Šį įrašą parašiau gerokai anksčiau…tačiau po kelių valandų „paslėpiau” iki tol, kol dovanos buvo išpakuotos – kad niekam nebūtų pagundos perskaityti ar papasakoti anksčiau, nei derėtų 🙂 Tačiau dabar jau galima 🙂

Jau kelias dovanėles įdaviau į Lietuvą važiavusiems draugams, kad perduotų kitiems draugams, tačiau vakar pirmą kartą pakavau dovanas šeimai. Na, vaikų senelio šeimai. Kai gyvenome Lietuvoje, tiesiog nusipirkdavau pakavimo popieriaus ir supakuodavau: iš tiesų per visus darbus nebuvo nei laiko, nei noro pasistengti pakuojant. Dabar…dabar atsirado NORAS. Vakar pakuodama pagalvojau, kad dabar yra noras, bet nėra galimybės: juk pakuoti reikia taip, kad visko būtų kuo mažiau ir nesudužtų visaip bagažą mėtant ir vėtant lėktuve.

Dar supratau, kad esmė ne ta, ar turi laiko gražiai supakuoti, nes bent jau aš pastebėjau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau to laiko atsiranda. Ir dar. Viskas priklauso nuo to, ką pasirenki prioritetu. Bet kuriuo atveju…šįkart dovanų gražiai supakuoti nepavyko. Iš tiesų net nepavyko kiekvienam žmogui supakuoti jo dovanos, nes bent jau viena minkšta dovana buvo panaudota tam, kad apsaugotų dužti galinčias dovanėles.

Ir dar. Pagalvojau, kad gražus supakavimas visaip kitaip pateikia dovaną. Be to, juk iš tiesų svarbiausia yra mintis. Prisimenu, kaip ėjome pasveikinti mano kolegos per jo vestuves. Ir taip galvojome, ir anaip galvojome – niekaip nesugalvojome, ką jiems nunešti. Ir štai Gabrieliui šovė mintis nupirkti daug TWIX šokoladukų, nes tada buvo labai populiari ta „saldžios porelės’ reklama. Ir iš tiesų: tą mūsų dovanėlę daug kas dar dabar prisimena, o jei būtume nunešę puokštę gėlių, tai tuo viskas ir būtų pasibaigę… Nesakau, kad nenešam puokščių, bet man, pavyzdžiui, labiau patinka dovanoti gėlę, kurios nereikia merkti ir kuri bent šiek tiek ilgiau laiko gali puošti namus. Menu, kartą dovanojome tokį labai dailų a la pomidoriukų medelį.

Kai negyveni su žmogum nuolat, sunku žinoti, ko jis iš tiesų norėtų. Ypač, jei a) nežinai, kas apkritai galėtų jį pradžiuginti ir b) žinai, kas pradžiugintų, bet arba toje srityje visai „nesigaudai”, arba tai visai ne pagal tavo kišenę. Yra ir tas atvejis, kai iš esmės spėji, kas žmogų galėtų pradžiuginti. Aišku, yra žmonių (pavyzdžiui, mano mama), kurie devynis kalnus perkops, kad išsiaiškintų, koks yra noras ir jį įgyvendintų, bet aš esu tokia, kuri atsižvelgia į žmogų, jo pomėgius ir labai džiaugiuosi, jei pavyksta „pataikyti į 10tuką’.

Taigi vakarykštės dovanos buvo daugiausiai susijusios su…skonio receptoriais 😀 Kadangi dovanas teko pakuoti paprastai: taupiau erdvę ir stengiausi, kad nesudužtų, tai tik dabar leisiu sau pasvajoti, kaip norėčiau būti supakavusi…

Pavyzdžiui, Gabrieliaus broliui ir Mortulės krikštatėviui nupirkome ypatingo ir išskirtinio Belgijos trapistų alaus ir…keturis maišiukus gurmaniškų riešutėlių, visaip priprieskoniuotų. Iš tiesų juk kasdien tokių dalykų neperki, tuo labiau keturių maišelių. Ir tada pagalvojau, kad būtų super visa tai kaip nors „kaimiškai” supakuoti į medinę dėžę, užrišti raudoną kalėdinį kaspinuką ir prikaišioti, pavyzdžiui, keletą rozmarino šakelių. Gražu, ar ne?

