Kaip smagu sulaukti dalyvaujančių mamų įspūdžių! Ačiū jums! Apie šį projektą bei pirmosios savaitės užduotis galite pasiskaityti ŠTAI ČIA. Pirmąją savaitę stengėmės ir/arba mokėmės (tačiau, žinoma, tai truks visą gyvenimą…) pripažinti vaikų jausmus; išklausyti, ką vaikas sako (neduodant patarimų, o leidžiant jam pačiam priimti sprendimą) bei įvardinti jausmus. Dalyvaujančiųjų projekte pirmosios savaitės įspūdžius skaitykite ŠTAI ČIA. O dabar…laikas žygiuoti toliau.
Turbūt nerastumėme nė vieno vaiko, kuris tylėtų, jei jam kas nors nepatinka. Nežinau, kaip jūsų namuose, bet pas mus dramos keičia viena kitą nuo pat ryto iki vėlaus vakaro: ryte per daug pešami plaukai, „kvaili” džinsai, per pietus suerzina vieni kitus, po pietų – apsistumdo, vakarop drama, kad reikia ruošti namų darbus ir t.t. ir pan. Tik tiek, kad teatre po dramos einame namo, o namuose…nėra, kur išeiti. Kaip teigia autorės: visoje toje įskaudinimų, pykčio, frustracijos ir pan. apsuptyje reikia išlaikyti sveiką protą:)
Taigi tarsi susitaikėme, kad aiškinimas, moralizavimas ir pan. išsekina mus ir nenuramina vaikų, tačiau…visos tarsi sutartinai tvirtinome, kad ir naujieji metodai (bent jau po pirmos savaitės) – ne panacėja. Autorės taipogi duoda pavyzdžių, kai tėvai sakėsi, jog jautėsi „kvailai”, „keistai”, jog vaikai manė, kad jie taip elgiasi.
Žinot, kokia mano bėda? Iš tiesų kartais save pagaunu…ne klausančią savo vaikų, o laukiančią, kada jie baigs kalbėti, kad aš galėčiau tęsti tai, ką vienu ar kitu metu dariau. Taigi – reikia pradėti koncentruotis į tai, ką sako vaikai. (Hmmm…ir ne tik.)
Pirmoji knygos dalis buvo apie tai, kaip padėti vaikui susidoroti su jo jausmais. Antroji – kaip padėti tėvams. Kaip teigia autorės, tėvams…sunku, nes jie kasdien stengiasi, jog vaikai elgtųsi taip, kaip iš jų tikisi suaugusieji ir kaip tikisi visuomenė. Sizifo darbas. Kuo labiau stengiamės, tuo labiau vaikai priešinasi. Kokios mūsų dažniausiai vartojamos frazės: nusiplauk rankas…nerėk…pasikabink paltą…ar padarei namų darbus?…grįžk (į tualetą) ir nuleisk vandenį…eik į lovą…prašau miegoti…nevalgyk su pirštais…nespardyk stalo…nešokinėk ant sofos…nekrapštyk nosies ir t..t. ir pan.
Ką daro vaikas? Tai, ką nori. Ką darome mes? Pykstame: tu darysi tai, ko noriu AŠ!!! karo būklė garantuota. Vyksta kova, kurioje siekiame įrodyti, kad vienas ar kitas esame stipresnis.
PIRMOJI UŽDUOTIS. Sudarykite sąrašą, ko reikalaujate iš vaiko paprastą dieną. Lapą padalinkite į tris dalis: ryte, dieną, vakare. Vienoje lapo pusėje surašykite, ko reikalaujate, kad padarytų, o kitoje – ko reikalaujate, kad nedarytų… (Aš pagalvojau, kad rytoj tiesiog save seksiu ir tada surašysiu…)
Dabar peeržiūrėkite šį sąrašą, nes jis – atspindys viso to, dėl ko galite nuolat kautis su savo vaiku:)
Autorės apžvelgia, kaip dažniausiai tėvai prašo, kad vaikai bendradarbiautų:
a) Kaltiname: „Tu ir vėl nučiupinėjai langą…kiek kartų tau sakiau jo neliesti??? Niekaip negaliu priprašyti…”
b) Prasivardžiuojame: „Šiandien šalta, o tu ir vėl be kepurės. Bet tik besmegenis šitaip gali negalvoti!” …”Tik pažiūrėk, kaip tu valgai…bjauru žiūrėti!”…”Tavo kambarys kaip paskutinio nevalos…gyveni kaip gyvulys!”
