Mūsų šaunusis šio tinklaraščio skilties DARBELIAI darbininkėlis Benediktas vakar iškeliavo į darželį. Vakare gavau smagų mamos laišką, kaip jam ten pasisekė. Taigi – Benedikto pirmoji diena darželyje.
Mamos Renatos pasakojimas:
Nuo pirmadienio jau turėjome eiti į darželį, bet antradienį Benedikto laukė skiepas, kuris dėl ligų ir urologinių intervencijų užsiliko net nuo pusantrų metų.
Antradienį ryte Benediktas gavo skiepą ir gydytojos leidimą ketvirtadienį šuoliuoti pas „voveriukus”.
Šiandieną buvo pirmoji Benedikto diena (tiksliau pusdienis) darželyje.
Į darželį atvažiavome apie 9:30 val.
Žinojome, kad patekome į „voveriukų” grupę, tad puolėme vaikščioti darželio koridoriais ir ieškoti „voveriukų”, nes nežinojome, kur ji yra. Pasibeldėme į direktorės kabinetą, bet jos neradome. Tai vėl pasileidome nardyti koridoriais. Užlipome į viršų ir atradome ten „nykštukus”. Užėjome ir pasiteiravome, kur „gyvena” „voveriukai”. Mums nupasakojo kelią, ir mes nuėjome į kitą darželio pusę.
Pakeliui sutikome direktorę, ir ji mus palydėjo pristatyti auklėtojai.
Kadangi tartis dėl darželio ėjo tėtis, tai direktorė, jį atpažinusi ir pamačiusi ant jo rankų Vincentą, žiūrėjo labai nustebusi. Sako: „Nesuprantu, negi šitas vaikas pas „voveriukus” užrašytas”. Mes pratrūkome kvatotis ir nuraminome ją, kad čia tik palaikymo komanda, o „voveriukas”- už mamos besislepiantis Benediktas.
Kai nuėjome į grupę, mus labai maloniai pasitiko auklėtoja. Susipažino su Benediktu, bandė su juo susidraugauti, tik Benediktas vis slėpėsi už mamos. Bet užtat Vincentas vos tik nurengtas, įpuolė į grupę ir prisijungė prie vaikų, žaidžiančių ant kilimo.
Benediktas, įėjęs į grupę, taip pat labai labai greitai apsiprato. Nuėjo prie žaidžiančių vaikų ir labai draugiškai, su labai mielu ir draugišku berniuku I. dėliojo plastmasinį konstruktorių.
Taigi, nei vienam mano vaikinui mamos nebereikėjo, tai aš pritūpiau ant kilimo pasikalbėti su auklėtoja.
Po mūsų dar atėjo viena mergaitė- M. M. buvo labai liūdna, ir ji atsisėdo grupės kamputyje ant fotelio „paliūdėti”. Auklėtoja vis prieidavo ją pašnekinti. Vėliau ir mes su Vincentu nuėjome pašnekinti M, tiksliau, aš šnekinau, o Vincentas bandė kesintis į M graužiamą obuoliuką, bet negavęs jo, vėl nuėjo žaisti.
Kai likau viena, tai, matyt, kad labai neliūdėčiau, prie manęs priėjo labai gražutė, mielutė, smulkutė mergaitė. Pasakė, kad jos vardas Mė, kad ji turi sesę kaip mūsų Vincentas, tik nesupratau koks sesės vardas, nors ji man pakartojo 3 kartus. Po trečio karto apsimečiau, kad supratau 🙂 Pasakė, kad turi gerą mamą ir gerą tėtį, ir kad šiandieną ją atvedė tėtis.
Kol mes su Mė draugiškai šnekučiavomes, Benediktas tebežaidė su berniukais, o Vincentas susirado (tiksliau jį surado) labai rūpestingą mergaitę K. Ji taaaaip jį prižiūrėjo, nešiojo, knygeles vartė, už staliuko pasodindavo, nukeldavo, užkeldavo, saugojo, kad nieko į burnytę nekištų, eilėraščius deklamavo,… Kad mes su auklėtoja ir šeimininkėle nusprendėme, kad jai labai reikia broliuko arba sesutės- pati užsiaugintų, tėvai galėtų sėdėti atsipūtę 🙂 Net kai Benediktui užėjo liūdesio minutė ir jis atsisėdo ant kėdės atskirai nuo vaikų, apsikabinęs žaislinį šuniuką, K priėjo, pašnekino, tada pati atsisėdo ant kėdutės ir… pasisodino Benediktą ant kelių ir apkabino. Nereali mergaičiukė.
