Visų pirma…visų – laukiančių ir dalyvavaujančių – atsiprašau, kad ilgai užtrukau… Iš pradžių laukiau vienos dalyvės parašymo, o po to…čia kaip su ta patarle: jeigu sakai „rytoj”, tai taip ir nusitęsia. Taip atsitiko ir man… Na, kaip bebūtų, ketvirtoji savaitė:
I DALIS. AUTONOMIJOS SKATINIMAS.
Iš tiesų visi, kurie domimės vaikų auginimu/ugdymu bei tėvyste, puikiai žinome, kad vienas pagrindinių tikslų – išmokyti vaiką atsiskirti nuo mūsų, tapti savarankišku. Vaikai – ne mūsų mažos kopijos ar neišsipildžiusių svajonių įgyvendintojai: jie turi SAVO temperamentus, SAVO skonį, SAVO jausmus, SAVO troškimus ir SAVO svajones. Kaip ugmone vaikų savarankiškumą? Leisdami jiems būti savimi, leisdami jiems PATIEMS spręsti savo problemas ir mokytis iš savo klaidų…
Lengviau pasakyti, nei padaryti :D. Autorės duoda pavyzdį kaip leido sūnui 10s pačiam rištis batų raištelius, o po to…pasilenkė ir užrišo. Aš pati vis „pagaunu” save tai užtraukiančią užtrauktuką, tai primenančią, kad vaikas susidėtų kuprinę ir t.t. ir pan. O kur patarimai, kuriuos daliname net neįsigilinę, ar tikrai vaikui jų reikia…
Tikriausiai daug skaitančių galvojate: o tai kas blogo, jei aš vaikui padedu??? Kas blogo, jei aš užbėgu jo klaidoms už akių??? Juk vaikas…toks mažas, toks nepatyręs ir toks priklausomas nuo suaugusiojo!
Pabandykite įsivaizduoti savo reakciją:
a) Jums ketveri. Kiaurą dieną tėvai sako: „Valgyk pupeles. Daržovės – sveika!”; „Duok užsegsiu”; „Pavargai. Prigulk”; Nenoriu, kad žaistum su tuo berniuku. Jis keikiasi”; „Ar tu TIKRAI nenori į tualetą?”
b) Jums – devyneri. Tėvai sako: „Tos striukės nesivilk. Ji tau netinka”; „Duok, atsuksiu”; „Jau paruošiau tau rūbus”; „Ar tau nereikia pagalbos ruošiant namų darbus?”
c) Jums septyniolika: „Nemanau, kad tau reikia vairuotojo pažymėjimo. jaudinuosi dėl nelaimių. Tu tik paprašyk, ir aš tave nuvešiu”.
d) Esate suaugęs. Darbdavys sako: „Tiesiog dirbk savo darbą. Nemoku tau už idėjas, moku už atliktą darbą”.
e) Atstovas iš turtingos valstybės jums pareiškia: ” Jūsų šalis dar nepasiekusi mūsų lygio. Atsiųsime ekspertus, kurie jus pamokys, kaip tvarkyti žemės ūkį, švietimą, verslą ir valstybę. Atsiųsime ir šeimos planavimo ekspertų, kurie padės kelti jūsų valstybėje gimstamumą”.
…na, ir kokia būtų Jūsų reakcija???
Taigi kokie būdai autonomijai skatinti?
1. LEISKITE VAIKUI PAČIAM PASIRINKTI.
Nuo pat mažens leiskite vaikui pasirinkti: „Nori kelnių ar suknelės?”; „Išgersi visą stiklinę ar įpilti pusę?”; „Išvykstame už penkių minučių. Nori dar kartą nuvažiuoti nuo čiuožynės, ar dar einam paskutinį kartą pasisupti?”; „Kada grosi: prieš vakarienę ar po jos?” ir pan. Suaugusiajam, kuris iki savarankiško gyvenimo pradžios neturėjo galimybių rinktis, labai sunku pasirinkti ir priimti sprendimą (karjeros…gyvenimo būdo…partnerystės ir pan. klausimais.)
