Kadangi vis pasisakau prieš patyčias, tai mokslo metų pradžia – tinkamas laikas vėl atkreipti į tai dėmesį. Šįkart už nuorodą esu dėkinga vienai Vaikystės Sodo stovyklėlės mamytei, kuri ją man atsiuntė. Čia, kaip sakant, noriu nepraleisti progos pasidžiaugti, kad su Vaikystės Sodo stovyklėlės tėveliais vis dar susirašome, bendraujame, nors prabėgo vos ne mėnuo. Tikiuosi, kad ilgam liksime draugais ir esu labai dėkinga, kad nepamirštate! Grįžkime prie patyčių. Šįkart – praktiniai patarimai, ką daryti vaikui, jei iš jo pradeda tyčiotis. Manau, kad labiausiai šie patarimai tinka pradinių klasių moksleiviams, tačiau neprošal ir vyresniems bei jaunesniems!

Tie, kurie skaitote mano rašliavą nors kiek ilgiau, jau žinote, kad vaikams pateikiame informacija turi būti konkreti, lengvai suprantama. O kas yra lengviau suprantama, nei tai, į ką jie gali pažiūrėti BET KADA? Jau kartą rašiau, ką darau, jei vaikams sunku be manęs likti – pabučiuoju į delniuką ir pasakau, kad jie mano bučinį ir mano meilę turės su savimi visą laiką, kol manęs nematys! Ir – patikėkite – veikia! Taigi kažkaip tikiu, kad veikia ir toks metodas prieš patyčias.

Apibrėžkite vaiko rankutę. Tai – planas. Kiekvienas pirštas – kovos prieš patyčias žingsnelis. Suprantama, kad tų žingsnelių yra penki.

Visų pirma pakalbėkite su vaiku apie tai, kad su tuo, kuris elgiasi netinkamai, reikia kalbėti garsiai ir aiškiai. Tarkim, jei balso garsumą būtų galima įvertinti skalėje nuo 1 iki 10, tai reikia kalbėti balsu, kuriam duotumėte 8etą garsumo skalėje.

Visų antra, būtina užmegzti akių kontaktą. Nežinau, kaip jums, bet man tai tikrai sunku atlaikyti žvilgsnį žmogaus, kuris, tarkim, mane puola. Tačiau pateikiama keletas „gudrybių”: pavyzdžiui, jei esate kiek tolėliau (toliau, nei 1.5m), galite tiesiog žiūrėti į veidą – atrodys, kad žiūrite į akis. Arba – jei esate arčiau – žiūrėkite į tarpuakį. Irgi apgausite 🙂

Taigi…kokie tie gudrieji žingsneliai, kurie turi buliuką išversti iš klumpių???

a) Ignoruok ir nueik į šoną.

Sakyk „na, ir?” arba „tai kas?” abejingu tonu ir pasistenk, kad veidas irgi liktų abejingas/neišduotų emocijos.

Labai apsidžiaugiau tai perskaičiusi, nes būtent taip patardavau daryti savo ikimokyklinukams, jei kuris nors vaikas prie jų imdavo kibti. Tą patį sakau ir savo vaikams: kiti tai daro, nes tu reaguoji. Pabandyk nereaguoti ir žiūrėk, kaip bus tada. Dažnai patyčios liaunasi. Tačiau jeigu nesiliauna…

b) Sakyk: „Prašau liautis, tu mane skaudini”.

Nereikia pamiršti, kad kartais iš tiesų mes vieni kitus paerziname nenorėdami/nelinkėdami nieko blogo. Taip būna ir su vaikais – kai riba peržengiama nesąmoningai. Tokia frazė padės draugams suprasti, kad jie elgiasi netinkamai. Tačiau jeigu jie erzino sąmoningai ir nesiliauna….

c) Sakyk: „Liaukis, man nepatinka”.

Pasakyk tai garsiai (10 iš 10 balso garsumo balų), ryžtingai ir aiškiai. Teisybę pasakius, aš, dirbdama su vaikais, (b) prašokdavau ir iškart mokiau vaikus sakyti šią frazę, jei nepadėdavo (a). Nuostabiausia, kad net Vaikystės Sodo stovyklėlėje vaikai pradėjo sakyti: „Prašau liautis, man nepatinka!” Tiesiog neįtikėtina, kaip greitai vaikai išmoksta, jei esi nuoseklus ir jei jie tiki, kad viena ar kita frazė veikia (o su ikimokyklinukais reikia nuolat būti šalia, kad padėtum šiai frazei suveikti, ir vaikas įsitikintų, kad žodžiais, o ne kumščiais sprendžiamos problemos yra išsprendžiamos daug efektyviau.

Jeigu ir tada patyčios nesiliauna…

d) Sakyk: „Liaukis, arba aš pasakysiu mokytojai”.

Arba tiesiog kitam suaugusiajam. Pastebėta, kad patyčios dažniausiai vyksta laisvo žaidimo klasėje arba lauke metu – kai suaugusieji nėra šalia. Jeigu ir tada erzinimas nesiliauna…

e) Eik pas mokytoją (suaugusį) ir papasakok, kas atsitiko.

Labai svarbu, kad suaugęs žinotų, kas vyksta ir galėtų padėti.

Šie penki žingsniai (kurie turi būti iš anksto su vaiku aptarti) suteikia vaikui žinojimą, ką reikia daryti, jei prasidėtų patyčios. Juk dažniausiai – kai esame įstumiami į kampą – pradedame elgtis ne taip, kaip norėtumėme (arba išvis pamirštame, ką reikėtų daryti). Be to, tokia sistema padeda vaikui suprasti, kada jau būtina kreiptis į suaugusiuosius (nes dažnai vaikai nenori būti skundikais, todėl kenčia bendraamžių patyčias). Beje, ikimokyklinukams pastebėjau, kad labai padeda ištiesta/iškelta ranka, kai jie sako: liaukis, man nepatinka!

Linkiu, kad jūsų vaikai niekada nepatirtų patyčių ir niekada jiems nereikėtų pasinaudoti šiais patarimais, tačiau…šis receptas tikrai geras ir jį turėti po ranka tikrai nepakenks. Sėkmės!

Originalą galite skaityti čia.