c) Grasiname: „Tu tik paliesk tą lempą dar kartą ir gausi per nagus!”…”Jeigu nebūsi apsirengęs, kol suskaičiuosiu iki trijų, aš išeisiu pro duris”…
d) Įsakinėjame: „Tuoj pat susitvarkyk kambarį!”…”Padėk man nunešti maišą namo…nagi!”…”Vis dar neišnešei šiukšlių? kas čia dabar? Tuoj pat nešk!”
e) Moralizuojame: „Argi taip gražu? Ar gražu taip elgtis?”…”Jeigu tu mūsi nemandagus, tai negali tikėtis, kad ir kiti bus mandagūs”…
f) Perspėjame: „Atsargiai! Nusideginsi!”…”Atsargiai. Ten važiuoja mašinos”…”Nelipk. Nugriūsi”…”Apsirenk. Sušalsi”…
g) Kančios kupini pareiškimai: „Ar baigsit rėkti? Aš išprotėsiu…gausiu infarktą”…”pamatysit, kai savo vaikų turėsit”…”matai žilus mano plaukus? į kapus mane nuvarysit!”
h) Lyginame: „Brolis tai visada laiku atlieka užduotis”…”Marija visada taip gražiai elgiasi prie stalo”…”Į Jonuką smagu žiūrėti: susitvarkęs, švarutis”…
i) Sarkazmas: „Juk žinojai, kad ryt kontrolinis, o palikai knygą. Tai protuolis!”…”Čia tavo namų darbai? Tikiuosi, kad tavo mokytoja moka skaityti kinų raštą, nes aš tai ne”…
j) Pranašystės: „Tu man melavai. Žinai, tavimi niekas nepasitikės, kai tu užaugsi, jei ir toliau meluosi!”…”ir būk toks savanaudis. Niekas nenorės su tavimi žaisti.”…”Visada burbi. Taip ir matau – burbėsi ir po 10 metų”…
Įsivaizduokite, kad esate vaikas…kaip jaustumėtės, jei taip bendrautų su Jum? Stabtelkite minutėlę ir apgalvokite, ką galvotumėte išgirdę tokius „pastebėjimus”.
Nenuostabu, kad po to nė dešimties metų neturintis pyplys trenkia durimis ir šaukia „nekenčiu!”…”na, ir ką?”…nebenori stengtis…nebenori bandyti…
Autorės siūlo penkis būdus, kurie padėjo ir joms, ir jų konsultuotiems tėvams. Jos vėl pabrėžia, kad nebūtinai viskas tiks jūsų vaikui. Ir ne visada. Tačiau bent jau bus pradėtas kurti pagarbos ir bendradarbiavimo klimatas, kuris galėtų būti atspirtis santykių tobulėjimui. Taigi:
1) Apibūdinkite. Apibūdinkite, ką matote (arba problemą): Sunku padaryti tai, ką reikia, išspręsti problemą, jei kiti sako, kad jūs nevykęs. Daug geriau koncentruotis į problemą, kai aptariama ji, o ne jūs. Pavyzdžiui, sakyti ne : Koks tu neatsakingas! Užkemši vonią ir paleidi vandenį, juk mus užpils!, BET: „vanduo vonioje jau tuoj pilsis per viršų”. Arba vietoj: „Neišvedei šuns visą dieną, esi nevertas gyvūno!” sakykite: „Manau, kad Sargis nori į lauką!”.
Be to, kai suaugusieji apibūdina problemą, vaikas pats gali nuspręsti (ir dažniausiai teisingai), kaip jam elgtis. Pavyzdžiui, Vietoj: „Kiek kartų sakiau, kad užgesintum šviesą išeidamas iš tualeto!” sakykite: „Tualete vis dar dega šviesa!” (Vaikas tikriausiai pasakys: einu užgesinti…arba tiesiog nueis). Vietoj: „Tuoj pat padėk telefoną!” sakykite: „Noriu paskambinti telefonu” (vaikas galės pasakyti, kad tuoj baigs…) ir pan.