Kiekviena – net ir mažiausia galimybė – rinktis pačiam, leidžia vaikui pačiam kontroliuoti savo gyvenimą. Tik pagalvokite – juk vaikas PRIVALO tiek daug (kaži, kaip reaguotumėte Jūs, jei bene viską gyvenime PRIVALĖTUMĖTE, o ne pasirinktumėte patys…)
Kartais situaciją palengvina, jei vaikui pasiūlome pasirinkti KAIP atlikti tai, ką jis privalo atlikti. Pavyzdžiui, Morta daug mieliau geria vaistukus, jei gali užsigerti mėgiamu mineraliniu. Ir daug mieliau geria iš švirkšto, o ne iš šaukštelio. Arba galite pasiūlyti vaikui pasirinkti. Pavyzdžiui, man neramu, jei Vilhelmas pats eina per gatvę. Bet rankos duoti nenori, sako, kad jis ne mažiukas. Pats sugalvojo, kad įsikibs į Gertrūdos vežimą. Super!
2. GERBKITE VAIKO PASTANGAS.
Sakykite ne: „Duok, atidarysiu”, o „kartais stiklainį sunku atidaryti – pabandyk atidaryti su rankšluosčiu”; Ne: „Ko taip ilgai kuitiesi?”, o „Batus pačiam užsirišti – ne juokas, ar ne?”; „Trupmenos – juokų darbas. Duok parodysiu!”, o „Trupmenas sudėti kartais būna keblu…Prisiminkime pagrindines taisykles:…”. Kai gerbiama vaiko pastangas, jis nenuleidžia rankų ir drįsta bandyti.
Būtent tas sakymas, kad kažkas yra labai paprasta, priverčia nemažai vaikų nuleisti rankas. Na, pagalvokite, kaip pasijustumėte Jūs, jei nesugebėtumėte padaryti to, ką kiti (ir ypač Jums svarbūs asmenys) mano esant labai paprasta? Tačiau jeigu sakysime: Tai nėra lengva ir pan., vaikas galės didžiuotis, jei įveiks tą kliūtį. O jei neįveiks, nenuleis rankų – juk užduotis iš tiesų nebuvo lengva!
Kai kuriems tėvams atrodo, kad atrodys kvailai sakydami: O, tai sunku! Na, bet pagalvokite: ar pirmą kartą, kai, tarkim, pjovėte žolę, buvo lengva??? O virti cepelinus??? Pirmas kartas dažniausiai būna sunkus VISIEMS. TIk nesakykite: TAU sunku. Tai ką? KITIEMS nėra sunku???
Žinoma, gali būti labai sunku stovėti ir matyti vaiką iš visų jėgų besistengiantį, tarkim, užtraukti užtrauktuką. Padėkite patardami: Kartais lengviau užtraukti, jei įsitikini, kad užtrauktukas tvirtai įkištas į „namelį”; pabandyk truktelėti duris ir tada sukti raktą ir pan.
Ar tai reiškia, kad niekada neturime padaryti už vaikus to, ką jie patys gali padaryti? Na, kaip sakant, niekada nepakenkė sveikas protas. Juk vaikas būna ir pavargęs, ir nori dėmesio, ir, galų gale, pabūti mažulėliu. Kartais iš tiesų, atrodo, gyvenimas pagerėja, kai kas nors sušukuoja plaukus…nutraukia kojines…padeda, nors puikiai tą galėtum pasidaryti pats. Svarbu, kad iš esmės leistumėme vaikams augti savarankiškais.
3. NEUŽDUOKITE PER DAUG KLAUSIMŲ.
Vietoj: „Ar mokytojai patiko tavo rašinėlis? Kaip pavyko matematikos kontrolinis? Ar šiandien susitiksit su klasioke pažaisti? ne? Kodėl?” geriau sakykite: „Labas!” Vietoj: „Ar tau patiko šventė? kas joje buvo? Ar žmonės buvo pasipuošę? Ką valgėte? Šokote? Su kuo šokai tu?” sakykite: „Grįžai!” Per daug klausimų – tarsi įsiveržimas į privačią erdvę. Vaikai pasikalbės apie tai, apie ką nori pasikalbėti, tada, kai jie norės pasikalbėti.
