„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

PROJEKTAS. Kalbame ir klausome. Trečios savaitės įspūdžiai.
2009 05 04

21sn72z9gnl_sl500_aa140_1

Galiausiai – ir trečiosios savaitės įspūdžiai. Dėkoju mamoms už laiškus. Tikiuosi, kad labai daug kas per mėnesį „susigulėjo” ir išsikristalizavo. Beje, labai įdomu, kaip pavyksta (ir ar pavyksta) gyventi taikant tai, ką buvome aptarę/išbandę per pirmas tris savaites. Aš turiu prisipažinti, kad būtent PROJEKTO dėka (įsigilinimas, išbandymas, skaitymas, kaip pasisekė kitoms mamoms), rimčiau pažvelgiau į patarimus, teikiamus knygoje ir iš tiesų dažniau pagaunu save prieš pasielgdama netinkamai, o tai, žinoma, puiku, nes turiu galimybę sustoti ir pasielgti…tinkamai! Ir, žinoma, dar kartą įsitikinu, kad viskas yra procesas, o tobulėjimui ribų nėra… Ačiū už jūsų dalyvavimą ir įspūdžius!

MAMA ASTA:

Sakyčiau šią savaitę pasistūmėjom kaip reikiant. Matau šiokius tokius pokyčius.
Gerokai permąsčiau kokios tos mūsų reguliarios problemos:
ryte labai sunkiai ir su dideliais trenksmais keliasi ir ruošiasi į mokyklą;
labai nenoriai imasi iniciatyvos pati savimi pasirūpinti;
kai grįžta iš mokyklos dažnai būna suirzusi ir pikta
kai dėl ko nors pergyvena, prasideda daug “nenoriu negaliu nepatinka”.

Pasitarėm su vyru ir sakėm šį tą net namuose pertvarkytume, kad palengvint “ėjimą pirmyn”. Sakėm nuleisim jos lovą į pirmąjį aukštą kur ji anksčiau ir miegojo. Mat vyras jos kambaryje įrengė antrąjį aukštą. Ji ten labai norėjo miegot, o dabar visaip išsisukinėja. …parašiau dabar ir galvoju, kad tai neišgelbės turbūt? Esmė dar tame, kad dažnai pas mus lieka miegot mano sesutė studentė ir mano dukra su ja nori miegot. Miega tada juodvi ant sofos svetainėje ir kai taip būna, visuomet užmiega vėliau nei įprasta. Kai užmiega vėliau, garantuotai ryte bus daug triukšmo ruošiantis į mokyklą. Kai laiku nueina, tai viskas vyksta nors ir bais lėtai, bet gan sklandžiai. Paskutiniu metu mes jau gerokai dirbom, kad ryte viskas eitųsi kuo geriau. Mat dar būdavo ir taip, kad aš ryte jai paduodavau rūbus, tai jai netikdavo vienas ar kitas rūbelis, pėdkelnės “sudžiūvusios” (čia ji taip sako kai jos būna iš po skalbimo ir jai reikia jas “ištampyti” . Apsimauna ji jas ir daro visokius špagatus, įtupstus), kasas tarkim ne taip stipriai supyniau ir pan. Dabar rūbus susideda svetainėje iš vakaro. Pėdkelnes “ištampo” irgi vakare. Plaukus rytais dažniausia susiriša pati. Sutarėm, kad jei nori, jog aš pinčiau, tai aš stengiuosi padaryti tokią šukuoseną kokią ji nori, o ji nepriekaištauja už rezultatą. Dar sakiau imsiu ir nupiešiu planelį su laikrodžio rodyklėmis ką ir kada rytais reiktų atlikti. Jai pastaruoju metu labai patinka dirbt su laikroduku. Na o kaip bus su miegojimu, tai dar pažiūrėsim.

Dėl tos iniciatyvos. Nutariau save stipriai stebėt ir kiek įmanoma leist viską daryt pačiai. Pastebėjau, kad ojojoi kiek mes už ją padarydavom. Supratau, kad daugeliu atvejų mes buvom papuolę į pinkles. Kadangi ji gan lėtoka, o mus spausdavo laikas, tai nejučia imdavom tarkim nenorom ir padėdavom apsirengt, susišukuot ir pan. Šią savaitę daugiausia prie šio punkto ir dirbau ir kaip tyčia prasidėjo nuo to, kad atsisakė nusivalyt užpakalį  va maždaug trumpai užsirašiau kaip vyko:

Pakakojo ir rekauja is tuliko. Mat nori, kad ateičiau nuvalyt.