Gali būti, kad vaiką suerzins Jūsų pasakymas. Tarkim, jei pasakysite: Durys atviros; vaikas gali paklausti: Tai kodėl jų neuždarai??? Esmė ta, kad jūs iš tiesų turite kažko norėti, o ne tiesiog siekti, kad tai padarytų vaikas.
2) Suteikite informaciją. Kai suteikiama informacija, niekam nereikia įsižeisti, kaip atsitinka, jei kaltiname. Pavyzdžiui, vietoj: „Kas paliko neužsuktą pieną?” sakykite: „Pienas gali išsipilti, jei neužsuktas” arba vietoj: „Fu, tik kiaulė gali laikyti nuograužas lovoje!” sakykite „Nuograužas reikia mesti į šiukšlių dėžę”.
Kai vaikams suteikiame informaciją, beveik visada jie patys gali suprasti, ką reikia padaryti. Pavyzdžiui, vietoj „Jei dar pamatysiu piešiant ant sienų, bus blogai!” geriau sakykite: „piešiame ne ant sienų, o …” (ant popieriaus) arba vietoj „Tau nekyla mintis padėti man tvarkyti, ar ne?” geriau sakykite: „Būtu puiku, jei galėtum surinkti žaisliukus”.
Be to, suteikdami informaciją Jūs mokote vaiką…gyvenimo tiesų. Na, tokių, kad pienas surūgsta ne šaldytuve, kad šlapi nepadžiauti rūbai gali supelyti, kad lengviau nusivalyti kojas prie durų, nei po to plauti visą koridorių. iš esmės tai nėra sunku, tačiau…reikia atsispirti pagundai „numesti” kokią bjaurią frazę. Pavyzdžiui, kad neneštumėme purvo į butą, batus nusivalome prie durų. Bet tai tau kartok nekartojęs…
Ir dar. Atsižvelkite į vaiko amžių. Jei 10mečiui sakysite, kad pienas ne šaldytuve suges, jis gali pagalvoti jog manote jį esant kvaileliu arba kalbate sarkastiškai.
3) Pasakykite vienu (ar keliais) žodžiais. Nedaugžodžiaukite. Paprastai viskas ir taip būna aišku. Vietoj litanijos: ” Prašiau jūsų eiti užsivilkti pižamas šimtą kartų, o jūs tik kvailiojate. Juk susitarėme, kad būsite su pižamomis prieš filmuką, o jūs net nesiruošiate” ir t.t. užtenka pasakyti: „vaikai. PIŽAMOS!” arba vietoj: ” ir vėl pamiršai savo kuprinę. Kitą kartą žiūrėk, kad galvos nepaliktum!” užtektų: „Jonai, KUPRINĖ!” arba vietoj: ” pažadėjai, kai tarėmės pirkti šunį, kad visada jį pašersi. Jau trečias kartas šią savaitę, kai tau primenu ir jau man nusibodo tau priminti. Kodėl aš ir mama turime tai daryti už tave?” pasakykite: „Emilija, ŠUO!”.
Vaikai nemėgsta pamokslų ir ilgų aiškinimų (o kas juos mėgsta???), todėl kuo trumpesnis priminimas, tuo geriau! Tik perspėjimas: jei tai vienas žodis, te nebūnie jis vaiko vardas…Girdėdamas savo vardą pasakomą nusivylusiu tonu keletą kartų dienoje…vaikas ims galvoti, kad jis – nevykėlis.
4) Kalbėkite apie jausmus. Nekomentuokite vaiko charakterio ar asmenybės. Vaikai nusipelnė išgirsti tai, kaip mes jaučiamės. Jeigu nuoširdžiai pasakome, kaip jaučiamės, esame nuoširdūs ir neįžeidžiame kitų. Vietoj: „Baik! Koks tu įkyrus!” sakykite : „Man nepatinka, kai…” arba vietoj: „Kas tau darosi? Tu visada pamiršti uždaryti duris!” sakykite: man nepatinka, kad palieki duris atviras, nes priskrenda musių ir pan.