Nemanykite, kad geri tėvai viską žino apie savo vaikus. Daugiau klausykite ir…daugiau žinosite, nei nuolat klausinėdami. Pavyzdžiui, klasikinis klausimas: Ar smagu buvo mokykloje/darželyje? Tai bent klausimas! Vaikas ne tik privalėjo kažkur eiti, bet dar jam ten turėjo ir smagu būti! O jeigu jam buvo nesmagu, tai nusivilia ir tėvai, ir jis pats.
4. NESKUBĖKITE SU ATSAKYMAIS.
Vietoj: „Tėti, kodėl lyja?” „Lyja, nes vanduo garuoja, po to kondensuojasi….irt.t.” sakykite ” Geras klausimas. O kaip tu manai?” Vietoj: „Kodėl močiutė atvažiuoja kiekvieną savaitę?” „Todėl, kad mus myli/gyvena netoliese ir pan.” sakykite „Iš tiesų…o kaip TU manai, kodėl?” Tegul prieš išgirsdamas jūsų atsakymą vaikas pats apgalvoja galimus atsakymus.
Be to, beveik visada prieš užduodamas klausimą, vaikas jau būna apgalvojęs, koks galėtų būti atsakymas. Geriausia, jei suaugęs įsiklauso į jo mintis, padeda jas papildyti, kritiškai į(si)vertinti ir pan. Laiko „teisingam” atsakymui visada atsiras – juk svarbiausia išmokyti vaiką mąstyti! O atsakymo paieška yra tokia pati svarbi kaip ir pats atsakymas.
5. TEGUL VAIKAI MOKOSI IR UŽ NAMŲ SIENŲ.
„Mano žuvytė atrodo ligota” „Hmmm…gal naminių gyvunėlių parduotuvės darbuotoja ką nors pasiūlytų, kaip manai?” arba „Mano visi graugai gali kramtyti gumą. Gal gal nupirkti ir man?” „Paklauskime tavo dantistės, ką ji apie tai mano, gerai?” arba „Mama, ar jau radai man gitaros mokytoją?” „Vis dar klausinėju. Gal tu irgi galėtum paklausti savo draugų – gal jie ką nors rekomenduotų?” arba „Tėti, padėk man išspręsti šiuos uždavinius, aš iš tiesų esu daug praleidusi” „Galbūt verta paprašyti mokytojos, kad ji tau padėtų? O gal gali padėti kuris nors klasiokas, kuriam gerai sekasi matematika?”
Vaikams svarbu išmokti/suprasti, kad mes nesame vieninteliai, galintys padėti/patarti, kad pagalbos/atsakymų į rūpinčius klausimus galima ieškoti ir už namų durų.
Be to, dažnai vaikui didesnį įspūdį padaro, jei dantistė papasakoja apie saldainių žalą, biblioteninkė – apie knygų skaitymo svarbą, gydytoja – apie tai, kas gali atsitikti, jei neplaus rankučių ir pan.
6. NEATIMKITE VILTIES.
Neruoškite vaiko nesėkmei, tegul bando:
„Noriu vaidinti pagrindinį vaidmenį mokyklos spektaklyje. Kaip manai, ar man pasiseks?”
Nesakykite: „Nenoriu, kad nusiviltum. Kodėl nori pagrindinio vaidmens, kai nesi visai vaidinęs? Pabandyk mažesnį vaidmenį”.
Sakykite: „Nori pagrindinio vaidmens? Tai bus įdomi patirtis!”
„Noriu dirbti aukle”
Nesakykite: „Tu dar labai maža, brangioji. Žmonės nori, kad jų vaikus prižiūrėtų vyresni vaikai.”
Sakykite: „Nori dirbti aukle? Papasakok.”