Sakau, mes užpakaliukus patys valomės.
-Ateik
-Neateisiu
-Kodėl
-Noriu, kad pati nusivalytum
-Ateik
-Ne
-Nemoku išsilupt (reikėjo išsiimt naują rulonėlį iš pakelio)
-Aš net neabejoju, jog rasi išeitį
-Atnešk žirkles
-Su pirštukais prakrapštyk
-Ateik …(ir stovi išlindus iš tūliko pusplikė)
Įlindo šiaip ne taip vidun. Po kiek laiko išėjo visa bais nepatenkinta ir trankydamasi, bet susitvarkiusi.
-Aš suprantu, kad tau pikta labai.
-(Iškiša liežuvį) durnė…
-Mhm

Situacija sakyčiau buvo ne iš lengvųjų. Tos derybos gan ilgokai vyko su visokiausiais pasižadėjimais, kad tik paskutinį kartą ir juk ji tikrai mokanti, be va šį sykį jai labai reikia….Nu bet paskui gan greit tapo miela ir maloni. Nu tai gal neblogai sakyčiau, a?

Po to, dar buvo istorija su rūbų pasirinkimu. Mes kažkur ruošėmės ir primygtinai prašė, kad padėčiau pasirinkt rūbus. Nors buvau jau pasižadėjus nesikišt į šitą sritį ir vėl įkišau savo trigrašį. Nuėjom į jos kambarį ir aš , žinoma, pradėjau ieškot. Sakau, parinkim tau derinuką. O ji stovi taip atsainiai ir stebi. Bandau deliot ant žemės pėdkelnes, sijonuką ir priderint palaidinę, tai ji išsityčioja, kad čia ta palaidinė netinka visai ir pan. Aš tuo metu atsikvošėjau ir prisiminiau savo pasižadėjimą nesikišt į rūbų pasirinkimą. Tada jai pasakiau, kad net neabejoju, jog pati nuspręs koks jai priimtiniausias derinys ir išėjau iš kambario. Po kiek laiko parėjo ir pranešė ką rengsis.

Norėjo, kad išvirčiau makaronų sriubos. Pasiūliau pačiai. Buvo patenkinta. Iki paskutinio momento viską pati pasidarė. Dar kepėme picą sekmadienį. Teko daryti du padus, tai vieną atidaviau jai apsidėliot. Kad ir kaip man knietėjo pavadovaut kaip ir ką dėt, bet nesikišau. Pati jaučiu, kad man daug tai pastangų kainuoja, bet va po truputį tvardausi 

Šią savaitę ir vėl buvo kai grįžta iš mokyklos ir tokia pikta, kad net baisu. Puola mus užgauliot ir vos ne tyčiotis. Teko net dvi dienas iš eilės tokioms scenoms prasidėjus išvest į jos kambarį. Pasakiau, kad mūsų namuose su žmonėmis stengiamės kalbėti pagarbiai. Pasakiau, kad pasirinktų. Jei nori būt pikta, tai turi likt kambaryje, o kai nutars būt draugiška, tai galės pareit. Pirmąją dieną buvo daug ilgesnė ceremonija. Bandė kelis kartus pareit ir vėl pykčius rodyt, bet aš laikiausi savo ir vėl nuvesdvau ir duris uždarydavau. Tada bandė būt kambaryje ir vis atsidaryt duris, o aš nueidavaiu sau ramiai ir uždarydavau. Po gero pusvalanduko parėjo visa besišypsodama. Pastebėjau , kad po tokių momentų ji kiek vėliau priėjus vis pasisako, kad bais mane myli. Po tokių momentų man atrodo, kad viską gerai padariau. Kitą dieną ta pati scena buvo gerokai trumpesnė ir paprastesnė.

