Galvojau, ar rašyti įrašą, ar ne, nes žinojau, kad mano mama – kuri skaito visus bloginius dienoraščio įrašus įdėmiai – labai susijaudins. Ir vis dėlto nugalėjo noras pasidalinti patirtimi…juk svarbiausia, kad viskas gerai baigėsi!Taigi šiandien namuose likome keturiese: aš, Gertrūdėlė ir Vilhelmas su Morta (nes jų darželis šiandien uždarytas – pedagogų profesinio tobulėjimo diena! Beje, tokių metuose yra gal kokios penkios-šešios…o kaip jūsų darželiuose?).
Iš pradžių visi žaidėme ant lovos, o po to…paprašiau Vilhelmo, kad šis pažiūrėtų Gertrūdėlę, o pati nuėjau apsirengti…Ir staiga…išgirdau baisų BUMT ir…dar baisesnį Gertrūdos riksmą. Pirma mintis – nukrito abu nuo lovos, nes Vilhelmas labai mėgsta žaisti su Gertrūda sau ant pilvo. Tikriausiai šviesos greičiu atsidūriau kambaryje, kuriame…ant grindų klykdama gulėjo Gertrūdėlė, o Vilhelmas…persigandęs stovėjo savo kambaryje. Pasirodo, ji pagalvojo, kad nieko neatsitiks, jei jis irgi nueis apsirengti…..O Gertrūdėlė iškeliavo paskui jį…kaip supratau, šliaužė ir…nušliaužė nuo lovos. Jau man pribėgus matėsi didžiulis mėlynas kylantis gumbas kairėje kaktytės pusėje, o beveik visa kakta buvo raudona: ar nuo sumušimo, ar nuo klykimo.
Tik sušukau, kad vaikai STAIGIAI rengtųsi, nes važiuojam į ligoninę (šiandien Gabrieliaus – kaip tyčia – nėra Belgijoje…Beje, ir Morta nukrito, kai jo nebuvo Lietuvoje, namuose…kažkokia karma…). Ir tik įsivaizduokit – Mortai nereikėjo jokių „sinonų” (sijonų), jokių ypatingų rūbų dėl ko dabar vyksta derybos šimtą kartų dienoje: mergina apsirengė žaibiškai ir nulėkė į apačią autis batukų. Vilhelmas sekė iš paskos, vis kartodamas, kad jis nepagalvojo…vargšiukas. Mažylės net nerengiau – įkišau į kombinezoną su naktinukais.
Nulėkėme į priimamąjį. Nulėkėme taip kaip ir kvaila sakyti, nes buvo rytas, kamščiai…važiavau taip, kad net porą kartų „pypinau”, nes tikrai ne ta diena, kai žaviuosi belgiška ramybe. Važiavome į ligoninę, kuri arčiausiai namų. Ten dažniausiai būna didelių problemų pastatyti mašiną, tačiau – kaip tyčia – prieš pat mūsų nosį prie pat priimamojo išvažiavo mašina, ir mes galėjome pastatyti į jos vietą. Iš tiesų turiu pasakyti, kad viskas vyko labai greitai: surašė duomenis ir jau po 15min mus nuvedė pas daktarę – visai ne St.Luc patirtis, kur trumpiausiai laukėme apie valandą…
Iš pradžių atėjo seselė, kuri…visai nekalbėjo angliškai. Taigi ji pakvietė daktarą, kuris kalbėjo angliškai ir viską išsiklausinėjo. Miela buvo tai, kad jis vis mane ramino: sakė, kad ir vakar buvo atvažiavusi anglakalbė, kurios aštuonių mėnesių kūdikis nukrito…ramino, kad taip daug kam atsitinka, kad tai tik akimirksnio reikalas ir t.t. ir pan. Mane tikrai ramino jo užtikrintas balsas, kad labai retai būna kas nors rimto, tačiau jie viską ištirs…
Atėjo maždaug 30ies metų daktarė, kuri laukėsi vaikelio, tai, matyt, jai labai mielas buvo tas mūsų kūdikėlis, nes visaip Gertrūdą kalbino, šnekino, davė graužti viską, ką ta norėjo:) Gertrūdai pamatavo temperatūrą, spaudimą, pažiūrėjo ausytes ir akytes, šiaip visokių reagavimo pratimukų padarė ir pasakė, kad…viskas atrodo gerai. Beje, Gertrūda visą tą laiką TAIP malėsi, kad jos pasakė: nenuostabu, jog nusivertė, nes ji juk nė sekundės nepabūna ramiai! Vien kol matavo spaudimą Gertrūda gal penkis kartus atsistojo (įsikibusi į sesutės rankas), atsisėdo, vartėsi, griebė VISUS aparačiukus bei laidus ir kišosi juos į burną…Jos juokavo, kad toks aktyvumas po skrydžio iš lovos – irgi geras ženklas…
Išvažiavome su tepaliuko receptu, kuris, anot gydytojos, labai gerai naikina guzą ir mėlynę, tad iškart sustojome vaistinėje ir jį įsigijome.
