2011 metais Lietuvoje buvo 10 341 ištuokos.  Vadinasi, išsiskyrė 20 682 žmonės.  Vadinasi…57 žmonės per dieną! Kai pagalvoji, tai daug jų turi vaikų, kurie turės išmokti gyventi su tėvais, kurie negyvens drauge. Kurie galbūt pyksis. Kurie galbūt juodins vienas kitą. Skyrybos yra didelis stresas visiems, tačiau didžiausias – vaikams. Prisimenu, prestižiniame Educational Leadership žurnale skaičiau straipsnį, kuriame buvo surašyti didžiausi vaikų stresoriai (tyrė streso hormono kiekį kraujyje). Pirmasis – tėvų (arba vieno jų) mirtis. Antrasis – brolio/sesers gimimas (o mes taip jaudinamės dėl išėjimo į darželį :D). Trečiasis – tėvų skyrybos. Ne juokas. Besiskiriančių tėvų vaikai išgyvena jausmus, kurių nesupranta. Todėl tėvams (nors ir patys išgyvena itin sunkų laiką!) privalu suprasti, ką jaučia vaikas ir kaip galima jam padėti.

Kai tėvai skiriasi, vaikai dažnai atsiduria barnių sūkuryje. Kad taip neatsitiktų, reikia sėsti ir kalbėtis apie tai, kad net ir tada, kai santuoka baigiasi, jūs vis vien esate vaiko tėvai. Vienas jūsų liekate mama, o kitas – tėte. Nepamirškite, ką išgyvena jūsų vaikas: vyresnis gali vaidinti, kad jam neskaudu; daug vaikų mano, kad skyrybos įvyksta dėl jų kaltės; kiti jaudinasi, kaip šią žinią pranešti draugams.

Ko mes norime išmokyti vaikus? Neabejoju, jog norite savo vaikui parodyti, kad galite dirbti drauge kultūringai ir nesipešti. Taip pat svarbu vaikui pasakyti, kad jūs nesiruošiate vėl greitai būti drauge. Svarbu kuo greičiau sukurti naują šeimos funkcionavimo struktūrą, kad vaikai kuo greičiau susikurtų naują – normalų – gyvenimą.

Skirtingo amžiaus vaikai reaguoja skirtingai. Be to, skirtingai reaguoja ir skirtingi vaikai. Ir vis dėlto yra kelios tendencijos.

3-5 metų vaikai dažniausiai regresuoja (ima elgtis it kūdikiai), pradeda bijoti išsiskirti, jiems sutrinka miegas;

6-8 metų vaikai dažnai tikisi, kad tėvai tuoj tuoj bus vėl drauge; labai atvirai reiškia savo jausmus;

8-11 metų vaikai jaučia pyktį; dažnai poliarizuoja tėvus (vienas tampa geriečiu, o kitas – blogiečiu); imasi atsakomybės ne pagal amžių – rūpinasi ir gina tą, su kuriuo lieka gyventi;

12-18  metų jaunimą gali apnikti depresija; jie gali imtis agresyvių veiksmų; teisia tėvus; jaučia įtampą dėl savo santykių su kitais žmonėmis;

Padėti savo vaikams išgyventi jūsų skyrybas yra bene geriausia, ką jūs galite padaryti tuo metu, kai jos vyksta (aišku, tuo metu labai norisi koncentruotis į save, bet, deja, tai nėra geriausia vaikams). Vaikai – skirtingai nuo jūsų – nepasirinko skyrybų. Jie jaučiasi taip, tarsi niekam ne(be)rūpi jų jausmai, ir jie palikti likimo valiai.

Kita vertus, manau, kad kiekviena situacija yra unikali, o visi patarimai yra bendro pobūdžio. Mano rate yra šeimų, kurios gražiai gyvena po skyrybų ir yra tokių, kur tėtė išsiskyrė ne tik su mama, bet ir su savo vaikais (kodėl taip yra, kad dažniausiai tėtė išsiskiria su vaikais???). Tačiau… yra ir daugiau problemų. Viena jų – ta, kad po skyrybų dauguma pataria (ir palaiko) tam tėvui, kuris liko gyventi su vaiku, o tas, kuris nori bendrauti ir turėti artimą ryšį su savo vaiku, lieka tarsi už borto. Kartais man atrodo, kad mes pamirštame, kad ir tas iš tėvų, su kuriuo negyvena vaikas, yra vienišas.