Dar pastebėjau, kad labai gerai veikia kai išreiškiu savo nepasitenkinimą ir sakau, kad aš tarkim pykstu. Ji tokiais momentais net akis išplečia iš nuostabos. Kaip čia gali būt , kad ir mama pyksta. Ji turbūt manydavo, kad tik ji viena pikčiurniukas pas mus. Pastebėjau, kad dabar dažnai man net nereikia įvardint jos jausmų kaip , kad pirmąją savaitę. Ji tiesiog ateina ir praneša man kas ir kaip. Na ir dar labai ji nustemba kai ateina ir man pradeda litanijas pasakot, kad tarkim sesė sugadino ir dabar gaus ji nupirkt ir panašiai, o aš tuo tarpu paklausiu ar ji dabar pasakoja ir norėtų ,jog mama jai pasiūlytų nupirkti…pradeda šypsotis.

Aš pati po šios savaitės labai džiaugiuosi, kad lyg išeina atsiribot nuo jos problemų ir manęs taip nebesuerzina kaip, kad būdavo anksčiau.

Štai tokia mūsų šios savaitės patirtis.

MAMA AKVILĖ:

Skaitymo ir analizavimo, ką galima padaryti kitaip, savaitė. Dėl ligų projektas buvo atsidūręs kiek nuošalėje, taip pat gal pritrūko laiko įsigilinti ar viskam ‚sugulti‘ į lentynėles, bet keli straipsniai („Šaunuolis!“ bei psichologės Ramunės įžvalgos), man padėjo susidėlioti trūkstamas dėlionės dalis ir pastiprinti motyvaciją. Ir nors dažnai tebekyla noras vaiką įspėti, sudrausti ar klausti „kodėl taip padarei?!”, pamažu dėliojasi „veiksmų planas“. Ir jame yra ne tik kalbėjimas „kitaip“ ar projekto savaitės užduotis, bet ir keistinos elgesio, dienotvarkės ir požiūrio į situaciją detalės. Ačiū Ramunei už įžvalgas ir kantrybės sąvokos išaiškinimą! Gal bus lengviau?! Pradėjau bandyti atsikratyti ir tuščių pagyrimų, bet tas „šaunuolė“ tarsi prilipęs prie liežuvio .

Grįžtant prie alternatyvių bausmių taikymo, negaliu sakyti, kad jų netaikėme ankščiau. Tačiau kai kurie autorių patarimai padėjo. Naudojausi bene visomis išvardintomis alternatyvomis, labiausiai tinkanti ir veikianti šiuo metu – leidimas pasirinkti.

Jei neišeina pasidalinti žaislo, pasiūlau eiti į kitą kambarį ir žaisti vienai arba dalintis/pasiūlyti sesei kitą žaislą. Labai veikia. Dar nė karto per savaitę nėjo žaisti viena.

Jei išpila ar išlaisto, jau net neprašyta valo pati. Sesė mėgdžioja . Pasistūmėjo bandymai susitvarkyti kambarį. Ir panašiai. Mažos detalės, gerai nuotaikai ir klimatui šeimoje palaikyti. Žinoma, tai nereiškia, kad šūktelėjus: „ten dega šviesa!“, neišgirstu: „tai tu užgesink“  (būna, kad nepamiršta, būna, kad priminus ir pati nueina). Žodžiu, visko būna.

Konfliktų sprendimo modelis. Tas pavyzdys su trimete knygoje gražus. Bet realybėje.. Bandžiau taikyti keletą kartų, dažniausiai elgesio korekcijai. Pasiūlymų – „grynuolių“ ir vaiko pusės kol kas nėra, bet pokalbiai ta linkme vyksta. Gal dar per maža? Bet apie tai šnekame, taikome ne tik alternatyvių bausmių, bet ir paskatinimo (prizo už susitarimo laikymąsi visą dieną) būdą.

MAMA IEVA:

Pradžioje prisikabinsiu prie “įsisenėjusio” mąstymo, kad vaikas turi elgtis taip, kaip MES norime. Ir žinome, kaip yra geriausia. Aš ilgai galvojau, ir nusprendžiau, jog kartais (o gal ir dažniausiai) būtent taip ir yra. Ir nesame mes visais klausimais lygiaverčiai partneriai su vaikais. Tai jokiu būdu nereiškia, jog esame niekšai ir tironai, kurie su pasimėgavimu trypia vaiko asmenybę – aišku, mums įdomi jų nuomonė, norai, požiūriai, mes aišku į tai atsižvelgiame, aišku, mes patys augame kartu su vaikais. Tačiau mes esame jų tėvai, o jie – mūsų vaikai. Ir ne atvirkščiai. Mes už juos atsakingi, o ne jie už mus. Mes esame jų pavyzdys, o ne jie – mūsų (nors kartais vertėtų, vertėtų…) Taigi, gal tas mano mąstymas jau ir itin persenęs, bet kol kas aš nesu pasiruošusi griauti savo įsitikinimų – o gal ir nenoriu.