„Kai užaugsiu, būsiu inžiniere”
Nesakykite: „su tokiais pažymiais gali pamiršti…”
sakykite: „Sakai, kad nori būti inžiniere?”
Bandydami apsaugoti vaikus nuo nusivylimo, mes apsaugome juos…nuo VILTIES, nuo VERŽLUMO, nuo SVAJONIŲ ir netgi ….nuo tų svajonių išsipildymo.
KAIP DAR SKATINTI SAVARANKIŠKUMĄ?
1. Nelįskite prie vaiko kūno: jei krenta plaukai, nenubraukite jų; netiesinkite nugaros; netaisykite apykaklės ir pan. Dažnam vaikui tai nėra malonu – tai tarsi įsiveržimas į jo asmeninę erdvę.
2. Nebūkite smulkmeniškas: kodėl rašai taip prikišęs nosį? Išsitiesk. Nusibrauk plaukus. Užsisek rankoves. Nusipirkai tai? Iššvaistei pinigus… LIAUKITĖS.
3. Nekalbėkite prie vaiko apie jį. Dažnas vaikas pasijaučia tarsi būtų koks nors naminis gyvūnėlis: „Kazimieras labai socialus vaikas – visi jo draugai”; „Onutė anksčiau nemėgo skaityti, bet dabar skaito puikiai” ir pan.
4. Tegul vaikas atsako į jam adresuotus klausimus. Begalę kartų tėvams – vaikui esant šalia – užduodami tokie klausimai kaip: „Ar JOnukui patinka mokykla?”; „Ar Morta nepavydi sesutei?”; „Kodėl Joriui nepatiko nauja mašina?” Tokiu atveju klausiančiajam geriausia atsakyti: Jonukas/Morta/Joris gali Jums pasakyti pats(i) – juk ji(s) žino geriausiai!
5. Gerbkite vaiko norą vieną dieną kažko pasiekti. Kartais vaikai kažko labai nori, tačiau nei fiziškai, nei emociškai nėra tam subrendę. pavyzdžiui, nebenori sauskelnių, tačiau be jų vis dar lygi „nelaimės”. Nori plaukti, bet bijo vandens. Vietoj to, kad verstumėte, skatintumėte ir gėdintumėte, išreikškite pasitikėjimą, kad – kai ateis laikas – vaikas viską puikiausiai sugebės!
6. Stebėkite, ar nepadauginate sakydami „ne”. Kai kuriems vaikams „ne” reiškia KARĄ: jie šaukia, prasivardžiuoja, baisiausiai užpyksta, juos ištinka pykčio priepuolis, tampa ironiški/sarkastiški, klausia: KODĖL? Sako: TU BJAURUS…NEKENČIU TAVĘS ir pan. Ką daryti? Sakyti „taip”. Jokiu būdu – taip auginsite išlepintą tironą. Laimei, yra alternatyvų, kurias galima išbandyti:
a) suteikite informaciją: „Ar galiu eiti žaisti pas Sofiją?” „Mes tuoj valgysime.”
b) įvardinkite jausmus: (zoologijos sode) „Aš nenoriu dar eiti namo…” „Matau, kad dar labai norėtum čia pabūti. Sunku išeiti iš ten, kur smagu.”
c) nusakykite problemą: „mama, ar nuveši mane į muzikos mokyklą?” „Norėčiau tau padėti, bet tuoj turi ateiti elektrikas”.
d) pakeiskite „ne” į „taip, kai…”: „ar galime eiti į žaidimų aikštelę?” „Taip, kaip tik pavalgysime”.
e) pagalvokite: „Ar galiu nakvoti pas Jokūbą?” „Leisk man apie tai pagalvoti”.
Nors skaitant gali atrodyti, kad būtent taip kalbėti su vaiku prašo…sveikas protas, tačiau iš tiesų reikia nemažai pastangų, kad toks kalbėjimo su vaikais būdas būtų kasdienybė. Žinoma, yra ne tik šie šeši būdai skatinti vaiko savarankiškumą: įsiklausydami į vaiko jausmus, dalindamiesi savo jausmais, kviesdami spręsti problemas ir pan. mes ugdome jų pasitikėjimą.