Su žmogumi, kuris pasako apie savo jausmus (tebūnie tai pyktis ar susierzinimas) bendrauti lengviau, nei su tuo, kuris užsipuola. Be to, geriausia kalbėti TIK apie save: „Aš…” „Man…” ir pan. Vietoj: „Tu nemandagus! Visą laiką mane nutrauki!” sakykite: „Man pikta, kai pradedu k1 nors sakyti ir negaliu baigti!” Arba vietoj: „Ką tai reiškia ‘nuvežk mane’? Kalbi kaip koks išlepintas vaikėzas” sakykite: „Man nepatinka, kai su manimi kalbi tokiu tonu. Džiaugčiausi, jei pasakytum: ‘tėti, aš jau pasiruošus, gal galim važiuoti?” ir pan.
Be to, juk ir mums lengviau, kai galima pasidalinti tikraisiais savo jausmais su vaikais. Juk neįmanoma būti amžinai kantriu, mielu, nuostabiu tėvu! Nieko neatsitiks, jei vaikui pasakysite: šiuo metu negaliu tau padėti, nes esu labai susinervinusi…po vakarienės, gerai?…duokite man valandėlę nusiraminti…nebeturiu nė lašo kantrybės… Žinoma, jei jūsų vaikas paauglys ir su juo kurį laiką gyvenote kaip šuo su kate, nenustebkite, jei atšaus: na, ir kas? kam rūpi? Pasakykite, kad JUMS rūpi. Ir rūpi, kaip JIS jaučiasi.
Žinoma,, yra ir labai jautrių vaikų, kuriems tėvų „aš piktas” arba „esu įsiutęs” gali pasirodyti labai baisūs…Su tokiais vaikais geriau bendrauti teigiant, ko norėtumėte: vietoj „aš pykstu, kai tu tampai katę už uodegos” geriau sakykite: „norėčiau, kad gražiai elgtumėmės su gyvūnais”.
5) Parašykite. Kartais niekas, ką kartosime šimtus kartų, nebus taip efektyvut aip užrašas ar piešinys. Iš tiesų, man asmeniškai labai patiko sūnaus mokykloje tualete užkabintas plakatas su „žngsneliais”, ką daryti pasinaudojus tualetu:) Trumpa ir aišku net ir visiškiems pypliams. Pavyzdžiui, prie vonios pakabinkite užrašą: „Ar susirinkai savo plaukus?” arba šalia televizoriaus: „Ar paruošei namų darbus?”. Viena mama į vaikų kambarį paleido lėktuvėlį, ant kurio buvo užrašyta: pažaidę susitvarkykite!
Parašymas veikia ir tokiomis akimirkomis, kai, atrodo, jei sakysite, tai prarasite savikontrolę arba…iš įsiūčio tiesiog padarysite viską patys. Tačiau tokiais atvejais geriau ne praverti burną, o čiupti pieštuką. Yra situacijų, kai žinutės gali būti smagios. Tarkim, reikia, kad dukra susitvarkytų: „Mieloji Egle, mūsų virtuvė atrodys daug gražiau, jei bus sutvarkyta. Prašau pasiimti savo knygas nuo darbastalio, suknelę nuo grindų ir nuvalyti trupinius nuo stalo. Ačiū, Mama.” arba „Šįvakar skaitysime pasaką 19.30. Kviečiu visus nusipraususius ir užsivilkusius pižamas vaikus. Tėtė.”. Tačiau yra situacijų, kai humorui – ne vieta. „Agne, tiesiog verdu iš pykčio, nes tu paėmei nepasiklaususi mano naują diską, palikai jį ant grindų, jiis visas subraižytas ir nebeveikia. Įpykęs tėtė.” Žinote, ką? Tas tėtė gavo atsakymą: „Mielas tėti, iš tiesų LABAI tavęs atsiprašau. Šį šeštadienį iš savo santaupų nupirksiu tau naują diską. Agnė.”
Autorės dalinasi patirtimi kaip vieniša mama vis pykosi su vaikais, kurie – kol ji gamindavo vakarienę – vis užkandžiaudavo ir , sėdus prie stalo, nebenorėdavo valgyti. taigi ji ant durų pakabino užrašą: virtuvė uždaryta iki vakarienės. Sūnus (4m) tuoj pat ėmė klausinėti, kas užrašyta. Kai mama paaiškino, nekėlė nė kojos į virtuvę ir mama išvirto iš koto, kai mažoji sesė (2m) pirštuku vedžiojo užrašą ir „skaitė” (matyt, brolio pamokyta): virtuvė uždaryta iki vakarienės…
KELETAS PRATIMŲ
1. Įeinate į kambarį ir pamatote, kad tik ką išsimaudęs vaikas ant lovos numetė šlapią rankšluostį.
a) Kokia būtų įprastinė Jūsų reakcija?
