Iš pradžių galvojau gerokai redaguoti, trumpinti, komentuoti…Pakilusi iki 40.1 laipsnių Gertrūdėlės temperatūra šį mano „galvojimą” pakoregavo. Be to, juk neredaguotas tekstas – ir autentiškesnis, ir geriau matosi, ką projekto dalyvė norėjo iš tiesų pasakyti, ką jautė, kaip viskas „rutuliojosi”.
Taigi dar kartą dėkoju dalyvaujančioms mamytėms už ryžtą ir išsamius laiškus ir…gerosios patirties pasidalinimo labui dalinuosi jų patirtimi ir su tais, kas nori žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengiame ir mes:Pirmoji savo įspūdžius atsiuntė mama Ieva:
Ačiū, kad užkrovei ant pečių šį projektą. Rimtai. Net didžioji skeptikė manyje gana greit pajuto naudą – pats dalyvavimas skatina keistis, atsakingai pažvelgti, paieškoti. Žinai, kai metu svorį (once in a while), aš mėgstu nusipirkti abonementą į sporto klubą, ir nors dažniausiai ten nevaikštau, bet įdėti pinigai mane įpareigoja. Stengtis. Pavyzdžiui, nevalgyti… Taip yra ir dabar – aš kažkaip dėmesingiau žvelgiu į problemą.
O dabar duosiu prabilti skeptikei – tas sekiojimas iš paskos ir jausmų įvardijimas šiek tiek kvepia pačios problemos prišaukinėjimu, nors gal tai ir ne visai tiesa… Šiaip ar taip, Joris man jau pasakė, kad keistai kabinėjuosi ir jį nervinu.
Na, gal pagaliau pradedu rašyti į temą. Aš jausmus įvardiju jau seniai, nežinau, gal net visą laiką, kai turiu vaikų… Ir visai ne instinktyviai, kaip spėjai, o tiesiog darbe susiduriu su visokiom gerbiamom edukologėm ar psichologėm, kurios nori nenori kelis gerus dalykus įkala į galvą – net ir tą, iš kurios paprastai viskas išbyra. Kodėl tai dariau? Dabar pabandžiau pati sau į tai atsakyti. Tikriausiai dėl to, kad pastebėjau, o paskui ir įsitikinau, jog vaikams taip geriau, lengviau. Paprasčiausiai geriau. Be didelių išvedžiojimų, vaikas jaučiasi suprastas. O kartais, ypač kai buvo mažesni ir jausdavo bjaurius jausmus, kurių nepajėgdavo įvardinti, todėl jie dar sunkesni tapdavo – ir kai pasakydavau tiesiai šviesiai, labai palengvėdavo. Dabar dar galvoju, jog turbūt aš apie jų jausmus kalbėdavau ne konfliktinėse situacijose. (Gal todėl ir pavykdavo?)
Esmė ta, kad aš tuo įvardijimu niekad nieko nesiekiau, tik padėjau jiems. O dabar, perskaičiusi tavo gabalą, supratau, jog tuo galiu siekti – ir ne bet ko, o klusnumo! Ir sutapk tu man taip, kad kaip tik vienam čia tokiam pirmokui jo labai ėmė trūkti. Taip kad eksperimentiniu triušiu tapo jis. (Beje, skeptikė pastebi, jog jei teorija būtų teisinga, vaikas JAU turėtų noriai klausyti, to nebereiktų net siekti, ar ne?)
