodžius. Kiti vaikai gali ištarti žodį iškart, kai tik sužino jo reikšmę. Tempą, kuriuo vaikai išmoksta naujus žodžius ir jų kalbos aiškumą lemia jų gebėjimas aiškiai artikuliuoti žodžius. Tiriant, kiek žodžių supranta dar nemokantys kalbėti vaikai, nustatyta, kad 13 mėn mažylis žiūri į tėvų įvardijamus daiktus. Suaugusieji paprastai taip pat žiūri į tai, apie ką šneka. Todėl ir vaikai pradeda sekti jūsų žvilgsnius ir nusprendžia, kad jūsų tariami garsai susiję su tuo, ką jie mato.
Pirmųjų žodžių kūdikiai mokosi pagal trijų lokių taisyklę: žodis neturi būti konkretus, tikslus, reiškiantis poklasį (pudelis), tačiau ir nelabai abstraktus, bendrinis (gyvūnas), o per vidurį – šuo. Tokius žodžius, kaip šuo ir katė, lengva suprasti. Galite rodyti daugybę skirtingų pavyzdžių ir visus vadinti tuo pačiu vardu. Tokie objektai nėra visiškai tokie patys, tačiau turi pakankamai panašumų, kad juos galima būtų priskirti tai pačiai klasei. Pavyzdžiui, besimokantis kalbėti mažylis nesupranta nežymių skirtumų tarp sunkvežimio, lengvojo automobilio, traktoriaus ir gaisrinio automobilio – šiame etape dauguma vaikų moka vieną ar du bendrus žodžius, kuriais vadinamos visos mašinos ant ratų.
Lengviausia išmokti tuos žodžius, kuriais vadinami vienos klasės objektai. O suprasti, ką reiškia „trys” arba „geltona”, yra daug sunkiau, kadangi skaičių ir spalvų sąvokos yra abstraktesnės.
Kai vaikas išmoksta žodį „šuo”, galima jam paaiškinti, kad kai kurie šunys yra pudeliai. Jeigu jis žino sąvoką, o jūs vartojate naują žodį, mažylis nusprendžia, kad šis žodis reiškia pogrupį. Savo supratimą apie „pudelių” grupę jis išbandys vadindamas visus garbanotus šunis pudeliais ir laukdamas įvertinimo, ar jis teisus.
Pradėję kalbėti, vaikai dažnai išplečia žodžių reikšmę. Šiaip ar taip, pažintis su kalba nuo nulio yra sunkus mokslas. Paskaičiuota, kad vidutiniškai per dieną tarp 18mėn ir 2.5 metų vaikas išmoksta apie 13 naujų žodžių, todėl nenuostabu, kad kartais jei supainioja reikšmes. Supratimo procesas tęsiasi ir pradėjus kalbėti. Naujas žodis išmokstamas, vartojamas, o jo reikšmės suvokimas tikrinamas nuolat. Todėl iš pradžių visi vyrai yra tėčiai ir tik vėliau jie pradedami skirstyti į laiškanešius, autobusų vairuotojus ir tikrąjį tėtį. Jeigu mažylis pavadina laiškanešį tėčiu, o jūs sakote „čia – laiškanešys”, jis įsimena, kad „tėtė” čia netinka, nors žodžio „laiškanešys” jis gal ir neprisimins. Kol kas vaikas žino bevardę sąvoką („Vyras, kuris atneša laiškus”) ir laukia jos pavadinimo. Dar po kelių bandymų mažyliui pagaliau pavyks susieti žodį „laiškanešys” su tuo vyru. Čia pagalvojau, kad taip yra Emilijai su žodžiu „mama” – žino, kad mama yra mama, bet kol kas dar sako „tėtė” 😀 O ko dar išmoko mažiausioji projekto dalyvė Emilija?
