„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Pirmieji treji mažylio gyvenimo metai I dalis
2008 08 05

http://www.alfa.lt/straipsnis/157527

Pirmieji treji vaiko gyvenimo metai – patys sparčiausi vystymosi požiūriu. Iš bejėgio mažo kūdikėlio užauga kalbantis, mąstantis, savo norus ir nuomonę turintis žmogutis. Antraisiais trečiaisiais vaiko gyvenimo metais vyksta bene didžiausi gyvenime pokyčiai. Deja, kaip tik tada mama paprastai grįžta į darbą, ir mažylis patikimas auklei, kuri dažniausiai neturi nė žalio supratimo apie šio žmogučio poreikius. Dažniausiai manoma, kad pakanka pakeisti sauskelnes, pamaitinti ir žiūrėti, kad… neužsimuštų. Tėvai šiuo amžiaus tarpsniu apdovanojami pirmuoju bučiniu, pirmuoju apkabinimu, pirmaisiais žodžiais. Tačiau tyrimais įrodyta, kad šiuo vaiko vystymosi laikotarpiu vyksta daug daugiau nei tai, kas pastebima plika akimi.

Problemų sprendimas

Metų neturintis jūsų mažylis jau mokėjo žaisti slėpynes ir kartu pasijuokti, kai jūs jį „atrandate“ po skarele, o perkopęs metus vaikutis jau moka spręsti problemas. Šio amžiaus vaikas jau žino, kad nutaisęs tam tikrą miną sulauks jūsų dėmesio, o pasakęs tam tikrus žodžius bus pamėtytas į viršų arba sugautas. Toks vaikutis jau puikiausiai parodo, kad nori kažko iš šaldytuvo, ir netgi gali pasakyti kažką panašaus į „sultys“. Turbūt ne vieną jūsų toks pyplys yra nutempęs žaisti kartu į kambarį ir leidęs visokius garsus, kad nukeltumėte aukštai ant lentynos padėtą žaisliuką.

Taigi nors sunku tuo patikėti, jūsų vaikas jau sprendžia problemas. Jis išmoksta gauti tai, ko nori, supranta, kaip veikia jį supantis pasaulis (kad po pagalve padėtas žaisliukas neišnyksta; taip, kaip ir neišnyksta į kitą kambarį išėjusi mama) ir mėgsta linksmybes. Vienų pusantrų metų mažylis jau netgi turi humoro jausmą! Pavyzdžiui, toks mažylis gali bandyti užsidėti ant galvos sijoną ir… imti smagiai kvatoti. Ir visa tai vaikelis padarys netgi niekada nematęs jūsų to darant. Toks vaikas jau pradeda suprasti, kad jo poreikiai, interesai, elgesys ir kūno dalys sudaro vieną visumą – jį patį. Pamažu vaikas formuoja savo įvaizdį.

Net nepatikėsite, bet būtent dėl to, kad būnant tokio amžiaus vyksta tiek daug pokyčių. Jei kas nors neįvyksta, galima nuspėti artėjančią problemą. Nuolat su 1–3 metų vaikais dirbantys žmonės gali nustatyti kalbos, mokymosi sutrikimus, autizmą, vaikui dar net nepradėjus kalbėti. Pavyzdžiui, jei 18 mėnesių kūdikis nesugeba nusivesti jūsų prie šaldytuvo (nes nori valgyti) arba prie žaislų dėžės (nes nori pažaisti) – tai jau gali būti įspėjimo signalas.

Dauguma tėvų be galo apsidžiaugia, kai vaikas išmoksta vaikščioti, nors normos ribos yra nuo 9 iki 18 mėnesių. Ir negali būti kitaip – juk tiek nedaug vaizdų gali labiau pamaloninti akį nei vaikščioti pradedantis mažylis! Tačiau tėvai kartais net nepagalvoja, kad jų vaikas jau prasmingai vaikšto (norėdamas kažką pasiimti, pasiekti, kažkur konkrečiai nueiti). Dar net nemokėdamas vaikščioti vaikas jau planavo ir mąstė, kaip reikia gauti tai, ko jis nori, ir kaip pasisukti, kad matytų tai, kas jam įdomu.

Gebėjimas spręsti problemas priklauso nuo dar paprastesnio gebėjimo – gebėjimo pastebėti ir „iššifruoti“ sekas. Būtent šis sekos supratimas leidžia mažyliui suprasti, kad jeigu jis žengs du žingsnius į kairę ir du žingsnius į priekį – pasieks savo mėgstamiausią žaisliuką. Vaikas puikiai orientuojasi ne tik todėl, kad gerai kontroliuoja raumenis, bet ir todėl, kad jo smegenys supranta seką. Vaikas mokosi pažinti erdvę, orientuotis joje. Jis prasmingai tiria pasaulį dar net nemokėdamas suformuluoti savo norų ir tuo labiau jų išreikšti žodžiais.