Kokie yra sunkumai šių vienišų tėvų?

– jie nebūna kasdien su savo vaiku

– jie negali dalyvauti priimant vaikams kasdieninius (buitinius) sprendimus, iš kurių susideda mūsų kasdienybė, hence, gyvenimas

– jiems nebūtinai siunčiama informacija apie vaiką (pavyzdžiui, apie klasės susirinkimus)

– į juos kartais nežiūrima kaip į šeimos narius, o kartais žiūrima net priešiškai.

Tikriausiai niekas neabejojate, kad vaikams geriau, jei jų gyvenime aktyviai dalyvauja abu tėvai. Ką daryti?

– Būkite patikimas ir nuoseklus. Esmė – kaip jūs elgiatės pirmaisiais metais po skyrybų, nes būtent jie yra pagrindas ateities santykiams.

– Venkite vien tik smagumų, kai vaikas būna su jumis. Privalu vaiką įtraukti į namų ruošos darbus bei kitą kasdieninę veiklą.

– Jūsų namuose vaikas turi turėti jei ne savo kambarį, tai savo kampą. Tebūnie tai gyva erdvė: palikite kokią nors meilią žinutę, nupirkite kokį mielą niekutį – tegul vaikas jaučia, kad, jūsų nuomone, jis irgi čia gyvena.

– Vaiką pasiimkite ir grąžinkite sutartoje vietoje sutartu laiku. Apsikabinkite. Šypsokitės. Net ir patį sunkiausią susitikimą gali išgelbėti nuoširdus apsikabinimas ir atsisveikinimas.

– Jeigu norite pakeisti susitikimo laiką, informuokite kuo anksčiau. Informuokite ne tik buvusį sutuoktinį, bet ir vaiką (asmeniškai!). Prisimenu, kaip mano draugė su ašaromis akyse pasakojo apie buvusį sutuoktinį, kurio vaikas valandų valandas laukdavo prie lango: jis tik vėluoja… Nejau iš tiesų taip sunku pranešti?

– Savanoriaukite vaiko ugdymo įstaigoje. Jeigu gyvenate per toli, kad galėtumėte tai daryti, pasistenkite bent jau dalyvauti šventėse. Suprantu, kad gali būti keista būti vienoje erdvėje su (galbūt) nauja buvusio sutuoktinio šeima. Bet iš tiesų ar tai yra svarbiausia?!?! Mano draugų Švedijoje paauglys vaikas pasakojo, kad iš visos jo klasės neišsiskyrusios tik dvi šeimos, tačiau visi bendrauja, o vaikai gyvena tai pas vieną, tai pas kitą iš tėvų, ir niekas neaštrina santykių. Judėkite tolyn! Negyvenkite praeitimi! Jei ne dėl vaiko, tai dėl savęs. Žiūrėkite į buvusį sutuoktinį kaip į savo gyvenimo etapą, ir tiek. O gyvenime juk tiek visko nutiko, ar ne?

– Įsitikinkite, kad vaiko ugdymo įstaiga turi jūsų kontaktinę informaciją. Paprašykite, kad atsiųstų ir jums pažymių knygelės ar šiaip dokumentų, susijusių su vaiko laiko leidimu ugdymo įstaigoje, informaciją/medžiagą. Man vienas jau suaugęs žmogus kartą pasiguodė, kad jo išsiskyrę tėvai niekada nesilankė mokykloje. Žinote, ką aš apie tai manau? Kad tiems tėvams velniškai pasisekė, jog jų vaikas nenuėjo šunims šėko pjauti, nes tikimybė buvo didžiulė.