Taigi, mes bandome šį metodą taikyti konfliktinėse situacijose. Deja, ar ta savaitė mažai, ar aš neįsikirtau, ką reikia daryti, bet klusnesnis jis vienžo per tą laiką netapo. Ką galiu konstatuot, tai kantresnė tapau aš. Ne tokia kategoriška – nes šiaip jau esu tokia. Priklausau tai nepopuliarių tėvų kategorijai, kuriuos erzina maži bezpridielnikai. Mano kantrybės slenkstis labai žemas, aš labai greit plyksteliu. Mano vidurinėlis – akurat toks. Tai ar dar neaišku, kas mūsų namie vyksta? Beje, kai kartais sakoma, jog labiau susišnekama su sau artimesniu vaiku, nėra visai ar visada tiesa. Artimą dūšią tiesiog geriau supranti ir jauti, bet susišnekėsi nebūtinai geriau. Taigi, dar viena išvada po pirmo knygos skyriaus – atkreiptas dėmesys į individualumą ir faktą, jog jei neblogai sekėsi su pirmuoju, antrajam nereikia brukti tų pačių metodų, o ieškoti naujų. Nors lyg ir tą žinojau anksčiau, bet juk save lankstyti yra sunkiau, nei vaiką…
Situacijų aš daug neprisižymėjau, bet kelias – kai nieko nepavyko pasiekti – galiu paminėt. Vakaras. Eik miegoti, sakau, jau devynios. Atsakymas tiesutis trumputis – ne. Kodėl? Atsakymas ne per daug įdomus – nenoriu. Mūsų namuose kaip visada viskas paprasta ir aišku…. Pardon, bet aš neturiu absoliučiai jokių versijų, kokį „jausmą“ čia jam įvardinti. Tu nenori, nes pyksti, kad tau vakarais reikia miegoti? Eikit sau… Juo labiau, kad žmogus ir nepyksta, tiesiog atsikalbinėja. Yra močiutei pasakęs „užsičiaupk“ – aną savaitę. Tokiais atvejais aš net nenoriu klausinėti to mažo š…s jausmų. Mano nuomone, taip negalima ir viskas. Na, be to reikia suprasti, jog tai jau blogo auklėjimo pasekmė, o ne žingsnelis į šoną.
Toks pirdukas pasidarė, varto akis, daužo daiktus į stalą, tranko duris, griūna ant žemės – aštuonių metų!
Pvz., daiktus mėto, trankosi kambary beveik kaskart, kai sėda ruošti pamokų. Paprastai aš į šį procesą nebesikišu, nes jei kišuosi, baigiasi noru pritrėkšti jį prie sienos. Todėl jis susivaldo ten pats. Virtuvėj nupirkau ir pastačiau raminančio sirupėlio – kai jį užvaldo siutas, pats nueina ir išgeria. Beje, mes tą siutą seniai esam įvardiję, nusakę beveik aiškiai, kaip jis jaučiasi, tik va toliau nė iš vietos nepasistūmėję. Esam aptarę netgi jausmą, kuris jam ateina PO TO! Mes abu iškart žinom, kad paskui jam dėl tokio elgesio bus nesmagu, o jei dar negražiais žodžiais supykdys ir mane – bus dar nesmagiau, kad jis atsiprašinės „už viską“ (emocionalus vargšas…), jam bus sunku atsiprašinėti, o aš jau nebelabai ir tikėsiu ir pan. Ir pan…
Šis eksperimentas vis dėlto naudingas tuo, jog tikrai verčia daugiau pamąstyti – juk reik kažką aprašyti. Pva., kai jis siautėja prie pamokų, anksčiau būčiau sakius – matau, kad pyksti, bet garbės žodis, nenutuokiu, kodėl. Dabar iš paskutiniųjų bandau suvokti, kodėl. Abejotina, bet tikėtina, jog todėl, kad tų pamokų būna daug – ir jam tiesiog sunku pradėti. Pamėginau aiškinti, jog padės tik tai, kai bent mažu gabaliuku pasistūmėsi į priekį ir tų pamokų bus jau likę mažiau. Dar ir pasplvinu pati (mokytoja, atleisk!) Lyg ir geriau, bet nepasakyčiau…
Tiesa! Vieną bajerį tai paminėt reikia. Aš čia vis -tu pyksti, tu pyksti (gal ir nesąmonė…) O Joris man – kodėl tau vis atrodo, kad aš pykstu, aš nuobodžiauju! Iškart ir nesumojau, ką atsakyti, bet pamažu kaip tai žirafai prišilo, kad jam reikia mano dėmesio, mano laiko – kitaip tariant. Ir kai tai „įvardijau“, paaiškėjo, kad tiesų tiesa. Taigi, veikia. Tik nežinau, kada tas klusnumas išlįs. Kol kas tik aš tapau geresnė….
