Jau esu rašiusi ir apie elitines mokyklas, ir apie šiaip privačias. Todėl sudomino ir vakarykštis straipsnis, kad prestižinėse gimnazijose Lietuvoje – rekordiniai konkursai!Na, nejau pildosi mano svajonė, kad vis daugiau tėvų atsisako filosofijos „man gerai buvo, bus gerai ir mano vaikui” ir ima norėti savo vaikams geriau? Vilniaus licėjuje į 120 vietų pretendavo 603 mokiniai, o jėzuitų gimazijoje į 96 – 349! Po 5 ir 3,6 vaiko į vieną vietą (atitinkamai)!
Suprantu, kad licėjus – jau dažnai paties paauglio sprendimas, todėl iš tiesų džiugina, kad vis daugiau vaikų nori ten pakliūti. Penkta klasė – daugiau tėvelių sprendimas ir pasirinkimas. Tačiau 349 – jau visai neblogai!
Kaip tik vakar pas Vilhelmą viešėjo klasiokas, kurio brolis šiemet baigia mūsų katalikišką darželį-mokyklą. Kai jo mama atvažiavo pasiimti, kalbėjome, kokia yra tvarka. Mat, pasirodo, prie pat jų namų yra mokykla, į kurią pagal rajoną berniukas turėtų eiti, tačiau tėvai ten vesti nenori (iš mūsų mokyklos tėvai paprastai nenori vesti į rajoninę – na, nebent ji – viena geriausių Briuselyje 😀 Kodėl? Todėl, kad vien į šį darželį- mokyklą kai kurie tėvai vaikus veža iš Briuselio rajonų, t.y. iki 20km spinduliu!)
Taigi turėjau puikią galimybę išsiaiškinti, kaip vyksta patekimas į prestižines mokyklas Briuselyje. Pasirodo, sudaroma eilė. Dvi eilės. Viena – prioritetinė. Joje yra šeimos nariai tų, kurie į mokyklą yra patekę ir vaikai pagal rajoną. Antra eilė – bendros tvarkos. Ir ten žiūrima į visų metų visų pažymių vidurkį. Teisybę pasakius, nesupratau, ar metinių pažymių, ar trimestro. Kiekviena šeima surašo eiliškumo tvarka savo prioritetines mokyklas. Ir tada švietimo skyriaus atitikmuo darbuojasi taip, kad prakaitai į visas puses taškosi, nes reikia atsižvelgti į visų šeimų pateiktus pageidavimus, į vaiko rezultatus, į abi eiles kiekvienoje mokykloje ir t.t. ir pan. Vaikui yra garantuojama tik vieta rajoninėje mokykloje. Visa kita – kaip pasiseks su ta eile. Pavyzdžiui, vienoje prestižiškiausių Briuselio mokyklų, kurią jie buvo užrašę pirmu numeriu, vaikai užsipildė vien iš šeimos narių sąrašo. Antroje jų pasirinktoje mokykloje iš normalios eilės sąrašo tebuvo…viena vieta, todėl jie ir ten nepakliuvo! Dabar tik laukia, ar paklius į tą, kurią užrašė trečiuoju numeriu, na, bet mama sakė, kad jau labai išgyvena…
Taigi dabar ir nežinau…gal geriau egzaminus laikyti? Nes juk jei visa mokykla užsipildo vien broliais/seserimis, tai kitiems vaikams (ypač, jei šie – pirmagimiai) kaip ir nelieka galimybių… Kita vertus, dėl Lietuvos man kirba tokia mintis: juk pavyzdžiui, licėjus nėra privati mokykla…tai kodėl ten nėra durys atviros vaikams pagal rajoną kaip yra kitose valstybinėse mokyklose? Dėl licėjaus, manau, drąsiai ir būstą keistumėme!
Ir dar vienas klausimas iškilo: jei jau visa mokykla užsipildo ne geriausiais iš geriausių egzaminus išlaikusių vaikų, o šeimos nariais ir rajono vaikais, tai kodėl niekaip nekrenta tų mokyklų lygis? Pavyzdžiui, College Saint-Michel, kuri, manoma, yra pirmame Briuselio mokyklų trejetuke, šiemet (jei tikėsime Vilhelmo klasioko mamos žodžiais) savo septintas klases (Belgijoje yra šešios pradinės klasės) užpildė nepriimdama nė vieno vaiko iš šalies. Vadinasi, net ne vaikai esmė, ar ne? O mokytojai, aplinka, lūkesčiai ir pan. O gal į tą rajoną susikėlė šeimos, kurios yra tam tikro pobūdžio? Na, man ne kartą ir ne du teko girdėti apie šeimas JAV, kurios būtent dėl geros mokyklos keliasi į daug mažesnį būstą, bet kad būtų pagal rajoną į prestižinę mokyklą. (Nes, žinia, už mokslą prestižinėse valstybinėse juk mokėti nereikia!)
Kokios jūsų mintys šia tema?