Ir dar. Visi esame girdėję frazę: JI TOKIA NUOSTABI MOTINA! KO TIK JI NEPADARO DĖL SAVO VAIKŲ, KO TIK NEPAAUKOJA!!! Ir tikriausiai dauguma jūsų, čia skaitančių, užaugote manydamos, kad gera mama „daro”, „aukojasi”…Yra dar geresnių mamų, kurios ne tik daro ir aukojasi, bet net ir GALVOJA už savo vaikus!!! Rezultatas? Nuolatinis karas dėl smulkmenų ir visiškai nesavarankiški vaikai…
Vaikai GALI ir PRIVALO būti atsakingi. Todėl pažadėkite sau DABAR, kad kaskart – prieš įsikišdami – pagalvosite: AR PRIVALAU ĮSIKIŠTI? O GAL SPRENDIMĄ GALI PRIIMTI VAIKAS?
Štai jums ir situacijos:
„Šiandien pavėlavau į mokyklą. Rytoj privalai mane pažadinti anksčiau”.
„Nemėgstu kiaušinių, o dribsniai nusibodo. Daugiau pusryčių nevalgysiu”.
„Ar lauke šalta? Man pasiimti megztinį?”
„Ot…niekaip neužsegu šios sagos”.
„Žinai, ką? Nuo šiol taupysiu žiurkėnui”.
„Emilija nori, kad ateičiau į jos gimtadienį, bet man nepatinka tie vaikai, kuriuos ji jau pakvietė. Ką man daryti?”
KĄ NUSPRENDĖTE VAIKUI SAKYTI???
Žinia, visi suprantame savarankiškumo naudą, tačiau…pasirenkame elgtis priešingai. Kodėl? Visų pirma, PATOGUMAS. Dauguma mūsų nuolat skuba: pakeliame vaikus patys, aprengiame juos, užsegame, apauname, pagaminame pusryčius ir juos patiekiame, sudedame rūbus, nes juk taip daug greičiau ir daug…lengviau:) Visų antra, PRIERAIŠUMAS. Mums vis atrodo, kad vaiko klaidos – mūsų klaidos. Širdis plyšta matant, kad artimas žmogus daro klaidas (nuo kurių darymo galėjome apsaugoti) ir nusivilia. Visų trečia (ir – kaip teigia autorės – visų svarbiausia) – NORAS JAUSTIS NEPAKEIČIAMU. Tas jausmas, kad esami reikalingi, kad esame nepakeičiami…toks SALDUS. Juk iš tiesų mama nusivils, kai supras, kad žadintuvas jos vaiką gali pažadinti geriau (ta prasme, kad sulauks mažiau pasipriešinimo), nei ji? Kam ji bus reikalinga (ypač, jei ji nedirba, o vaikai – visas jos gyvenimas), kai vaikas viską galės pasidaryti PATS??? Būtent dėl tų prieštaringų jausmų dažna mama sako, kad jos vaikui niekas neatstos; to, ką daro ji, niekas nepadarys TAIP gerai…ir t.t. ir pan.
Anot autorių, nepaisant mūsų pasidižiavimo, kai vaikai ko nors išmoksta ir nepaisant džiaugsmo, kad jie gali ir patys…mums skauda ir atsiveria tuštuma, kai pasijaučiame…nebereikalingi. Keista ta tėvystė: iš pradžių iš tiesų turime viską padėti mažam, bejėgiui žmogučiui, besąlygiškai duoti meilę, darbą, žinias, patirtį…ir visa tai tam, kad vieną dieną jis turėtų pakankamai vidinės stiprybės ir pasitikėjimo, kad…mus paliktų…
UŽDUOTYS:
1. Įgyvendinkite bent du iš šešių pasiūlymų, kad Jūsų vaikas pasijustų nepriklausomas, kompetetingas veikti savarankiškai ir pasitikintis savimi žmogus.
Kokia buvo vaiko reakcija?