– Kai leidžiate laiką su vaiku, pasikvieskite ir draugų su šeimomis. Kodėl? Todėl, kad gyvenimas tekėtų (ar bent jau atrodytų, kad teka) normalia vaga. Įvykus skyryboms dažnai poliarizuojasi ir draugai, tačiau juk vaikui norisi išlaikyti gyvenimą kuo panašesnį į tą, kuris buvo. Vaikui negali paaiškinti (o ir nėra protinga), kad dabar yra dvi stovyklos: vieni palaiko tėtę, o kiti – mamą; ir tie, kurie palaiko mamą, su tėte nebendrauja. Tikiu, kad be galo sudėtinga tiems draugams bendrauti taip tarsi nieko neatsitiko. Pati esu atsidūrusi situacijose, kai su vienu iš buvusių draugų poros nebe(si)nori bendrauti. Kita vertus, jeigu ji(s) yra su vaiku, tai tikrai vaikui neparodyčiau, kad man nemalonu matyti jo tėtę/mamą. Tai – mano problema, į kurią neturėčiau velti vaiko.

– Pasiūlykite, kad vaikas, leisdamas laiką su jumis, pasikviestų ir draugą. Tokie dalykai, manau, leidžia pajusti, kad gyvenimas teka normalia vaga – ypač, jei apskritai nesate tas mielas, šnekus ir pūkuotas tėvas. Pavyzdžiui, aš beveik neabejoju, kad man būtų labai sunku taip imti ir kažkaip super duper leisti laiką – ypač, jei man skauda. O vat pasiimti vaiką su draugu ir vykti kažkur drauge – daug paprasčiau. Taip ne tik turėčiau tarsi tiltą tarp savęs ir vaiko, bet ir pažinčiau, su kuo jis bendrauja, kaip bendrauja, apie ką kalba ir pan.

– Domėkitės vaiko interesais ir veikla. Sūnaus klasėje buvo vienas vaikas, kurio tėtė jį pasiimdavo kiekvieną trečiadienį (nes prancūziškoje sistemoje pamokos trečiadieniais trunka iki   12:00)  ir kažką veikdavo drauge. Be to, tėtė vežioja vieną savaitę į būrelius, o mama – kitą. Taip tėtė aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime, nors ir yra savaitgalinis.

– Susidraugaukite su savo vaiko draugų tėvais.

– Su buvusiu sutuoktiniu nespręskite nesutarimų prie vaikų. Tiesiog pasakykite: mūsų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Čia, kaip sakant, galioja ir susituokusiems 🙂 TIk tiek, kad tikriausiai dažniau nesusituokusiems.

– Tėvystė turi rūpėti abiems: jeigu kyla problemų (susijusių su vaiku), spręskite drauge.

JEIGU GYVENATE TOLI ir negalite reguliariai bendrauti:

– rašykite, siųskite elektroninius laiškus, skambinkite. Pasistenkite bent kartą savaitėje bendrauti. Man nepaprastai patiko viena mintis: pažįstu šeimą, kur tėtė kiekvieną vakarą telefonu sekdavo dukrai pasaką. Gražu, ar ne?

– filmuokite savo veiklos ištraukas ir siųskite vaikui filmukus. Šiais fantastiškų elektroninių priemonių laikais iš tiesų galima pasistengti, kad jaustumėtės arti ir artimi.

– galite nusiųsti atvirlaiškių;

– sąmoningai užsirašykite, ką veikiate (ne tik ką nors super-duper, bet ir gan įprastas veiklas). Kai leisite laiką su vaiku, užrašai padės prisiminti, ką norite jam papasakoti;

– sąmoningai užsirašykite, ką veikia vaikas. Paklauskite buvusio sutuoktinio, jeigu negaunate informacijos iš vaiko. Kai kalbate (ar susitinkate) su vaiku, būtinai paminėkite, parodykite, kad žinote: „Kaip šaunu, kad gavai devynetą!” arba „Kaip praėjo šeštadienio dailė?” – taip bus lengviau pradėti pokalbį, nei „Kaip tau sekasi?”

Supraskite, kad, vaikui augant, poreikis praleisti daug laiko su jumis…mąžta. Kuo vyresnis vaikas, tuo jam aktualiau draugai, būreliai ir kt. Pasikalbėkite apie tai su vaiku. Pasitarkite, kaip nenutolti. Galbūt vietoj nakvynių eikite vakarieniauti ar vykite kur nors vakare drauge? Nepamirškite, kad vaikui visada esate svarbus – nesvarbu, kad jis jau beveik suaugęs. Tyrimai rodo, kad tėvų skyrybos paveikia visus vaikus, nesvarbu, koks jų amžius.