Ai, beje, apie savo jausmus. Seniai pasiteisino savų jausmų sakymas, tada vaikai auga, nejausdami grėsmių iš tavo pusės. Pvz., šiandien aš tokia pikta grįžau iš darbo, kad tas pyktis gali užgriūti ir ant jūsų – šiandien nuo manęs slėpkitės, gerai? Esu prislėgta, susipykusi su tėčiu, jaudinuosi dėl rytdienos pokalbio su viršininku – tai įspėjimai, jog galiu būti neįdėmi, irzli, neprognozuojama. O tai – juk jau pusėtina prognozė, ar ne?
Antroji – mama Akvilė:
Perskaičiau užduotį ir mintyse puoliau „daryti reviziją“, kiek mano vyresnis vaikas žino emocijų, ir kiek moka jų įvardinti. Jaunesnis dar nešneka, tačiau eksperimente irgi dalyvavo. Žinoma, nei įvardinti jausmo, nei tuo labiau rasti/priimti sprendimą tokio amžiaus vaikas negali (abejoju, ar visais atvejais tą gali ir „be 5 minučių“ keturmetis), tačiau nuo lopšio viskas ir prasideda. Autoriai teigia, kad su teigiamom emocijomis tėvai lengviau „susidoroja“, bet ir jas, mano manymu, reikia pradėti įvardinti, kuo ankščiau. Šios knygos nesu skaičius, tačiau frazes: „Pyksti? Tau linksma? Nori/nenori? ir pan.“ vaikai girdi kasdien nuo gimimo. Ar ne todėl lengviausia (jei kalbam apie neigiamas emocijas) atpažinti, kada vaikas pyksta ir pačiam vaikui tai įvardinti? Buvo įdomu taikyti teoriją praktikoje, tik ne viską užsirašiau, ir ne viskas veikia.
Vienus dalykus (ar tikrai, tą jausmą, kurį pasakei, vaikas jaučia; kaip „nebeždžioniauti“ ir neklausti, kodėl?) apsprendžia mamos patirties trūkumas, kitus (jausmų ‚skalės platumas“, tinkamo jausmo įvardinimas, „sprendimo“ pasiūlymas ir radimas) – vaiko amžius ir patirtis. Vyresnio amžiaus vaiko žodyne jau bus „man vieniša“, „aš įskaudintas“, o jaunesnį galima to mokyti kitų pavyzdžiais: apibūdinant ar kartu paspėliojant, kaip jaučiasi sesė/brolis, žaislai ar filmuko/knygos herojus. Teoriją galima plačiai taikyti, pažvelgiant per jausmus į vos ne kiekvieną situaciją ar pokalbį. Tačiau, ar visada reikia?! Jei vaikas išgąstingai sako: „Tau visas kaujukas išbėgs ir tu numirsi?“, ar geriau, iškarto jį nuraminti, pasakant, kad užsiklijuosiu pleistrą ir nemirsiu, ar klausti, apie jo baimę dėl mamos mirties. Klausimą palieku atvirą diskusijoms.
Kaip jau supratot, buvo situacijų, kuriuose sąmoningai netaikiau teorijos, tačiau buvo ir tokių, kuriuose nežinojau, kaip ją pritaikyti. Panašiai, kaip komentaruose rašo mama Ieva. Jei kvieti vaiką susitvarkyti kambarį, o jis sako: „Man rankytes skauda..“ Kaip padeda jausmo įvardinimas: „Tu nenori/tingi tvarkytis?“ „Nenoriu!” – atšauna. Ar derėtų vartoti autorių siūlomus “tinkamus žodžius reagavimui”: “Mhhh”, “Mat kaip?”, “Aišku”. Nežinau, kaip su jūsiškiais, bet pas mus, po tokio sureagavimo, kambarys “aiškiai” liktų net nepradėtas tvarkyti .