O jei rimtai, pavyzdys gali būti ir tas, duotas knygoje. Mama “susitarė” su vaiku, kad nuvažiuos pieno. Ji vis tiek būtų tai padariusi, nes pieno paprasčiausiai reikėjo. Ar galėjo būti variantas, kad pieno ji nevažiuos? Abejoju… Man tai atrodo, kad tuo viskas ir pasakyta apie teoriją. Kodėl pieno reikėjo „būtinai“? Says who? Juk mes neva nežinome geriau už vaikus, kas yra geriausia. Kodėl dukrytei nebuvo suteiktas šansas pasakyt, kad spjaut jai į tą pieną? Mama tiesiog gražiai (ir gana elementariai, tik prašmatniuose rėmuose) įtikino vaiką pabūti daržely, ką kiekviena intuityviai vienaip ar kitaip padarytume ir be jokios (naujos) teorijos. Be to, jei tai būtų ne pienas, kurio labai reikia? Jei tai būtų sporto klubas, manikiūras, kurio, tarkim, nereikia? Tai jau mama ir nebenuvažiuos ten – nes vajė, kokia tuštybės mugė? Nežinau, nors nesu mamų fifų šalininkė, vis tiek tai neteisinga.

Dabar apie bausmes. Aš labai pritariu, kad bausmė (pasekmė) turėtų būti ne iš oro. Viskas labai teisingai aprašyta, ką, manau, visos ir darome – ačiūdiev, bent šioj vietoj esu „įsisenėjusi“ teisingai. Pvz., mandarinų žievelės bernų kambary. Abu – vadovėlinis atvejis – išsigina. Aš paprastai pareiškiu, kad mane taip užkniso būti jų tarnaite, jog rytoj imu išeiginę – bernaičiai pusryčius darosi patys. Ir nesikeliu išleisti į mokyklą. Manau, tai yra „pasekmė“ Taigi, konkretaus elgesio konkretus rezultatas – puiku, bet… tik tada, kai tai įmanoma. Noriu pasakyti, kad kartais tokiai pasekmei išmąstyti reikia pasitelkti vaizduotę ir net kokią nors filosofiją, kuriai kasdienybėje labai pristinga elementaraus laiko. Na, nežinau, su mažiukais gal paprasčiau, nes jų „nusikaltimai“ tokie labiau buitiški. Bet kokia loginė pasekmė gali būti už rūkymą? Staigiai nesugalvosi, ar ne? Rūkei, todėl kai po penkiasdešimties metų sirgsi vėžiu, mes nepirksim vaistų? Nenuėjai į anglų užsiėmimą – nuo šiol mes neleisim tau angliškai kalbėti? Briedas, liaudiškai sakant… Tokių dalykų pasekmė yra bausmė. Va ir išvarčiau.

Dabar apie susitarimus. Ir apie mūsų amžiną tarimąsi su Joriu. Tas tarimasis primena derybas – ir tose derybose jis tikrai pirmauja (išpešamos naudos atžvilgiu), mes nusileidžiame ir dėl to, ir dėl ano, ir ant galvos pastovime, ir jam leidžiame pastovėti, kad tik jis sutiktų „bendradarbiauti“ Galiausiai susitarimas pasiekiamas. Ir atėjus laikui – beveik nuolat sulaužomas. Na va taip va… Vadinamos alternatyvos neveikia. O už susitarimų nesilaikymą kaip ir bausmė priklausytų (galima vadinti ir pasekme, kam patogiau – aš tai neskiriu) Viskas, ką aš šioj knygos dalyje suradau, kaip tokiu atveju elgtis – tai kartoti ir kartoti susitarimus, rašyti juos iš naujo, kurti naujus. Na gerai, sutinku pabandyti. Bet komentuoti tuomet dar neturiu ko. Gal po poros metų?…

Taigi, aš lieku prie seno kirpimo – bausmės reikalingos ir susitarti su vaiku ne visada įmanoma.

MAMA GINTARĖ:

1. Šią savaitę nebauskite vaikų, o pasinaudokite autorių patarimais. Kuria alternatyva pasinaudojote? Kokia buvo vaiko reakcija?

