Šiandien perskaičiau knygą suaugusiems. Kuri atrodo it žavi knygelė vaikams. Pasirodo, tai yra vaikiška knygelė tėvams, turintiems mažų vaikų. Knyga pasirodys prekyboje tik birželio 14, per tėtės dieną (JAV), tačiau apie ją jau daug rašoma ir kalbama. Kodėl? Mat kažkas „nutekino” knygą, ir ji jau keliauja po pasaulį PDF formatu. Be to, ji jau Nr1 parduodamų amazon.com  knygų sąraše ir jau iš anksto parduota daugiau, nei 100 000 jos vienetų (primenu – ji dar net nepasirodė!) 🙂

Maži vaikai gali būti be galo mieli, tačiau gali būti ir tokie, kad… (čia galite įrašyti, ką patys esate pagalvoję, kai, pavyzdžiui, pusę trijų ryto vaikas lovoje pradeda šaukti, kad nori gerti; arba 55 kartą (kai jau jūs įsijungėte su sutuoktiniu filmą ir pasiruošėte ramiam vakarui) šaukia jus į miegamąjį; arba užsimano trečią (?) kartą į tualetą ir pan.)

Knygelę parašė Adam Mansbach. Jis nėra rašytojas – naujokas. Jo knyga „The End of the Jews” buvo San Francisco Chronicle išrinkta 2008-ųjų Metų Knyga. Jo knyga „Angry Black White Boy” yra universitetų ir gimnazijų programose. Tačiau jis yra ir tėtė. Ir turi dukrelę, kurią – jei legenda teisinga – reikdavo migdyti kas vakarą dvi valandas. Kartą jis savo FB parašė keletą ketureilių (visas knygelės tekstas – eiliuotas): teksto pradžia – tarsi mielos vaikiškos knygutės, bet po to tarsi išgirsti jo mintis – tai, ką jis galvoja. Skaitydama knygelę pagalvojau, kad tokios NIEKAIP neparašytų žmogus, neturintis vaikų.

Prisimenu, kaip pas mus Belgijoje viešėjo mūsų draugai: jeigu viešėdavo su vaikais, tai bendravimo laiką vakarais būdavo galima skelti perpus: arba vaikus užmigdydavo jau tada, kai praeidavo noras atsidaryti vyno butelį ir smagiai pataukšti; arba PATYS užmigdavo juos migdydami! 😀 Ir, kaip sakant, mes – ne išimtis tokių egzorcistinių ritualų. Net neprisimenu, kiek kartų esu atsibudusi vidury nakties, pavyzdžiui, suledėjusi ant grindų šalia vaiko lovos. Arba nutirpusiu šonu, nes guliu klaikiai nepatogiai susirangiusi vaikiškoje lovelėje. Apie tai, kad dar planavau milijoną darbų arba, galų gale, pažiūrėti filmą… Tokiomis akimirkomis visiškai neliepsnojau meile savo ikriukams.

Aš manau, kad ši knyga itin aktuali mūsų kartos tėvams. Kodėl? Todėl, kad anksčiau vaikui būdavo pasakoma, kad jis privalo miegoti, ir viskas. Dabar – kai vaikas neužmiega – mes suirztame lygiai taip pat, kaip mūsų tėvai ir seneliai, tačiau mes ne paliekame vaiką užmigti, o sėdime su juo, skaitome jam, nešame vandenuką, einame į tualetą ir t.t. ir pan. Ir tuo metu tikriausiai negalvojame: „Ach, kaip smagu, dar penkios artimos minutės su mano angelėliu!” Atsiprašau visų tų, kurie taip galvojate, bet aš tai taip negalvoju 🙂 Negalvoju ir taip, kaip šios knygos autorius, bet, tarkim, lietuviškas atitikmuo: po velnių, ar eisi tu šįvakar miegoti?!?!?!?! tikrai sukasi mano galvoje.

Tik nenupirkite šios knygos tiems, kurie nesupranta humoro, kuriems vaikai yra dieviškos būtybės, apie kurias net pagalvoti nieko neigiamo negalima ir, žinoma, tik nesugalvokite šios knygelės paskaityti vaikui prieš miegą! Aišku, jau pats pavadinimas pasako, kad ši knygelė – ne vaikams, bet žinau atvejų, kaip kartais žmonės čiupo kažką nuo prekystalio ir… 😀

The cats nestle close to their kittens now.

The lambs have laid down with the sheep.

You’re cozy and warm in your bed, my dear.

Please go the fk to sleep.

(…)

The eagles who soar through the sky are at rest

And the creatures who crawl, run, and creep.

I know you’re not thirsty. That’s bullshit. Stop lying.

Lie the fk down, my darling, and sleep.

P.S. Knygoje rašomas pilnas žodis, bet aš esu apsisprendusi rašyti be keiksmažodžių, tai ir necituoju tvarkingai 😀

Kokia jūsų nuomonė apie šią knygą?