Kelios per savaitę „sukolekcionuotos“ frazės:
V: „Aš tau neduosiu nė vieno savo daikto!” M: Pyksti, kad su tavim krano nestačiau? V: „Taip!“
V: „Mano labai graži sesė!“ M: „Džiaugiesi, kad turi sesę?“ V: „Aš tokios norėjau!“,
V: „Kodėl filmuke Bembio mamą nušovė?“ M: „Tau buvo baisu žiūrėti?“ (ilgas pokalbis baigėsi vaiko konstatavimu, kad medžiotojai mamos (t.y. manęs) negali nušauti).
Nupiešė besišypsantį veidelį: V: „Žiūrėk, čia aš“. M: „Tau linksma?“ V: „Aš moku viską: šypsotis, liūdinti (liūdėti) ir pykti” (pademonstravo kiekvieną įvardintą emociją atitinkama veido išraiška).
V: “Sesė pyksta, nes tu ją pykdai!” M: „Ką galim padaryt, kad ji nepyktų?“ V: „Duok jai pienuko arba NORMALAUS maisto iš šaldytuvo! Aš einu jums parodysiu, ko šaldytuve yra“ (jos pačios pyktis, kad sesė verkia, išgaravo po šitų žodžių ir linksma nubėgo tikrinti šaldytuvo turinio).
V: „Myliu sesę, ir ji mane myli!”M: “Ir aš jus labai myliu“.
V: „Kada tėčio sulauksim?“ M: „Pasiilgai?“ V: „Taip, labai pasiilgau.“
V: „Kada bus mūsų namai?“ M: „Pavargai eiti?!“ V: „Taip..pavežk mane ant sesės vežimo..“
V: „Aš po stogu nuo vėjo pabėgau“. M: „Išsigandai vėjo?“ V: „Nea, aš jo bijau visada“.
Mamos Astos šios savaitės užrašai:
Mokėmės dekupažo kursuose ir dukrytė darė dėžutę. Jai dar reikėjo vidų nudažyt, tai aš jai bebūnant mokykloje , tai ir padariau. Šiek tiek ištepiau dažais ir išorėje. Norėdama tai pakoreguot, bandžiau paterliot tais dažais ir kitose vietose, kad atrodytų jog taip ir turi būt. Grįžus iš mokyklos aš jai parodžiau, kas gavosi.
D: Mama negera! Visai negražu dabar.
Aš: Pyksti, ane? Suprantu. Tikrai dabar negražu…. Ištepiau netyčia dažais bedažydama vidų, tai šiek tiek užtepiau ir ant viršaus
D: Negera, negražu…
O aš pamiršau, ką geriau būtų sakyt, tai atnešiau kelis lapus popieriaus ir paprašiau , kad nupieštų, kaip pyksta. Bandė kategoriškai stumdyt tą mano lapą, bet galiausiai nupiešė. Pakvietė mane pažiūrėt, bet nuotaika jau buvo gerokai linksmesnė. Tam lape ji buvo nupiešus du žmogeliukus, saulę ir daug drugelių. Dar paklausė, kam aš tą antrą lapą atnešiau. Pasakiau, kad gali ten nupiešt kaip mamą myli. Mintis patiko. Po kelių minutėlių parnešė širdelėmis išmargintą lapą.
*
Darom matematikos namų darbus. Susinervino, kad nesupranta. Muistos, trinas visaip
D: Bet kai aš pradedu verkti , tai jūs mane nervinat ir man pradeda net čia skaudėt (rodo į galvą)
Aš: Pikta, ane?
…
-Dukriuk, rašom!
-Rašau!
Labai negražiai parašė namų darbus.
Aš: perašyk, gerai? (reikėjo man geriau šioj vietoj sakyt: “perrašyk prašau!” tas žodelis “gerai” ir leido taip priešgyniaut… )
Supyko.