EMILIJA (1m3mėn2sav):
GERTRŪDA (1m6mėn):
Naujiena Gertrūdėlės pasaulyje šį mėnesį – pyktis, jei mes jos nesuprantame. Iš tiesų iki šio mėnesio Gertrūda būdavo tiesiog patenkinta, ją lengvai „užkalbėdavome” ir galėdavome paprastų paprasčiausiai nunešti, prajuokinti nukreipiant dėmesį ir t.t. Ir štai vieną dieną – net tiksliai nebepamenu, kurią, Gertrūdėlė užpyko. RIMTAI užpyko. Tiesiog aš nesupratau, ko ji nori, o ji…nenorėjo nieko kito – tik būti suprasta! Va, šito tai aš norėjau išvengti ir galvojau, kad vien dėl to „apsimokėtų” mokytis ženklų kalbos… Na, bet nieko…tris kartus išgyvenome, tai išgyvensime ir ketvirtą!
Kita šio mėnesio naujovė – kartojimas. Jau praeitą kartojo, tačiau dabar…jei gera nuotaika, kartoja VISKĄ. Dabar su ja žaidžiam tokį žaidimą: dėlioju dėlionę (tokia iš dviejų dalių susidedanti) ir klausiu Gertrūdėlės „Kas čia?”. Tai ji – jei rodau kiškį – stojasi ir šokinėja kaip kiškis, jei rodau žuvį – žiopčioja it žuvis, ūkčioja it beždžionė, riaumoja it tigras:) Mums nelabai pavyksta su lietuviškais gyvūnais: Morta tūtuoja net kaip dramblys, tačiau nei jokio „mū”, nei „yyya” neišgausi niekaip. Didžiausias šio mėnesio pasiekimas – avytės sako „beeeee”. Bet ir tai ne visada. Pasirodo, kad dažnai ir „au”.
Dar keletas jau sąmoningai sakomų žodžių:
1) „ateik”
2) „tepti” (reikia tepti ir kremą, ir uogienę ant duonos riekės…žodžiu, aktualus žodis)
3) „a-a, a-a, apapa” – dainuoja įsitvėrusi lėlę ir mašinoje, ir namuose
4) „Audiuta” – „Augustas”
5) „Tutiūta” arba „Tiūta” – „Gertrūda”. Morta – tik „sese”, o Vilhelmo kol kas nevadina niekaip 😀
6) „mimi” – „minis” (na, mes taip vadiname mineralinį)
7) ir – didžiai mūsų nuostabai – „cesė” – „princesė”. Jeigu klausi: „Ar tu mano mažoji princesė?”, tai tuoj ima linksėti galvą ir sako, kad ji „cesė” 🙂
8) dar pradėjo labai gražiai sakyti „nioniu” arba „nenioniu” („noriu” ir „nenoriu”). Nustebom, kai ne vieną ir ne du kartus pakartojo.
Populiariausias žodis šį mėnesį – „ne”. Viena mūsų draugas ją net pavadino mademoiselle non 🙂 , nes ji iš tiesų nemato jokio reikalo kam nors pritarti: šypsosi ir sako tokį žodelytį tarp „ne” ir „no”, kuris labai aiškiai atskleidžia, kad jo reikšmė – „ne”.
VINCENTAS (1m7mėn)
1. „baaaaitė”- bitė,
2. „ne-ne-kvo”- nenuklok,
3. „bum-tė”- balionas,
4. „ty-ty-ty”- strykt, strykt, strykt, kiškis,
5. „ku-kuliu-kuliuuuu”- kakariekū, gaidys,
6. „boooo-ta”- bokštas,
7. „te, koko”- imk vištą (dovanojo broliui paukščiuką),
8. „tetės”- tėtės (kai rodo kokį tėvelio daiktą),
9. „puuuukti”, kirtis ant „u”- pūsti,
10. „puktiiii” kirtis ant „i”- paukštis,
11. „ne-yyyyys”- senelis,
12. „kyyy-a”- knyga,
13. „e-iiiii” arba „i-iiiiii”- iki (ryte atsisveikina su broliu),
14. „pūsk”- pūsk (kai pridedu servetėlę prie nosies, pats sako „pūsk”),
15. „diktejaaai”- Benediiiiktaaaaaaaai (kviečia brolį),
16. „bum-lia”- obuolys,
17. „koooo-tė”- košė,
18. „avaaaaaaaja”- avarija (su broliu stumdo mašinytes ir kai jos atsitrenkia viena į kitą),
19. „dyyy-le-le”- didelė,
20. „dyyy-lis-lis”- didelis,
21. „aaaatetes”- atšvaitas,
22. „puk-tis-tyyyys”- paukštis,
23. „ne-ta-yyyyk”- netaškyk,
24. „pūūū-ta-ka” arba „kūūū-pa-ka”- pieštukas.
