Sveiki, sveiki!

Čia – vėl aš. Gyvenu, kaip visada, puikiai, augu gerai. Šiandieną buvau poliklinikoje. Dabar aš 68cm ir 8100g. Kai daktarytė paėmė mano delniukus, kad patikrintų,  ar ne drėgni, ar užtenka vitamino D, aš tik šast ir atsisėdau. Oi, kaip ji nustebo, sakė, aš stipruolis. Jau net leido po kelis šaukštelius daržovienės per pietus paragauti. Tai reikės važiuoti pas senelius tikrų, ekologiškų daržovių kaulyti.

Ale, kad pasakė… po šaukštelį…Man tokiam drūtam vyrui tas šaukštelis nei nepasijus. Mane gi jau vieną dieną brolis bananu užvaišino, tai vieną šaukštuką paragavęs, net supykau, kai daugiau nedavė, tai gerai, kad brolis mano geras, vaišingas, tai jis man dar 5 šaukštelius sumaitino. Ir man labai patiko.

Dar mes su broliu labai mėgstam knygutes skaityti. Jis man varto, rodo kas kur, o aš bandau palaižyti, kol jis puslapio neperverčia. O jei knygutės nespėju paragauti, tai savo pirštus burnon susikišu, na, vis geriau, nei nieko.

Labai juokingai pradėjau liežuvį kaišioti. Taip lyg norėčiau ką nuo nosies ar vidurio žando nulaižyti. Tai ne tik mamai juokinga, bet ir man pačiam.

Dar labai pamėgau duoniuką pačiulpti, tik va kol juo mojuodamas burnon pataikau, tai ojoooj, net piktumas suima. Atrodo, taip taikliai mosikuoju, mosikuoju, o jis, parazitas, vis pro šalį. Tai į akį, tai nosin, tai link ausies. Nesuprantu…

O mano brolis, kad žinotumėt, koks dailininkas. Jau taip piešia, taip piešia, bet kad su tuo teptuku, tai kaip aš su duoniuku…Turbūt ant lapo nelabai pataiko, nes po to jį visą mama vis žada skalbėn kišti.

Vieną vakarą likom su broliu ir tetuku namie, išleidom mamą kirpyklon. Nes taip jai slinko plaukai po mano gimimo, kad kaip ji sakė „penki plaukai beliko”. Tai tarusi, kad „einu nusižarint plikai”, išėjo. Parėjo ne visai plika, na, bet trumpesniais, nei brolio. Aš, matyt, jau pradedu reaguot į svetimus, nes žiūrėjau labai įtartinai. Aišku, kol valgyt neužsimaniau. Tada jau verkdamas nežiūrėjau „ta” ar „ne ta” mama man pieninę duoda. Bile tik duoda.

Bet kai vieną vakarą mama išsimozojo visą veidą juoda dumblių kauke ir į mane atsisuko, tai kad pasiutau klykti…O ji nustebo…Nu, nieko sau…Nustebo…Lyg pati būtų neklykus tokią pabaisą pamačius.

Na, kad labai mėgstu su kojomis bendraut, jau lyg ir pasakojau. Iki šiol  – pagrindinis mano žaislas.

Oi, dar, tiesa, buvo čia pora dienų, kai mama galvojo, kad mane kas sukeitė, nes pasidariau visai kitas vaikas. Blogai miegojau, daug verkiau, pradėjau kandžiotis, buvau labai neramus. Tėvai jau net tepaliuką dantenoms nupirko. Na, bet šiandien aš jau vėl tas pats auksinis vaikas ir vis dar be dantų. Pats nežinau, kas čia man buvo užėję. Kiek galiu būt auksinis. Toks auksinis būnu, kad mama su broliu net pamiršta kartais mane, tai va ir nutariau truputuką pagąsdint.

Šiandien poliklinikoj buvau nusiteikęs skiepui, o, pasirodo, 5-tą mėnesį nereikia jokių skiepų, tai dabar laisvas iki brolio gimtadienio. Eisiu skiepo sausio 5-tą dieną. Bet man tai kas. Aš per lašinius nei nejaučiu. Kaip miegu, taip pramiegu tą skiepą.

Oi, dar aš vakarais broliui pasakas skaitau. Broliui prieš miegą arba mama arba tėtis vis skaito pasaką. O aš dabar pradėjau tos pasakos metu taip giedoti, kad nei tėvai negirdi ką skaito, nei brolis negirdi ką jam skaito. Tai mama arba tėtis skaito, aš giedu, o brolis rėkia: „Visientuuuukai, gjeit miegok pasakiau…Visieeeentaaaaaai….”. O man dar labiau azartas pagauna, giedu net spurdėdamas. Na, tai linksmai skaitom kas vakarą.

Na, tuo linksmuoju skaitymu ir užbaigsiu.

Iki