Aš: suprantu, kad tau pikta
Aisku, nepaklause ir toliau sau sprendė. Galvoju, lai sau daro, nes likę tik pora eilučių ir tada sakysiu, kad perrašytų. Nepamenu kaip mes ten derėjomės, nes neužsirašiau, bet perrašė 😀
o
Pamatė, kad mažoji apčiulpė mano kažkokį lapą
D: Žiurėk, Emutė suvalgė. Ji visada visus mamai darbus suėda
Aš: Pikta, ane?
D: Mhm
..tylu..
o
Pamatė, jog prirašiau antroj lapo pusėj, kur ji kažką prirašius buvo.
D: Tu man viską visada sugadini…prirašai visur. Ten aš pripiešiu, o tu prirašai
Aš: Atsiprašau!
…
D: Jo, tu vis atsiprasai ir vel prirašai
Aš: Susierzinai , ane?
….
D: Padarysi tokį patį…
Aš: Neišeis man tokio pačio padaryt. Pyksti labai, ane?
D: Žmogaus dovaną sugadinai (pasirodo, ji buvo tėčiui nupiešusi tą piešinuką)
..tylu..
*
Darėme balioną su krakmolu. Paprašė, kad supilčiau aš krakmolą. Šiek tiek pūkštelėjo jo į viršų.
D: Tu mane aptaškei!
Aš: Mhm,….pyksti?
D: taip.
..tylu..
o
Rašėm adresą ant kupono kurį siųsim į “Lututę”. Bandė pradžioj pati rašyt ir kai nebeišėjo sutalpint pavardės, tai prašė pagalbos.
D: Taigi aš liumparaitė, o ne kažkokia liumpooo..
Aš: Susibiesinai, ane?
D: taip.
..tylu..
*
Darėme sages ir sumanėme vietomis paspalvint. Paprašė, kad padėčiau. Nepatiko ką padariau.
D: Jau padarei tu man! Negerai!
Aš: Mhm, padariau. Pikta, ane?
D:Geriau su savo piešiu
..tylu..
*
D: Mano kreidutės, žinok, visai nusivalo. Patrini ir nusivalo..
Aš: Nu, tu matai, kokios jos keistos!
..tylu..
*
Po vakarienės pradėjo trintis ant kėdės ir užsigavo koją.
D: Aj, popa. Aj, popa!
Aš: skauda?! Papūst?
Papūčiau ir nusiramino
Pastebėjau, kad man labai pritrūksta žodžių jos nuotaikai apibūdint. Kažkaip net nesmagu tą patį per tą patį kartot.
Dar supratau, kad jei tik pradedu ne nuo nuotaikos įvardinimo, tai tada diskusija sudėtingėja.
Po šios savaitės pasižadėjau sau atidžiau žiūrėt ant ko puolu rašinėt .
Tų situacijų, manau, būtų ir daugiau, bet mano dukriukas guli palaužta gripo jau trečia diena. Po ligos imsimės naujo etapo
Mama Jūratė:
Ne nezinau, ka ir pasakoti apie pirmaja savaite… Savaites pradzia buvo gana lengva – pirmas kelias dienas su Tajum nebuvo jokiu konfliktu ar problemu, tai ne nebuvo progos pritaikyti suprantinga klausyma. Bet stai prasidedant savaitgaliui, prasidejo musu audros audreles. Tajus pyko, kad negalejo daryti to, ko norejo, tada kada norejo. O zinoma, visko norejo ne tada, kai priklauso. Pasiulem valgyt pietus kartu – nenorejo. Baigus valgyt soko prie stalo KLYKDAMAS ir drebedamas is pykcio (?), kad nori valgyt su visais. Pats vienas nevalgys, o valgys su visais. Na, tai as pritaikinejau patarimusJ Sakau, suprantu, kad tau dabar pikta. « Man NEPIKTA! » saukia Tajus atgal. « O kodel tu visas drebi? » “Nes jus su manim nevalgot!” « Na, man rodos, kad cia pyktis ». « Taip ». « Supranti, mes buvom alkani, pakvietem tave, bet tu buvai nealkanas. Todel mes pavalgeme vieni. » Tajus suurzgia (aha, mokam ir taip) ir nuzygiuoja i savo kambari. As anksciau ji mokiau, kad jei uzeina didelis pyktis, geriausia nueiti i savo kambari ir apsiraminti. Na, po keliu minuciu isejo geresnes nuotaikos. Tuomet as pasiuliau visiems KARTU eiti skaityti pasaka i lova ir miegoti.