Gabrieliaus tėtei vaistinėje nupirkome 13 vaistažolių rūšių arbatą, kurią siūloma gerti ligų sezonu kaip vitaminą. Kadangi jis mėgsta arbatas, o Lietuvoje vis dar tupi pražiojęs nasrus gripas, tai, manau, visai tinkanti dovanėlė. Dar radau tokią senovinę skardinę ledinukų iš žolelių, kurie vadinasi „ledinukai kosuliui mažinti”. Man laaabai patiko toks a la senovinis įpakavimas (dėžutė ne tik šiaip skardinė – ji ir atrodo kaip atkeliavusi iš 1970ųjų!). Pagalvojau, kad ir šią dovanėlę būtų galima labai gražiai supakuoti: paprastą dėžutę nudažyti baltai, nupiešti raudoną kryžių, duoti vaikams nuspalvinti kokią nors žirafą, begemotą, beždžionėlę ir…padaryti Ekstra AiSkaudos dėžutę kaip nesusergant ištverti šią visokiomis ligomis grasinančią žiemą 🙂 Taip ir vaikai dalyvautų dovanos kūrime, ir dovana būtų smagi ir originali.

Ramunei ir Augusto krikšto mamai Augustas padovanojo savo piešinį. Ne bet kokį, o tapytą ant drobės (kanvasas, ar kaip jis ten vadinasi 🙂 ) . Na, tokį, kur drobė būna aptraukta ant medinio rėmelio, o tu pieši. Iš tiesų tai – vienas gražiausių Augusto piešinių ir padarytas nuo…iki (Jeigu prisimenate, Augustas dailėje norėdavo kuo greičiau nupiešti (ir nupiešdavo bet kaip), o po to sėdėdavo ir skaitydavo knygą, kol baigdavosi dailės būrelis. Kai tik leidome pasirinkti, kokį būrelį jis gali mesti, dailė lėkė pro langą pirmoji 🙂 ) Žodžiu, man jis buvo brangus ir gražus, tačiau – tikriausiai todėl, kad VIlhelmas Annai nuvežė savo piešinį, kurį ji tuoj pat pasikabino – Augustas irgi pagalvojo, kad piešinys – gera dovana. Kadangi Ramunė mėgsta kokybišką kosmetiką, dar nupirkome Yves Rocher dušo želė ir…turbūt pačio gurmaniškiausio Belgijoje šokolado plytelę su…levandomis. Tie šokoladai – plonučiai, supakuoti į tokį vos ne kartoninį popierių ir šiaip man tokie…kaip iš paveiksliuko. Pati jų nesu ragavusi, tačiau kelis kartus esu pirkusi dovanų. Kada nors reikės ir sau tokį pasidovanoti, nes dabar nežinau…gal jie nėra jau tokie skanūs? Tada, kaip sakant, velniop tą snobizmą 😀 Pakuodama šią dovaną galvojau, kad vat ją tai būtų galima supakuoti labai gražiai. Visų pirma, Lietuvoje būčiau paveikslą įrėminusi. Čiagi buvo baisu, nes mums dukart (gabenant iš/į Lietuvos į Belgiją) rėmelis sulūžo, o čia rėminimas…laaaaabai brangus! Tada galima išsiuvinėti ant paprasto mažo balto rankšluostuko raidę R ir tokiu šiaudiniu siūlu perrišti rankšluostuką kartu su dušo žele. Tada paimti didelį lakštą celofaninio permatomo (arba kokios nors Kalėdinės spalvos) popieriaus ir patiesti jį ant stalo. Ant to popieriaus statyti piešinį, šalia paguldyti kosmetiką ir šokoladą. Tada įdėti dar keletą Kalėdinių eglutės burbulų, suimti celofano keturis kraštus ir surišti juos Kalėdinės spalvos šiaudiniu (iš tiesų ten popierius, bet atrodo kaip šiaudas) kaspinu…Oi, net seilė varva, kai pagalvoju – man būtų gražu!