BENEDIKTAS (1m7mėn)
1. „okusas”- fokusas,
2. „gėbys”- grėblys,
3. „bėga adivuooo”- bėga vanduo,
4. „ten lialia puodis”- ten Benedikto puodas,
5. „kamajonai”- makaronai,
6. „kanu niam niam makaronai”- skanius valgau makaronus,
7. „lialia eina ten”- Benediktas eina ten,
8. „apa a puodi”- sėsk ant puodo,
9. „daaaaaj”- dar,
10. „lialia meka pum pum”- Benediktas meta kamuolį,
11. „sagytia”- saga,
12. „atauk”- ištrauk,
13. „nejeikia”- nereikia,
14. „lialia noji tek tek”- Benediktas nori praustis,
15. „tiuk tiuk”- tuk tuk (kai kas pabeldžia į duris arba pats tuksena),
16. „kąąąą ten”- kas ten?,
17. „aaaa, pupa pupa”- dainuoja lopšinę,
18. „ten a ten”- ten ir ten,
19. „mesk”- mesk (prašo mesti jam pvz kamuolį),
20. „kaaada?”- kada?,
21. „vėl aaaaaaj”- vėl skauda (kai nori kad papūstumėm),
22. apie 19,5mėn pradeda save vadinti(ir veidrodyje rodydamas sako) nebe „lialia”, o „aš”,
23. „papūūsk”- prašo papūsti,
24. „tiavo”- tavo,
25. „tiutiutė”- močiutė,
26. „bėėėė”- avis,
27. „neakysiu”- nesakysiu,
28. „aš noju biiir”- aš noriu važiuoti,
29. „va tiaptės. tiapu laukian”- va, batai. einam laukan.
30. „a ten diu”- o ten dvejetas (rodo dvejetą knygutėje)
31. „a ten tyyys”- o ten trys (rodo trejetą knygutėje) žino skaičius- 2 ir 3. pasako pavadinimą. parodo knygoje.
32. „fui, nekanus sitas pum pum”- fui, neskanus šitas kamuolys (ragavo persiką),
33. „tssss”- prideda pirštą prie lūpų ir tildo mus kai migdo lėlę ar šuniuką,
34. „pausk pausk dyyylyyyt”- spausk „delete” (kompjuterio klavetūroje),
35. „ek, tiu siaaaaau”- eik tu saaaau,
36. „tepti”- tepti, užtepti,
37. „jejkia tepti duptę”- reikia tepti dubcę (parodo kokiu kremu),
38. „ten mama, a ten tete”- ten mama, o ten tėtė,
39. „Šaša” arba „Sasa”- Saša (vardas),
40. „Liuliuvaaa”- Lietuva,
41. „bulė”- bulvė,
42. „amuo”- akmuo,
43. „abalys”- obuolys,
44. „lietus lylia”- lietus lyja,
45. „kas tsia?”- kas čia?,
46. „majonė”- majonezas,
47. „liadei”- ledai,
48. „kuinytė”- kojinytė,
49. „palitk”- palik,
50. „geutona”- geltona (visada atpažysta geltoną spalvą ir prašo geltonų daiktų),
51. išėjęs iš „Cirko” pasakoja „ten vavau tep tep, teta plas plas, mėėė niam niam. As daj noju”- ten šuniukai vaikščiojo, teta skraidė, ožkytės valgė. Noriu dar į cirką.
Nuotrauka: Shawn Econo „Language”