Tai va cia toks pavyzdys buvo musu tipinio savaitgalio ginco. Manau, kad apskritai Tajus teigiamai reagavo i bandymus pripažinti jo jausmus. Taciau ji sunervindavo tai, kad mums supratus, kas ji neramina, jis vis vien negaledavo daryti to, ko nori. Tai kaip ir pirmas blynas neprisviles.
Mama Renata:
Jausmų supratimo dalis, manau, mums pavyko netgi visai neblogai. Nors šią savaitę buvo ypatingai mažai progų panaudoti bet kokius metodus, bet vis tik teko. Visų pirma labai stengiausi mesti visus pašalinius darbus ir klausyti, jei Benediktas atėjęs man ką nors labai pasakoja( nors ir šiaip labai stengdavausi), bet šį kartą netgi mesdavau visokius valgio ruošimo darbus, jei jis ateidavo jų metu, žiūrėdavau tiesiai jam į akis ir labai įdėmiai klausydavau, įterpdavau kokių nustabos žodelyčių. Ir buvau labai maloniai nustebinta, kad jam tai nerealiai patiko. Po kelių tokių pasikalbėjimų, pasiklausymų, jis ateidavo, pats žiūrėdavo man į akis ir pasakodavo man viską labai aiškiai, lėtai, kad tik aš dar geriau suprasčiau. Nes seniau būdavo tokių atvejų, kai jis ateina piktas ir rėkia: „aš taip nojjėėėėėėjau, taip nojėėėėjaaaau….” o aš niekaip nesuprantu ko jis ten norėjo, nes nebuvau tuo metu kambaryje, o jis rėėėkia ir net negirdi manęs kai aš klausiu ko jis norėjo. Dabar gal kokią 4-tą projekto dieną jis paverkė kambaryje, kažką parėkavo, patrepsėjo kojomis, atėjo ir sako: „aš taip nojėėėjau pasiekti dažąąą. taip vejkėėėjau. bet tu nei žodelio nesupjatai??taip???”. Aš klausiu: „tu norėjai pasiekti dažus?”. Benediktas: „Taip aš nojėjau pasiekti dažą”. Aš: „Ir nepasiekei?”. Jis: „Ne, ij nepasiekiau dažo.” Aš: „Norėjai kad aš tau padėčiau?”. Benediktas: „Ne, aš nojėjau pas pasiekti dažą, bet nepasiekiau, tai pjadėjau labai vejkėėėti”
Vieną dieną Benediktas, net neatsimenu kodel, labai supyko, griuvo ant grindų, baisiausiai, garsiausiai verkė ir rėkė; „Aš piiiiktas. Aš piiiktas.” O aš jo klausiu: „O koks tu piktas???Va toks(suraukiau kaktą) ar va toks(išsiviepiau baisiai, lūpų kampučiai į apačią, dantys iššiepti)”. O jis nutilo…žiūrėjo žiūrėjo į mane…atsistojo, nubėgo prie veidrodžio ir pradėjo maivytis, tikrinti kokio jis piktumo. Tada atėjau prie veidrodžio aš ir mes abu labai sėkmingai ir linksmai maivėmes ir net pamiršom nuo ko visa tai prasidėjo.
O vakar ruošėmes į polikliniką, jis buvo prikeltas iš miego, visas piktas, nenorėjo kad jį rengčiau, kad šukuočiau. Aš klausiu: „Tu dar neišsimiegojai?”. Benediktas: „Daj neišsimiegooojau”. Aš: „Ir pas mūsų gerą daktarytę eiti nenori?”. Benediktas: „Ne, ij pas daktajytę nenoju”. Aš: „O kojytė eiti nori???” Benediktas: „Ij kojytė nenoji, ij ji daj neišsimiegojo”,….Visas pokalbis vyko man jį rengiant. Tai kol jis ten žiūrinėjo nori kojytė ar nenori, nori rankytė ar nenori, nori plaukučiai ar nenori,…tai aš jį ir aprengiau. O kai buvo aprengtas, tai jis nubėgo ieškoti batų ir nei kart nebeužsiminė apie „nenoriu…neišsimiegooojau…”. Nežinau aš šis pvz į temą, ar čia jau labiau dėmesio nukreipimas, na bet parašiau.