2. Ar ką nors darėte už vaiką (tai, ką jis tikrai galėtų daryti pats)? Išvardinkite.
Kaip atiduoti/perduoti vaikui atsakomybę už tai…už ką jis jau seniai/tikrai gali būti atsakingas? (Daugumai vaikų nelabai patinka tokios frazės kaip: „tu jau didelis(ė)/jau tikrai gali apsirengti/pavalgyti/pasikloti lovą ir pan. PATS(I)”). Pasidalinkite, kaip pavyko.
Pabaigai šia tema: Bet kuriuo atveju, vaikas turi žinoti, ką apie jo pasirinkimus manote Jūs, kokios yra Jūsų šeimos vertybės. Net jeigu vaikas pasirenka elgtis ne taip, kaip norėtųsi Jums, neabejokite: pagarbiai pasikalbėję apie tai davėte peno pamąstymams.
II DALIS. PAGYROS.
Kaip manote, koks ryšys tarp to, ką vaikas mano apie save ir jo noro rizikuoti? Koks ryšys tarp to, ką vaikas mano apie save ir tikslų, kuriuos sau išsikelia?
Žinoma, yra vaikų, kurie išgyvena žeminimą, patyčias ir daug pasiekia gyvenime. Žinoma, yra vaikų, kurie auga gerbiami, skatinami, tačiau nepasitiki savimi ir bijo iššūkių. Tačiau taip pat neabejotina, kad tikimybė, jog gerbiamas ir skatinamas vaikas gerai manys apie save, nebijos sunkumų ir kels sau aukštesnius tikslus…didesnė. Žmogaus nuomonė apie save turi nepaprastai didelę įtaką jo mąstymui, jausmams, troškimams, vertybėms ir tikslams. Tai – jo elgsenos raktas.
Ką daryti tėvams, kad vaiko nuomonė apie save būtų geresnė? Žinoma, visa tai, apie ką jau kalbėta, padeda vaikui jaustis gerbtinu asmeniu. Kai gerbiame vaiko jausmus, kai leidžiame pasirinkti, kai leidžiame pačiam spręsti problemas, auga vaiko pasitikėjimas savimi.
Kas dar? Pagyros. Žinia, pagyros – slidus reikalas. Kartais ir pati nuoširdžiausia pagyra susilaukia…netikėto rezultato. Be gerų jausmų pagyros gali sukelti: nepasitikėjimą giriančiuoju; neigimą; baimę (aha, dabar pagyrė, o jei kitą kartą man nepasiseks???); neigiamų dalykų išryškinimą (aha, protinga, o matematikos uždavinių visai nesuprantu!); įsitempimą (o jei kitą kartą nepasiseks pelnyti daug taškų?) ir pan.
Naudingos pagyros susideda iš dviejų dalių:
1. Suaugęs su pasigėrėjimu nusako, ką jaučia arba mato;
2. Vaikas, tai išgirdęs, nudžiunga ir pats gali save pagirti.
Vietoj vertinimo:
„Susitvarkei kambarį, kokia šaunuolė!” (Ne tokia aš jau ir šaunuolė, nes pusę žaislų sugrūdau po lova…)
Nusakykite:
„Matau, kad pasidarbavai. Kaladėlės jau lentynoje. Kompaktinės plokštelės irgi vietoje. Ir kamuoliukai surinkti. Man malonu užeiti į tavo kambarį” (Aš puikiai moku susitvarkyti, kai noriu!)
Vietoj vertinimo:
„Šis piešinys yra labai labai nuostabus. Tikrai gražus”. (Įdomu, ar jis iš tiesų jam patinka…)
Nusakykite:
„Tik pažiūrėk į šitas linijas, į šitas spalvas…O kokios nuostabios gėlės! Pakabinsiu jį koridoriuje, gerai?” (jam iš tiesų patinka…)
Vietoj vertinimo:
„Nuostabu. Rašai gražius eilėraščius.” (Ar ji tikrai taip mano???)