Sunku pasakyt man skirtumą tarp to kaip būtų jei bausti ir kaip būtų jei nebausti. Nes Mato aš dažniau nebaudžiu nei baudžiu. Baudžiu už tokius dalykus kur jau mano nuomone yra griežtai neleidžiami namie (na bet jei trinkteli kam nors (nesiskaito prie baidžiamų) – dažniausiai ramiai jam pasakau: „namie mes nesimaušame. Jei nori, kad tau kažką atiduotų – paprašyk” – tikriausiai pažadinus vidury nakties pasakyčiau kažką panašaus 😀 ). Buvo, kad tiesiog visu svoriu užšoko ant šuns (tikrai pavojingai) – tai paprašiau arba eiti į kambarį (vonią) ir ten pabūti 4 min (dažnai taikau pasedėti bendram kambaryje apie 10 min) arba padaryti 10 pritupimų. Na tie pritupimai labiau jį veikė, nes kai prakalbau apie kambarį – kažkaip vaikas sustresavo.Paklausti kodėl jis taip daro (?) – aš žinau, nereikia ir klausti (pats ankščiau sakė), bet vis tiek daro. Alternatyvos? Buvom sugalvoję – vis tiek visko pabaigoje lipa. Nežinau, reikia tikėtis, kad išaugs 🙂 Jei prižiūri – viskas gerai.

Dažniausiai pasakau „to nedarome…” ir viskas. Stengiuosi nereaguoti. Jei reikia dar paprašau sutvarkyti.

2. Kokia problema reguliariai iškyla jūsų namuose? Kaip ją būtų galima palengvinti pasinaudojus konfliktų sprendimo metodu? Raskite tinkamą laiką ir vietą, kai niekas jums netrukdys ir pabandykite pritaikyti šį metodą su vaiku

Kai darom pamokėles išsidirbinėja kaip tik gali. Nieko parašyt negali rimtai pradedant pirma minute ir pabaigiant paskutine. Laikiausi 2 mėnesius. Kas pusę minutės kartojau „darom taip kaip reikia” – atrodo, kad tas eina pro šalį arba išgirsta 5 sekundėm. Ko tik nedariau. Nežianau jo tikslų, nežinau siekių. Na ir bandau naudoti metodą. 1. Pasakau, kad jam sunku daryt rimtai darbus. Sako taip, kad jis nenori daryt. (Na ir kas, kad nenori, juk REIKIA ir VISKAS – tyliu ir nieko nesakau) 2. Pasakau, kad aš pykstu, kai jis nedaro rimtai darbelių ir turiu nuolat kartoti. Džiaugiuosi, kad jam pavyksta padaryt taip kaip REIKIA. 3. Pasiūliau prieš rašant padaryt „makaliuzių, makaliūzių…” – kaip Matas sako. Na ir daro jis makaliūzių daug. 5 lapai vien makaliūzių. Aš žinoma paklaiusiau ar jis jau baigė ar dar pieš makaliūzių. Paduodu gerą lapą, kad sujungt taškus – nesusilaiko ir vėl brūkšteli (žinoma ne taip kaip reikia). O jei ir bando jungt taškus tai stengiasi, kad linija eitų tik ne per taškus 🙂 . 4. KAdangi nebeižianau ką daryt, tai pasiūliau jam pačiam išrinkti iš knygelių pamokėles, kurias šiandien darysime. VALIO! suveikė 🙂 Padarė viską kaip reikia. Tiesą sakant net nustebau kiek jis GALI. 5. To nedariau, nes tiesiog tokio neturėjom sąrašo. Kai paklausiau ko jam reikia, kad jis galėtų daryt taip kaip reikia pamokėle, jis tiesiog sako, kad nežino. Sako: „man reikia tavo akies… man reikia tavo plaukų…” – nu žodžiu nieko nepešiau. Siūlau, kad gal jam reikia naujų flomasterių, ar naujo piešimo sąsiuvinio, o gal naujos knygelės – į viską sako nežinau. Kokie vaiko tikslai? Nesupratu ir viskas. Gal persunku jam? Gal perdaug viko?
Prisipažinsiu, kad vieną dieną trūko ir kantrybė – pasakaiau, kad pykstu, kad šitaip negalima daryt pamokėlių ir t.t. dar ko gal ir nereikėjo sakyt. Pasakiau, kad mokykloj mokytoja duoda užduotis ir reikia daryt kaip reikia – jis sako :aš nedarysiu. Sakau: tai tau parašys 2 ir reikės daryt tiek kartų kol padarysi. Nu žodžiu – ką bepasakysi – trūko man kantrybė 🙂 O ta situacija priklauso nuo manęs ar ne?