O šiandieną jis, man nedavus prieš pusryčius „Karvutės”, pradėjo verkti ir griuvo ant grindų. Griūdamas ant grindų užsigavo smakrą ir taaip užsiklykė. Aš ramiai klausiu:”Užsigavai, tau skauda ir tu verki???”. Benediktas: „Ij kad usigavau vejkiu, ij kad kajvutės man neduodi”. Aš: „Benediktukai, aš tikrai tau duosiu „Karvutę”, kai tu suvalgysi savo pusryčus”. Galvodamas ir kalbėdamas kodel jis verkia, jis nurimo, atsisėdo ir truputi pavalgė.
Prieš kelias valandas aš į elektroninį paštą gavau labai gražaus medinio „kaziukinio” arkliuko linguoliuko reklaminę nuotrauką. Atsidariau. Žiūriu. Skaitau reklamą. Priėjo Benediktas ir sako: „Aš nooooojuuuuuu, labai noooooojuuuu”. Klausiu: „Tu labai nori tokio arkliuko???”. Benediktas: „Taip, aš noju tokio ajkliuko”(jis NIEKADA neatsakinėja tik TAIP arba NE, jis VISADA atsakinėja pilnais atsakymais, aš dėl to svaigstu). Aš, prisiminusi vieną pvz iš projekto aprašymo Austėjos Bloge sakau: „Jei turėčiau didžiulį maišą pinigėlių, tai aš tau nupirkčiau”. Jis pradėjo fantazuoti kokio dydžio pinigėlių reikia. Ar „toookio kaip Visientuuukas, ar net kaip tetuuukas,….”
Ir dabar kol rašau, tėvelis pasakė: „Paskaitysiu su tavimi knygelę, jei sutvarkysi savo staliuką”. Benediktas atėjo dėti į lentyną popieriaus, dažų,…Nepasiekia…Jau matau, kad tuoj užeis piktumas ir klausiu: „Tu nepasieki padėti dažų ir lapų??”. Benediktas labai liūdnai: „aš jau padėjau dažą ij nepasiekiu padėti lapųųųųų”. Aš: „Aš galėčiau tau padėti, jei tik tu nori”(ir toliau sėdžiu prie kompo, nepuoliau be jo prašymo kelti į lentyną daiktų), jis atsisuko ir sako: „Gau gali mane pakeuti aukštai, ij aš pas padėsiu į lentyną”. Aš: „Žinoma, galiu” ir pakėliau jį, o jis labai patenkintas viską sudėjo į vietą ir nuėjo su tėčiu skaityti.
Na, lyg ir tiek šią savaitę. Buvo dar pora atvejų, bet be BILOBILIO neatsiminsiu. Ir labai gailiuosi, kad neužsirašinėjau iškart po jo, „ant karšto” kaip sakant.
Mamos Agnė ir Audra šią savaitę „pasuoja”, o aš dar prisėsiu vėliau, kai truputį nukris mažei temperatūra…
Taigi – tokie įspūdžiai po pirmosios savaitės. Labai smagu, kad kiekviena mama pasirinko SAVO formatą. Aš pasigailėjau, kad perskaičiau mamų užrašus prieš pati sėsdama rašyti – dabar bus DAUG sunkiau…Iš tiesų daug ko pasisėmiau iš jūsų patirties, brangiosios. Be to, jausmas, kad esu ne viena ir ne vieniša – įkvepia. Kaip Ieva ir rašė: pradėjau elgtis sąmoningiau. O tai, manau, jau geras žingsnis į priekį.