O dabar:
b) Apibūdinkite;
c) Suteikite informaciją;;
d) Pasakykite vienu žodžiu;
e) Pasakykite, ką jaučiate;
f) Užrašykite.
Išbandėte visus būdus. O šioms situacijoms bandykite pritaikyti tą, kuris, jūsų nuomone, labiausiai tinka Jūsų vaikui:
a) Ir vėl nerandate įprastoje vietoje savo žirklių. Jūsų vaikas turi savo žirkles, tačiau nuolat ima Jūsiškes ir negrąžina į vietą.
b) Vaikas ir vėl tarpduryje numetė savo batus.
c) Vaikas pakabino savo šlapią paltą spintoje.
d) Supratote, kad vaikas jau kuris laikas nesivalo dantų.
Kai keičiate savo bendravimo būdą, svarbiausia prisiminti dvi taisykles (užsirašykite, gal padės:)):
1) Svarbu būti nuoširdžiu. Jeigu esate pasiutęs, o bandote nuduoti, kad esate kantrus ir geranoriškas – nieko gero. Vis vien – anksčiau ar vėliau – išsikrausite. Daug sveikiau yra ne pro sukąstus dantis ir priverstai šypsantis pasakyti: batai turi būti lentynoje, o pyktelėjusiu tonu šūktelti: batų vieta lentynoje!
2) Jeigu nepasiseka iš pirmo karto, nereiškia, kad jau viskas prarasta ir laikas pasiduoti…
O dabar…pats laikas grįžti prie anksčiau sudarytojo sąrašo, ką norime, kad vaikai darytų ir ko nenorime, kad jie darytų. Gal kuris nors šių metodų padėtų tai išspręsti efektyviau?
Ir…ŠIOS SAVAITĖS UŽDUOTYS:
1) Užrašykite bent vieną situaciją, kai galėjote pasakyti kažką bjauraus, o nepasakėte. Bet pagalvojote. Ir galbūt būtumėte pasakę.
2) Aprašykite bent porą situacijų, kai sėkmingai pasinaudojote naujaisiais (seni nauji, taip sakant) bendravimo metodais. Kokia buvo vaiko reakcija?
3) Ar teko parašyti laiškelį/nupiešti paveiksliuką? Kokį? Ar veiksminga?
Autorės dalinasi ir klausimais, kuriuos dažniausiai užduoda tėvai:
– Juk labai svarbu ne tik KĄ sakom, bet ir KAIP sakom, ar ne?
Taip. Vaikams – kaip ir bet kuriam kitam žmogui – geriausia, jei jis jaučia, kad iš esmės yra mylimas, tačiau dabar yra problema, kurią reikia išspręsti. Ir, žinoma, blogiausia, jei Jūsų bendravimas byloja, kad jis yra nuolat klystantis, visada erzinantis ir šis atvejis tik dar kartą tai įrodo.
– Jeigu taip svarbu, KAIP, tai kodėl toks dėmesys skiriamas žodžiams?
Žodis – stiprus ginklas. Gali būti, kad vaikas kada nors tuos Jūsų žodžius išsitrauks…prieš save. Todėl nors ir paniekos kupinas žvilgsnis gali labai skaudinti, dar ilgiau skaudina įžeidūs žodžiai.
– Kodėl jūs nepatariate vaiko prašyti liautis?
„Prašau” yra tinkamas, kai prašote ką nors paduoti, pasislinkti ir t.t.žodžiu, kasdieninėse, neįtemptose situacijose. Sakydami „prašau” parodome, kad esame mandagūs (Ne: paduok sultis!, o prašyčiau paduoti sultis…ir pan.). Pavyzdžiui, vaikas šokinėja ant sofos. Jūs prašote liautis. Dar kartą prašote liautis. Galų gale reikia arba nutepti vaiką nuo sofos (kai kurie net pliaukšteli, nes vaikas tiek ilgai nereagavo prašomas), arba skaityti moralą ir pan. Efektyviau – vaikui pradėjus tai daryti – griežtai šūktelėti: Ant sofų nešokinėjame!!!