Tada – dar trys sesės (Gabrieliaus tėtės namuose – kaip ir pas mus – šešiese). Jauniausiai sesei (jai – tik ką suėjo devyneri) dovaną turiu jau seniai: dar viešėdama Lietuovoje nupirkau knygą „Mano pirmasis Atlasas”. Parašyta, kad knyga skirta 6-10 metų vaikams, tačiau ir man buvo labai įdomu ją vartyti ir skaityti. Kadangi paprastai stengiuosi Kalėdų dovanomis pasirūpinti iš anksto, labai džiaugiausi radusi tokią šaunią ir naudingą knygą. Kitą knygą pirkau, kai lankėmės Londone. Iš tiesų iškart pagalvojau apie Severiją, kai pamačiau šią knygą: Severija labai artistiška, mėgsta dainuoti ir mokosi anglų kalbos. Kokia tai knyga? Populiariausių angliškų Kalėdinių giesmių knyga su kompaktiniu disku, kuriame įrašytos visos knygos dainos. Rašoma, kad ši knyga skirta 5-8 metų vaikams, tačiau nereikia pamiršti, kad anglakalbiams. Manau, kad Severijai viską išsiversti, suprasti ir išmokti taisyklingai tarti dar reikės ir abiturientės sesės pagalbos 😀 Na ir, žinoma, kad dovana nebūtų per daug „akademiška” įdėjau maišiuką belgiško šokolado, iš kurio išlietos įvairios kalėdinės figūros: Kalėdų senelis, eglutės ir t.t. ir pan. Man pačiai seilės tįso, nes belgiškas pieniškas šokoladas, sakyčiau, nėra prasto skonio 🙂 Taip pat radau filmuką, kaip gražiai pakuoti knygas dovanoms. Aš, kaip sakant, taip ir pakuodavau – tik „apačioje” nedėdavau to plonyčio popieriaus. Bet jis gražu, ar ne?

Viduriniosios sesės dar prieš pat Kalėdas „išpuola” ir gimtadienis, todėl ir apie dovaną teko daugiau pagalvoti. Kai paskutinį kartą kalbėjome Skype su Severija, ji pasakė, kad Julijai vis dar patinka Witch serijos daikčiukai. Taigi radau nežinia, ką: ar tai pakabuką raktams, ar šiaip kažkokį „prisegtuką” prie mobiliojo telefono ar pan., tačiau, kaip sakant, svarbiausia – su „Witch” (Raganom 🙂 ) Ir dar nupirkom man labai patikusį sijoną ir megztuką. Morta buvo nepatenkinta, kad ir jai nenupirkome TOKIO sijono: iš tiesų man jis buvo gražus: smulkaus velveto, šiek tiek klostuotas, virš kelių. Žodžiu, stilingas. Prie sijono labai netikėtai pavyko priderinti megztuką, kurie dabar, atrodo, populiarūs Belgijoje, nes mačiau ne vieną mergaitę Vilhelmo mokykloje būtent su tokiu (atrodančiu kaip rankų darbo ir megztą tokiu margu siūlu didelėmis laisvomis akimis) megztuku. Julijai dovanos visai nepavyko supakuoti, nes į megztuką vyniojau vyriausios sesės dovaną, o į sijoną – brolio dovaną, kad šios nesudužtų. Tačiau iš tiesų sunkiai kažkas ir galvojosi…gal panašiai kaip knygą? O kaip jūs pakuojate dovanojamus rūbus?

Vyriausiajai sesei nupirkom du didelius kavos/kakavos puodelius. Na, bet tokius tikrai didelius. Vieną kakavinį su į ąsele įsidedančiu šaukštuku (irgi keramikiniu), o kitą – rusvą su tokiu pačiu šaukšteliu. Kadangi įsivaizdavau Eleną gurkšnojančią skanią kavą (patikėkite, ji gamina laaaabai skanią kavą – kai tik susitinkame, vis prašau pagaminti 😀 ) užsidegusią žvakę, tai prie dovanėlės pridėjau ir didelę žvakę. Ir, žinoma, geriant kavą smagu smaližiauti… Taigi dar pridėjau didelį speculoos skonio šokoladą. Kad valgydama prisimintų Belgiją ir tuos kartus, kai čia viešėjo 🙂 Jai iškart žinojau, kaip būčiau pakavusi: į žemą pintą lėkštutę įdedi Kalėdinių spalvų šiaudų, paguldai  į šiaudus puodelius, tarp jų įspraudi šokoladą, o apačioje pastatai-paguldai žvakę. Tada visai tai į permatomą vyniojamąjį popierių ir…suriši tokiu pačiu „šiaudu”, į kuriuos paguldei dovanėlę.

Na, aš tikrai nesu dovanų pakavimo „specė”: kai ką pamatau parduotuvėse, kai ką – internete, kai ką pati gaunu dovanų, ką po to galima adaptuoti ir pakuojant pačiai. Iš tiesų gražiai supakuota dovana – visai kas kita, nei tiesiog susukta į popierių. Ypač, jei labiau nori parodyti dėmesį ir sukurti šventinę nuotaiką, o ne priblokšti dovana.

Noriu jums pasiūlyti ir KELETĄ DOVANŲ PAKAVIMO (ir apskritai dovanų…nors joms gaminti gal jau ir vėloka) IDĖJŲ. Sėkmės!!!

Nuotrauka: Claudia Assad „Gift”