Perpratęs sekas mažylis vis geriau ima suprasti tai, kaip funkcionuoja jį supantis pasaulis. Pavyzdžiui, vaikas supranta, kad žaisliukas iššoks tik keletą kartų paspaudus mygtuką, muzika užgros garsiau tik gerokai pasukus rankenėlę, o fotoaparatą ant stalo pasieks tik prisistūmęs kėdę ir pasilypėjęs ant jos. Šio amžiaus vaikas pamažu ima suprasti, kas yra „toli“ ir kas yra „arti“, taigi pamažu susipažįsta su atstumu. Galite netgi pastebėti, kaip vaikas bėga pasiimti daikto, esančio už poros žingsnių, bet tikisi, kad daiktą iš kitos kambario pusės atnešite jūs.

Saugumo jausmas

Didėjantis erdvės supratimas brandina vaiką ir emociškai. 12 mėnesių vaikelis ne tik nori nuolat jus matyti – jis nori jus liesti ir uosti. Tam, kad jaustųsi artimas, tokio amžiaus vaikelis nori būti laikomas ant rankų. Tačiau 18 mėnesių vaikučiui gali užtekti jūsų šypsenos, kad jis pasijaustų taip, tarsi sėdėtų jums ant kelių. Taip yra todėl, kad šio amžiaus vaikas jau supranta, ką reiškia jūsų šypsena, ir jaučia jūsų meilę net nebūdamas ant rankų. Jeigu jūs šypsositės ir pasakysite ką nors malonaus, vaikas jaus jūsų palaikymą. Net nesuprasdamas jūsų žodžių vaikas puikiausiai supras intonacijas, išgirdęs: „Oho, koooookį bokštą pastatei!“ jaus, kad esate su juo, nors ir sėdite prie kompiuterio kitame kambario gale.

Žinoma, tokio amžiaus vaikelis dar negali suskaičiuoti žingsnių, kuriuos jums reikėtų žengti, jei jam kas atsitiktų, bet intuityviai jaučia, kad esate netoli. Vaiko smegenys suformuoja tam tikrą žemėlapį, pasakantį jam, kur esate. Todėl net ir nežiūrėdamas į jus ar netgi išeidamas į kitą kambarį jis žino, kur esate, todėl jaučiasi saugus.

Taigi 18 mėnesių vaikas mokosi džiaugtis tuo, kad jau gali pabūti vienas, bet jam tuo pačiu metu svarbu žinoti, kad atsisukęs išvys jūsų šypseną ir išgirs malonius žodžius. Ne vieną dešimtmetį šis tarsi vidinis konfliktas labai domino mokslininkus. Tačiau dabar lyg ir prieita prie bendros nuomonės, kad vaikas tokiu būdu jaučiasi saugus, nors jūsų ir nėra šalia. Ir gali drąsiai tirti jį supantį pasaulį. Vėliau šis gebėjimas įsivaizduoti ir suprasti tai, kas iš tiesų vyksta, leis jam jaustis saugiam net tada, kai jūsų nematys. Tai pravers net tada, kai vaikas išvažiuos į universitetą – net už kelių tūkstančių kilometrų vaikas gyvens tuo jausmu ir tais vaizdais, kuriuos nešiojasi atmintyje, kad jūsų emocinis ryšys išliktų stiprus ir nenutrūktų.

Vaikai mokosi per pojūčius

Mažyliai, kurie turi regėjimo, klausos ar klausymo problemų, daug sunkiau susikuria šį saugumą. Verta pabrėžti, kad visi vaikai turi jį susikurti – tik taip žengs į priekį. Bet vieniems tai pavyksta lengviau, o kitiems – sunkiau. Pavyzdžiui, vaikas, kuris negirdi arba girdi prastai, ilgiau nori matyti tėvus nei tas, kuris juos girdi. Tokiu atveju tėvams reikia stengtis, kad kūno kalba kompensuotų tai, ką kitu atveju jie pasakytų. Prie tokio vaiko vertėtų dažniau prieiti, apkabinti, pakutenti. Vaiką, kuris nemato, reikia apsupti drąsinamais žodžiais, lytėjimu ir savo kvapu. Su nereginčiu vaiku žaiskite įvairiausius lytėjimo žaidimus, padėsiančius jam suprasti supantį pasaulį ir orientuotis namuose, nors jų ir nemato. Nepamirškite, kad vaikai mokosi per pojūčius, o mūsų pojūčiai nėra vien regėjimas ir klausa.

Nuorodos į kitas šio straipsnio dalis:

Pirmieji treji mažylio gyvenimo metai II dalis

Pirmieji treji mažylio gyvenimo metai III dalis

Pirmieji treji mažylio gyvenimo metai IV dalis

Pirmieji treji mažylio gyvenimo metai V dalis