– Kodėl kartais vaikai manęs negirdi???
Atsakykite sau į šiuos klausimus: a) Ar tai, ko prašau, yra normalu vaiko amžiui? (Galite pasiskaityti ir bloge esančius amžiaus tarpsnių aprašymus); b) Ar mano prašymas protingas? (Kodėl aš visada turiu gerai išsivalyti ausis???); c) Gal galite leisti vaikui pasirinkti darbą atlikti vėliau, o ne reikalauti, kad jis būtų atliktas tučtuojau? d) Gal galite kažką pakeisti namuose, kad vaikui būtų lengviau bendradarbiauti? (Pavyzdžiui, vietoj pakabų pritaisyti keletą kabliukų, kad jis galėtų lengvai pasikabinti striukę). e) Ar laikas, kurį leidžiu su vaiku, yra paskiriamas jam aiškinti, ką jis turi daryti…gal vertėtų tiesiog būti kartu???
– Visi esame pasakę vaikams tai, kuo nesididžiuojame. Bandau keistis, o mano vaikas, atrodo, specialiai stengiasi, kad man būtų kuo sunkiau.
Vaikai, kurie dažnai buvo kritikuojami, tampa labai jautrūs bet kokia pastabai. Jūs pasakysite : „tavo kuprinė!”, o jam jau atrodys, kad priekaištaujate, jog jis yra užuomarša. Su tokiu vaiku iš pradžių reikia labai daug…palaikymo bei UŽMERKTI AKIS prieš viską, prieš ką galite užmerkti. Tiesiog leiskite jam atsipalaiduoti. Pereinamuoju laikotarpiu teks patirti ir nepatiklumo ir net priešiškumo Jums. Nepasiduokite…Jūs elgsitės pagarbiai, o į tai VISI žmonės – anksčiau ar vėliau – sureaguoja.
– Bendraujant su mūsų vaiku padeda humoras. Ar jis yra tinkamas?
jeigu padeda – žinoma! Bėda ta, kad daug tėvų praranda šį jausmą, o jei nepraradote – puiki priemonė auklėjant vaikus.
– Kartais tenka kartoti šimtą kartų. Toks įspūdis, kad pati įkyriai zirziu. Ar galima to išvengti?
Vaikai dažnai elgiasi tarsi mūsų negirdėtų. Tai – paklauskite, ar išgirdo? Augustai, aar girdėjai, ką aš pasakiau? A: Taip, tu pasakei, kad išvažiuojame po 5min. Puiku, vadinasi, man nebereikės kartoti:)
– Mūsų problema ta, kad vaikas sutinka padaryti, tačiau sakosi tai padarysiąs vėliau ir…nepadaro. Ką daryti?
Pasitikslinkite, kada vaikas tai padarys. Pavyzdžiui, pasako, kad vėliau. Paklauskite, kada vėliau. O tada pasakykite: puiku, man gera žinoti, kad už valandos rūsys bus pradėtas tvarkyti:)
Manote, kad dabar jūsų vaikai jau klausys??? Tikėkimės, kad….NE. Juk jie ne robotai. be to, ir autorės teigia, kad jų tikslas – ne išmokyti manipuliuoti vaikais, kad jie visada paklustų.
Autorių tikslas – kad mes mokytumėmės išjudinti vaikuose tai, ką jie turi geriausia: jų išmintingumą, jų iniciatyvą, jų atsakomybės, humoro jausmą, jų gebėjimą įsijausti į kito kailį.
Šios savaitės pratimų tikslas – siekti, kad baigtųsi pokalbiai, kurie žlugdo iniciatyvą ir pasitikėjimą savimi ir ieškoti žodžių, kurie skleidžia vaikui sparnus. Pasistenkime sukurti emocinį klimatą, kuris skatina vaikus bendradarbiauti, nes jiems rūpi jų pačių ir mūsų gerovė. Ir bendraukime pagarbiai: dabar, jų paauglystės metais ir kaip jie taps mūsų suaugusiais draugais.
Jūsų įspūdžių, apmąstymų ir patirties perliukų laukiu iki kito trečiadienio, KOVO 18 dienos!!!