PATARIMAI TĖVAMS, SU KURIAIS GYVENA VAIKAS

Na, visų pirma įsisąmoninkite, kad jūs turite padėti buvusiam sutuoktiniui išlaikyti ryšį su vaiku. Nebent vaikui dėl vienų ar kitų priežasčių yra draudžiama bendrauti su vienu iš tėvų, padėkite jiems puoselėti ryšį.

Ką galite daryti?

– Kalbėkite su buvusiu sutuoktiniu apie vaikų draugus;

– Visada informuokite, jei turite su vaiku susijusių problemų;

– Suteikite ugdymo įstaigai ne tik savo, bet ir kito tėvo kontaktinę informaciją;

– Jeigu vaikas kuo nors susidomi (nauju), informuokite ir buvusįjį;

– Paskambinkite, kai atsitinka kas nors svarbaus: pavyzdžiui, iškrito pirmas dantukas; per futbolo rungtynes įmušė įvartį ir pan.

– Skatinkite vaiko bendravimą su buvusiuoju: pavyzdžiui, priminkite išsiųsti atvirlaiškį tėvo/mamos dienos proga arba tiesiog paskambinti tėtei/mamai;

– Jeigu žinote, kad vaikas bus pasiimtas, padarykite viską, kad jis būtų pasiruošęs;

– Jeigu žinote apie artėjantį svarbų įvykį (pavyzdžiui, Kalėdinis renginys mokykloje), būtinai informuokite, kad tėtė/mama galėtų atvykti.

PATARIMAI ABIEMS TĖVAMS

– Būkite lankstūs, jei reikia prisitaikyti. Žinoma, tai neturi tapti įpročiu antrajai pusei, tačiau ypatingais atvejais nepamirškite: vaiko interesai yra aukščiau, nei jūsų principai;

– Kartu su buvusiuoju spręskite disciplinos klausimus. Gal nesutarsite, tačiau bent jau žinosite, kokios taisyklės vaikui yra abiejuose namuose;

– Santuoka ir skyrybos – ne vaiko reikalas. Jeigu kalbate apie tėvystę, tai tik apie ją ir kalbėkite.

– Venkite ir per daug drausti, ir per daug leisti. Taisyklės turi būti aiškios, jų turi būti laikomasi, o tėvystės pagrindu turi būti demokratija ir meilė.

Jeigu bendradarbiauti sunku

Įsidėmėkite: kuo labiau jūs pešatės, tuo sunkiau vaikui susitaikyti su jūsų skyrybomis, tuo ilgiau jis išgyvena stresą. Jeigu matote, kad negebate susitarti, ieškokite pagalbos. Privalote rasti žmogų, kuris padės rasti kompromisą ir susitarimą.

Jeigu jaučiate sąžinės graužatį (o ją vienu ar kitu metu jaučia beveik visi)

Tėvus, kurie negyvena su vaiku, ši graužatis puola labiau, nei tuos, kurie gyvena su vaikais: graužiesi, kad leidi nepakankamai laiko su vaikais; kad jie neturi tokio gyvenimo, apie kokį jiems svajojai. Kai išgyvenate tuos jausmus:

– nesistenkite kompensuoti vaiko praradimų. Yra kaip yra.

– būkite nuoseklus tėvas/mama.

– padėkite vaikams pajusti, kad gyvenimas – net ir išgyvenus tėvų skyrybas – gali būti gražus ir prasmingas.

– jeigu kaltės jausmas jus užvaldo – ieškokite pagalbos.

Laikas – geriausias gydytojas. Bėgant laikui ir suaugusieji, ir vaikai pajunta, kad gyvenimas teka ir išgyvenus skyrybas. Tėvai turi prisiimti atsakomybę, kad tas pojūtis vaikui ateitų kuo greičiau.