Nusakykite:
„Mane sujaudino tavo eilėraštis apie erelį. Ypač patiko pasakymas: „Didžiulių sparnų plazdėjimas”” (Aš moku rašyti eilėraščius…Rytoj parašysiu dar vieną!)
Kai nusakome, vaikams pradeda ryškėti/aiškėti jų stipriosios pusės. Juk verta vien dėl to! Žinoma, daug lengviau pasakyti „nuostabu”, nei iš tiesų įsižiūrėti, pajausti ir nusakyti…
Štai pratimas.
PIRMA situacija. Mažylė pirmą kartą savarankiškai apsirengė. Stovi prieš jus ir laukia, kol pastebėsite.
a) Tiesiog pagirkite; b) Pagirkite detaliai nusakydami, ką matote/jaučiate; c) Ką vaikas gali (sau) pasakyti?
ANTRA situacija. Vaikas jus pakvietė į spektaklį, kuriame vaidina karalių/karalienę. Po spektaklio vaikas pribėga ir klausia: Na, KAIP?
a) Tiesiog pagirkite; b) Pagirkite detaliai nusakydami, ką matote/jaučiate; c) Ką vaikas gali (sau) pasakyti?
TREČIA situacija. Pastebėjote, kad vaikui po truputėlį geriau sekasi mokykloje: gražiau rašo, daro mažiau klaidų, laiku atlieka užduotis.
a) Tiesiog pagirkite; b) Pagirkite detaliai nusakydami, ką matote/jaučiate; c) Ką vaikas gali (sau) pasakyti?
KETVIRTA situacija. Keletą dienų sergate. Vaikas nupiešia jums piešinį, išpuoštą balionais ir širdutėmis. Paduoda ir laukia reakcijos.
a) Tiesiog pagirkite; b) Pagirkite detaliai nusakydami, ką matote/jaučiate; c) Ką vaikas gali (sau) pasakyti?
Jei norite pagirti, galima iš pradžių nusakyti, o po to viską tarsi susumuoti vienu žodžiu:
„Jau ilgiau, nei valandą mokaisi tuos naujus žodžius. Tai bent ATKAKLUMAS!”
„Sakei, kad grįši penktą valandą ir dabar lygiai penkios. Tai bent PUNKTUALUMAS!”
„Pamatei, kad gėles reikia palaistyti ir tai padarei. Džiugu, kad ĖMEISI INICIATYVOS!”
ir pan.
Esmė ta, kad reikia rasti žodį, kuris tiktų ir kurio vaikas dar nebūtų apie save girdėjęs. Ir iš tiesų – tai nėra labai sunku: reikia tik stebėti, klausyti, pastebėti ir garsiai pasakyti, ką pamatėte ir pajutote. Net keista, kad tokie paprasti dalykai…turi tokį nepaprastą efektą. Žingsnis po žingsnio, diena po dienos jūsų vaikas atskleis (ir jūs jam atskleisite) stipriąsias puses. Visa tai – amžinai išliekantys įnašai į jo emocinės gerovės banką. „Geras” berniukas kitą dieną gali būti „blogas” berniukas, tačiau visada išliks tai, kad jis pradžiugino mamą nuostabiu atvirlaiškiu, užbaigė namų darbus net tada, kai buvo labai pavargęs ir pan. Būtent į tas akimirkas, kai vaikas buvo padrąsintas, jis remsis, kai suabejos savo jėgomis ar supančiu pasauliu: aš esu padaręs daug nuostabių dalykų…vadinasi, galiu vėl ir vėl padaryti!!!