Vaikai po darbelio (karpė ir klijavo vaisius, daržoves,… Nustebau pamačiusi kaip šauniai jie darbuojasi žirklėmis ir kaip gražiai karpo. Net jei auklėtojos nėra šalia, jie sėdi ir kruopščiai darbuojasi. Taip gražu žiūrėti buvo.) ir žaidimų vaikai gavo priešpiečius- bandelę su uogiene ir mandariną. Auklėtoja norėjo pavaišinti ir Benediktą, bet jis- didysis nevalgiukas ir išrankuolis- tik pasiraukė pamatęs uogienę ir mandariną ir nuėjo piešti. Tai Vincentas jo porciją sukirto net čepsėdamas. Ir bandelę su uogiene, ir mandariną, ir dar ėjo aplink stalą ko nors valgomo ieškodamas.
Kai vaikai suvalgė mandarinus ir pažaidė, auklėtoja vedžiojo juos visus po grupę sakydama kažkokį eilėraštuką apie netvarką, jei prieidavo vietą, kur dar liko primėtyta žaislų. Tada vaikai puolė tvarkyti žaisliukus, nes auklėtoja pasakė, kad „kai bus tvarkinga grupė, pabūsim aktoriais”.
Benediktas neprisijungė prie tvarkytojų. Kai paklausiau „kodel?”, pasakė, kad „ij taip visi vaikai labai gejai tvajko”, o jis apsikabino žaislinį šunį ir stovėjo atokiau.
Kai grupė jau buvo sutvarkyta, auklėtoja pasakė, kad kiekvienas vaikas dabar greit susirastų savo pelytę su sūrio gabaliuku (tokie piešinukai ant kilimo), atsisėstų ant jų ir kartu su auklėtoja deklamuotų, vaidintų,…
Deklamavo eilėraštuką iš „Ai, skauda”, tada vaidino pasaką apie „Ropę”, tada visi susikabino ir vaidino traukinuką.
Auklėtojai leidus, vaikus pafotografavau.
Pirmas pusdienis darželyje buvo labai smagus ir tos kelios valandos prabėgo labai greitai.
Labai prajuokino viena mergaičiukė, tvirtinanti, kad jai tikrai yra 16-lika metų ir ji turi broliuką, kuris jau eina į mokyklą ir jam 3 metai.
Prieš pietus auklėtoja nuėjo pas šalia „gyvenančius” „pelėdžiukus”, pasiskolino CD ir magnetofoną. Grupėje įjungė pasaką, vaikai susėdo ant kilimo jos klausytis ir į svečius sugužėjo kaimynai „pelėdžiukai” su auklėtoja. Visi draugiškai sutūpę klausėsi pasakaičių.
Su auklėtoja buvome sutarę, kad šiandieną ir rytoj mes būsime iki pietų, o kitą savaitę iki popiečio miego, tai pietūs mums šiandieną nepriklausė. Bet Benediktas, pamatęs, kad rūpestingos mergaičiukės K ir A (jei teisingai įsiminiau vardus) su šeimininkėle dėlioja lėkštes ir puodelius, taip pat užsimanė valgyti. O Vincentą tai vos išviliojome iš grupės, nes jis, pamatęs kad stalai ruošiami pietums, užsirioglino ant kėdutės, pasičiupo šaukštą ir sėdėjo laukė kada jam įkrės ko nors valgomo.
Kad neapvalgytumėm kurio nors vaiko, suskubome ruoštis namo.
Išėję į lauką, pakliuvome į baisulingą lietų, ir Benediktas įlipo į balą. Namo važiavo šlapiomis kojomis. Tikiuosi, kad smagus pusdienis darželyje nesibaigs liga dėl treptelėjimo į balą.
Ir Benediktas, ir Vincentas, parvažiavę iš darželio, smigo vos pagalves pajutę.
O dabar aš nulėkiau į paštą ir parnešiau „Knygų klubo” siuntinį su Benedikto išsirinkta dovana išėjimo į darželį proga. Jis išsirinko knygą apie mergaitę Opsę Deizę ir traukinuką Ninkį Nonkį iš „Paslapčių sodo”. Na,… Lai bus „Paslapčių sodas”. Keistas tas filmukas, bet gal čia tik mums su tėte jis toks „čiūdnas” atrodo 🙂 , o mes su tėveliu išrinkome jam knygą „Mano darželis”.
Dabar laukiam tėčio ir dalinsimes įspūdžiais bei vaišinsimes kakava su meduoliais.
Ką gi…sėkmės, BENEDIKTAI!!! Atrodo, kad pirma diena buvo visai gera, ar ne? O gera pradžia – pusė darbo!