Visai neseniai gavau klausimą, ar gali vaikas gyventi vieną savaitę su tėte, o kitą – su mama. Turiu pasakyti, kad pažįstu ne vieną tokią šeimą. Mūsų geri draugai Suomioje būtent taip ir gyvena. Ir štai visai neseniai vidurinioji dukra apsisprendė suvisam kraustytis pas tėtę, o pas mamą atvažiuoti paviešėti. Kalbėjome apie tai su mama. Ji pasakė, kad jai skaudu, bet ji tikrai nesistengs dukros atkalbėti: tai jos sprendimas ir – nors mergaitei tik 13  metų – jį reikia gerbti. Švedijoje pažįstu ne vieną tokią šeimą, kur, atėjus laikui, vaikas apsisprendžia nuleisti sparnus vienuose namuose ir nebesikraustyti nuolat iš vienų į kitus. Abiejuose jis laukiamas. Abiejuose mylimas. Kai mokiausi Švedijoje (12 klasėje), tai turėjau klasiokę: įvaikintą merginą iš Pietų Korėjos, kuri, įtėviams išsiskyrus, vieną savaitę gyvendavo pas vieną, o kitą – pas kitą. Prisimenu, tada galvojau, kiek išsiskyrusių tėvų Lietuvoje taip gyventų.

Tikrai nenoriu nieko blogo pasakyti apie LIetuvą, bet ar jums neatrodo, kad mes esame labai dramatiški? Kadangi mano amžiaus žmonės (blyn, kaip žiauriai skamba…) jau skiriasi (vien šiuo metu kelios draugų šeimos išgyvena krizę), tai matau, kas vyksta – to grožio, kurį matydavau anksčiau, mažai (be)likę. Kartais pagalvoju, ar ir aš taip galėčiau elgtis su žmogumi kurį mylėjau? Nežinau. Tikiuosi, kad skandinaviška patirtis nugalėtų, ir aš išlikčiau ori ir garbinga. Ir mama savo vaikams. Ne savaitgalinė, o kasdieninė mama. Ne niekinanti, o gerbianti jų tėtį ir jo pasirinkimą. Gal nepritarianti, bet gerbianti. Nes norėčiau ir pati būti gerbiama (bent jau) vaikams matant ir girdint.

Visa kita – kaip atrodo geriausia. Dabar jau tie laikai, kai vaikai gali teismo sprendimu atitekti ir tėtei, ir mamai. Kiek žinau, DB jau 12 metų vaikas gali išreikšti savo nuomonę su kuo JI(S) nori gyventi. Iki 12 žiūrima, kaip vaikui būtų geriau. Aš tai galvoju, kad tėvai žino, kaip būtų geriausia. Tik reikia nuoširdžiai tą pripažinti ir apie tai kalbėti. Pavyzdžiui, aš žinau, kad negalėčiau gyventi viena su keturiais vaikais visą laiką. Na, negalėčiau yra blogas žodis – reiktų ir galėčiau, taškas.  Tačiau žinau, kad man būtų labai labai sunku. TIesiog žvėriškai pavargčiau ir nebūčiau tokia mama, kokia esu, kai nesu pavargusi ir šalia yra žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti apie politiką, apie perskaitytą knygą, kuris gali pakaitom atsakyti į nesibaigiančius vaikų klausimus ir spręsti nesibaigiančius jų ginčus, skundus ir konfliktus.  Dėl to reikėtų sėstis ir kalbėti, kaip būtų geriausia. Tačiau turiu daug draugių, kurios vien nuo tokios minties išsižioja ir klausia: tu ką, atiduotum vyrui vaiką? Ir aš visada galvoju: bet tai juk tas vaikas 50% mano ir 50% jo. Ką tai reiškia ATIDUOTUM?!?! Kodėl tada jis turėtų ATIDUOTI man?!?! Nereikia svaigti. Vaikas yra abiejų.

Įkvepiantis straipsnis apie gyvenimą po skyrybų. Man labiausiai patiko frazė: įsisąmoninkite, kad nesate pirmas žmogus, kuriam tai nutinka. Daug straipsnių aktualiomis temomis byrant (ar subyrėjus) šeimai galima rasti štai čia. Tikiuosi, kad tie, kuriems aktualu, ras naudingos medžiagos.

Laikykitės. Ir ačiū, kad tokiomis sunkiomis ir intymiomis akimirkomis rašote man. Ir vis dėlto aš tikiu, kad galima jumpstart‘inti gyvenimą po skyrybų. Juk viskas yra mūsų galvoje ir mūsų rankose, ar ne?!

Nuotrauka: Rome visit by Ed Yourdon