Keletas pastebėjimų:
1. Tegul pagyros atitinka vaiko amžių ir gebėjimus. (Paauglys gali ir įsižeisti, jei jam pasakysite, jog matote, kad kasdien gražiai išsivalo dantukus 😀 )
2. Venkite pagyrų, kurios išryškina praeities klaidas ir silpnybes: „Galų gale sugrojai taip, kaip reikia!”; „Kaip gražiai atrodai! Ka pasidarei?”;”Nemaniau, kad išlaikysi egzaminą, o tu išlaikei”;
3. Tik nereikia persistengti. Jeigu per daug džiaugsitės, vaikas gali į tai žvelgti kaip į spaudimą: „To toks talentingas, tau reiktų dainuoti La Scaloje!” (jiems to daugiau reikia, nei man…)
4. Pasiruoškite: jei efektyviai girsite, vaikas tą veiksmą kartos. Jei nenorite, kad liptų laipyne į patį viršų, tai negirkite, kad puikiai moka laipioti. Pagyros skatina veiksmo kartojimą ir didina pastangas. Pagyros – didelė jėga. Naudoktie protingai.
Ar tikrai taip blogai pasakyti: „Šaunuolis!” „Puiku!”?
– Jeigu esate nuoširdus, vaikas tai išgirs. Tik po tokio šūksnio dar būtų labai gerai paaiškinti, kodėl taip manote.
Kaip pagirti vaiką, kuris galų gale pasielgė taip, kaip jūs seniai norėjote, kad pasielgtų?
– Tarkim, vaikas dažniausiai blogai elgiasi su kūdikiu. Ir štai vieną dieną jo elgesys nuostabus. Nereikia sakyti, kad jis buvo „geras” ar „galų gale” pasielgė „normaliai”. Pasakykite: „Man nepaprastai patiko, kaip tu šiandien elgeisi su sesute”. Jis ŽINOS, ką norite tuo pasakyti.
Ar galima sakyti: „Aš tavimi didžiuojuosi”
– Geriau sakyti: „Tu tikriausiai savimi didžiuojiesi…. (įvardinti, ką padaręs)”, nes dėmesys juk turi būti ne tam, kaip jūs jaučiatės, o tam, kaip jaučiasi vaikas.
Vaikas, atrodo, sulenda į žemę, jei jam nepasiseka; bijo rizikuoti, nes nenori pralaimėti. Ką daryti???
– Kai liūdi, nenuvertinkite jo liūdesio (nesakykite: nėr čia ko liūdėt, gi nieko neatsitiko!). Geriau pakalbinkite: „Turbūt susierzinai, nes nepavyko taip, kaip norėjai?” Suprastas vaikas dažnai atsipalaiduoja.
– Kartais padeda, kai tėvai supranta vaiko klaidas kaip mokymosi proceso dalį. Juk neklystantis nieko neišmoksta!
– Kartais padeda, jei tėvai nenuvertina savęs dėl savo klaidų. Jei pamiršę raktus garsiai mąstysite: „Na, ir kvaiša aš…Jau durniau pasielgti negalėjau!”, vaikas manys, kad šitaip galima elgtis su savimi kai kas nors nepasiseka. Geriau patys mokykitės sakyti: „kaip čia man padaryti, kad daugiau tų raktų nepamirščiau…jaučiu, kad reikia pasidaryti keletą kopijų ir vieną pasilikti mašinoje” Būdami geri sau mokome vaikus būti gerais sau.
UŽDUOTYS:
1. Įvardinti tai, kas man patinka mano vaike. (Be maisto, pastogės ir aprangos mes dar turime pasirūpinti vaiko savivertės jausmu. Visas pasaulis tik ir lauks, kad pasakytų, kur jie netobuli ir padarys tai garsiai ir kiekviena proga. Būkite tie, kurie pasakys, kas yra GERAI).
2. Ką mano vaikas padarė nuostabaus, ko aš nepaminėjau/neįvardinau. (Dauguma mūsų labai greiti kritikuoti ir lėti pagirti. Tarkim, jūs visada gražiai pastatote mašiną stovėjimo aikštelėje. Kiek kartų jums už tai yra padėkoję? O jei pastatote netinkamai? Vienas paslydimas ir dažniausiai jums apie tai pasakoma!)
3. Ką galėčiau jam pasakyti/Kaip galėčiau pagirti?
Pirmos savaitės dalyvių įspūdžiai.
Antros savaitės dalyvių įspūdžiai.
Trečios savaitės dalyvių įspūdžiai.