Grįžus namo visą laiką Gertrūdėlę stebėjau…Daktarė taip pat patarė neleisti jai miegoti ilgiau kaip vieną valandą bent jau pusdienį. Tai nebuvo lengva, nes Gertrūda maždaug 10.30 užmiga savo „ilgojo miegelio”…
Labai padėjo Diana, kuri lyg tyčia ėjo pro šalį su Emilija ir norėjo užnešti mums keletą daikčiukų: išgirdusi mūsų liūdną istoriją, Diana pasisūlė išeiti su vyresniukais į žaidimų aikštelę, kad jie galėtų atsipalaiduoti, padūkti lauke (oras buvo tiesiog pasakiškas, tikras pavasaris!), o aš sau ramiai pabūti su Gertrūda. Išleidau vaikus, o pati žaidžiau su mažyle.
Po kurio laiko Gertrūda tiesiog vidury žaidimo…užmigo. Įkišau kruopytę į kombinezoną ir išstūmiau į lauką, o pati vis sukausi netoliese ir žiūrėjau, kaip ji miega…Pabandžiau dirbti, bet į galvą lindo tik mintis apie šį įvykį ir vis susigraudindavau…nieko gero. Man visada – kai išgyvenu stresą – padeda fizinis darbas. Taigi…išploviau grindis: ir namai tvarkingesni, ir man streso dalis išgaravo…
Grįžo vaikai, užsuko į svečius Diana su Emilija, pasigaminome kartu valgyti…Emilija – nors pora mėnesių jaunesnė už Gertrūdą – dydžio beveik tokio paties. Aš gi vis sakau, kad mūsų Gertrūda – kruopa. Dar kažkaip prisiminiau tuos laikus, kai ramiausiai būdavo galima paguldyti Gertrūdą ir palikti kaip Emiliją…o tai juk buvo tik prieš varganus du mėnesius! Žodžiu, žaibiškai tie kūdikėliai auga…neįtikėtina.
Visą dieną Gertrūdėlė buvo puikios nuotaikos, tačiau vakarop, matyt, pavargo, o gal iir galvytę įsiskaudėjo. Kai atėjo laikas miegoti, niekaip neužmigo – tik ant rankų. O ir migdyti reikėjo taip, kad teko prisiminti pirmuosius mėnesius – supant, supant, supant…Užsupau, paguldžiau…po keliolikos minučių ašaros…vėl keliauja ant rankų. Taip ir „stūmėm” gerą valandą, kol galų gale užmigo ant rankų…Laukia dar naktis…tikėkimės, gera.
P.S. Šįvakart skaitėme pasaką apie bebrus. Ten vandeninė žiurkė baisiai raudojo, kad – brakonieriui įmetus sprogmenį – galbūt žuvo jos kaimynė. Tai Vilhelmas ir sako: tai žiurkei taip pat širdelę skauda kaip ir tau skaudėjo, kai Gertrūda nukrito. Ne, tau daugiau skaudėjo, nes žiurkės tai tik kaimynė, o tau tai vaikas…ane?
P.P.S. Ir vis dėlto Vilhelmas yra svajoklių svajoklis. Gabrielius, įėjęs į virtuvę, pamatė, kaip Vilhelmas su Morta sėdi ant virtuvės darbastalio ir traukia iš mikro bangų krosnelės…druskos indelį. Išgirdo, kaip Vilhelmas sako Mortai: tu pažiūrėk, ar karštas:))) Žodžiu, jis – ne patikimasis ir atsakingasis Augustas, kuriuo jau galėdavau pasitikėti nuo…iki, kai jis buvo net ir metais jaunesnis už Vilhelmą (ir daugiau).
P.P.P.S. Kai Gertūda miegojo, skaičiau internete apie galvos traumas. Radau nuostabų straipsnį, kurį iš tiesų noriu išsisaugoti ateičiai.