MAMA RENATA:

Aš iš savo vaikystės atsimenu kai kurias tėvų bausmes, bet taip pat atsimenu ir tai, kad jos ne per labiausiai suveikdavo. Kad būdamos nubaustos, mes su sese bambėdavome tėvams už nugaros, pykdavome, raukydavomes, kaišiodavome liežuvius, paklupdytos kampuose susigalvodavome pramogų, kol tėvai nemato, ridendavome kamuoliuką viena kitai ir aišku buvom įsitikinusios, kad mes nubaustos visai be reikalo ir per žiauriai.
Todel dabar augindami savo bernužėlius, mes stengiames kaip išmanydami, kad tik tų bausmių nebūtų. Aišku, ne visada taip pavyksta, bet dažniausiai išvengiame.
Tad ši projekto savaitė nei mums, nei Benediktui nebuvo „naujovių taikymas”, tiesiog ji buvo įprasta, tik gal labiau sąmoninga, apgalvota, „pasverta”.
Su savo trimečiu pirmiausiai stengiames susitarti, yra namuose ir taisyklių, kurias visi žinome ir elgiames pagal taisykles. Ji galioja visiems vienodai, tiek tėvams, tiek vaikui. Pvz kad ir tokia: „kol nepavalgėme, negali nei kalbos būti apie saldumyną” arba „parėjus iš lauko- tiesiai į vonią. Nenusiplovus rankų po lauko negalima nei žaislų liesti, nei į kambarį žengti,….”
Labai dažnai naudojame šį metodą- „nepasitenkinimo išreiškimas nepuolant asmens”.
Taip pat man labai patinka metodas- „parodyti kaip vaikas gali ištaisyti padėtį, pasitaisyti”. Labai stengiames ne nubausti, o jei pvz. išpaišė sieną, nespėjo į tualetą,…. Tai duodu skudurą ir Benediktas pats valo. Ir kažkaip nuostabiai mums šis metodas veikia. Jis nepykdamas sutvarko, jei jam sunku, tai mes padedame, bet ir jis ramus, neapibartas, ir mes ramūs, nes taip viskas gražiai ir taikiai išsisprendžia.
Taip pat labai mėgstame taikyti „pasirinkimo”, bei „leidimo pajusti netinkamo elgesio pasekmes” metodus.
Labai man patiko projekto aprašyme sakinys, apie lygiaverčius partnerius. Ir kad „naudodamiesi šiuo metodu, mes nebebūsime priešingose stovyklose ir nebereikės vienam laimėti, o kitam – pralaimėti. Galėsime suvienyti jėgas ir ieškoti sprendimų, kurie bus tinkami mums abiems. Mokome vaikus, kad jie: nei aukos, nei priešai Suteikiame jiems įrankius, padedančius mokytis spręsti problemas, o ne sustoti, su jom susidūrus, nes problemų, deja, bus…ne tik namuose, bet ir už jų ribų.”. Skaičiau skaičiau ir dar kartą skaičiau.

2 užduotis. Pas mus namuose nuolat iškyla problema, kad Benediktas nevalgo pats. Vis prašo, kad jį maitintumėm. Kadangi jis dar ir nei iš valgiųjų, tai užima laaabai daug laiko. Jau viską išbandėme, ir „pasirinkimą”, ir „susitarimą”, ir „nepasitenkinimo išreiškimą”, ir „pasekmių pajautimą”(nepavalgei pats, liksi alkanas ir jokių užkandėlių tarp maistų). Bet ir per šią savaitę taikydami iš naujo visus minėtus metodus, nepasiekėme norimo rezultato. Jis NEVALGO PATS(nors puikiausiai moka). Jei aš ar tėtis „mojuojame” šaukštu, tai pavalgo, bet jei aš maitinu mažių, valgau pati,…o Benedikto prašau pačiam pavalgyti, tai jo maistas lieka net nepaliestas.